Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Ar Ukrainos krizė – tik Ukrainoje? (32)

Irmantas Pečiūra, Azijos politikos ekspertas
2015 05 27

Dabartiniai politiniai procesai Arkties regione neturėtų būti analizuojami atsietai nuo globalios politikos dinamikos. Šis regionas gali tapti savotišku lakmuso popierėliu, iš kurio bus galima spręsti apie tolimesnę Ukrainos konflikto (iš)sprendimo eigą.

Dabartinių įvykių Ukrainoje sukelta Vakarų ir Rusijos santykių krizė nemažos dalies tarptautinės politikos ekspertų yra įvardijama kaip naujas šaltasis karas. Nors šį terminą reikėtų vartoti gan atsargiai, bent jau keletu požiūrių dabartinė situacija primena daugeliui taip gerai pažįstamą šaltojo karo kasdieną. Pirma, Ukrainos krizės kontekste akivaizdžiai matomas Vakarų ir Rusijos santykių atšalimas, kurio intensyvumui apibūdinti bene geriausiai tinka XX a. kategorijos. Antra, konfrontaciniai santykiai atsispindi įvairiuose pasaulio regionuose, kur vienaip ar kitaip susiduria Vakarų ir Rusijos interesai. Pagaliau, trečia, susiduriantys interesai įgyja „kietojo“ saugumo dimensiją, kurios kontekste išryškėja tradicinės „saugumo dilemos“ ir galios balanso apraiškos.

Bene ryškiausiai šie požymiai atsispindi analizuojant pastarojo meto įvykius Arkties regione. Šis regionas tampa erdve, puikiai atspindinčia Vakarų ir Rusijos interesų susidūrimo įtampą. Šiame kontekste ypač svarbu įvertinti Arkties regione vykstančių politinių procesų dinamiką, nes nuo jų nemaža dalimi gali priklausyti tolimesnė Ukrainos konflikto sprendimo eiga ir viso Arkties regiono saugumo perspektyvos.

Ukrainos konflikto „persiliejimo“ pasekmės Arkties regione aiškiai atsispindi nagrinėjant pokyčius tiek politiniu, tiek instituciniu, tiek ekonominiu požiūriu. Pirmiausia vertėtų pažymėti, jog po Rusijos intervencijos į Ukrainą kitos Arkties regiono valstybės Rusiją ėmė suvokti kaip grėsmę savo saugumui. Pasikeitusios grėsmių percepcijos neišvengiamai nulėmė Rusijos veiksmų regione interpretacijos pokyčius. Iki Krymo aneksijos Rusijos aktyvumas regione buvo suvokiamas kaip palyginti natūralus valstybės siekis užsitikrinti savo suverenių teritorijų saugumą, o po Krymo aneksijos visa tai imta interpretuoti kaip agresyvų Rusijos bandymą kariniu požiūriu dominuoti regione. Dėl šios priežasties kitos regiono valstybės, ypač Suomija, Švedija ir Norvegija, ėmėsi atitinkamų galios balansavimo priemonių, tokių kaip glaudesnis tarpusavio bendradarbiavimas „kietojo“ saugumo srityje ar bendrų karinių pratybų organizavimas dvišalių, NATO ar NORDEFCO susitarimų formatu.

Bendros grėsmės akivaizdoje matyti padidėjęs Vakarų valstybių susitelkimas, o santykiuose su Rusija įžvelgiama priešinga tendencija – bet koks regiono valstybių bendradarbiavimas su ja karinio saugumo srityje nutrūko. Pavyzdžiui, iškart po Krymo aneksijos buvo atšauktos karinės pratybos „Šiaurinis erelis“ („Northern Eagle“), kuriose turėjo dalyvauti Norvegijos, Rusijos ir JAV karinės pajėgos. Taip pat buvo atšauktas kasmetinis Arkties valstybių gynybos vadovų susitikimas. NATO valstybių ir Rusijos bendradarbiavimas gynybos srityje ilgą laiką buvo gana išskirtinis šio regiono bruožas, padedantis kurti abipusį pasitikėjimą tarp Arkties valstybių. Vis dėlto padidėjusi įtampa dėl konflikto Ukrainoje nubraukė ilgametę pažangą šioje srityje.

Ryškių pokyčių įvyko ir Arkties regiono institucinių struktūrų valdyme, ypač Arkties Taryboje. Nors Tarybos veikla neapima „kietojo“ saugumo klausimų ir daugiausia akcentuoja tokius siekius kaip bendradarbiavimas ekonomikos, aplinkosaugos ar socialinių reikalų srityse, blogėjantys Vakarų ir Rusijos santykiai neišvengiamai komplikuoja valstybių bendradarbiavimą instituciniu lygmeniu. Pavyzdžiui, tikėtina, kad, Europos Sąjungai toliau tęsiant ekonomines sankcijas, Rusija nepritars ES siekiui Arkties Taryboje įgyti nuolatinės stebėtojos statusą. Atitinkamai, žvelgdamos iš Vakarų perspektyvos, JAV ir Kanada nusprendė boikotuoti visus Arkties Tarybos susitikimus, kuriuos organizuoja Rusija. Maža to, tikėtina, kad netrukus, JAV perėmus pirmininkavimo Arkties Tarybai vairą, konfrontacinės tendencijos tarp Vakarų valstybių ir Rusijos gali dar labiau išryškėti. Pats pesimistiškiausias prognozuojamas scenarijus yra Arkties Tarybos virtimas iš esmės neefektyvia valstybių bendradarbiavimo platforma, kurioje valstybių dalyvavimas būtų tik simbolinis.

Reikšmingų pokyčių įvyko ir Arkties regiono ekonomikos sektoriuje. Arkties valstybių bendradarbiavimas pastarąjį dešimtmetį nemaža dalimi buvo grįstas ekonominės naudos siekiu. Kiekviena regiono valstybė siekė sudaryti palankias sąlygas investicijoms, kurios yra gyvybiškai reikalingos norint plėtoti infrastruktūros projektus ir eksploatuoti gamtinius išteklius. Ekonomikos sektorius labai jautriai reaguoja į bet kokias politinio nestabilumo apraiškas, todėl kiekviena regiono valstybė buvo (ir tebėra) suinteresuota regiono stabilumu. Ryšys tarp Arkties politikos (pirmiausia jos ekonominės plėtros) ir globalios politikos didėja, ir tai puikiai iliustruoja Ukrainos krizės kontekstas. Po Krymo aneksijos dalis Vakarų valstybių taikomų sankcijų buvo nukreiptos prieš Rusijos Arkties įsisavinimo planus, ypač jos energetikos sektorių. Priėmus trečiąjį sankcijų paketą, JAV ir ES nusprendė nebetiekti Rusijai dalies vakarietiškų prekių, paslaugų ir technologijų, kurios yra tiesiogiai susijusios su jos naftos gavybos planais regione. Pritaikius finansines sankcijas, buvo apriboti vakarietiško kapitalo srautai į bendrus projektus su Rusijos energetikos bendrovėmis, todėl iš Rusijos pasitraukė vakarietiško kapitalo bendrovės „Exxon“, „Eni“ ir „Statoil“. Tikėtina, kad toks Vakarų valstybių žingsnis turės ilgalaikių pasekmių Rusijos energetikos sektoriaus plėtrai, nes Rusija neturi nei tinkamų technologijų, nei užtektinai kapitalo toliau efektyviai eksploatuoti Arkties regiono išteklius.

Su ekonominėmis sankcijomis galima sieti ir kovo 16-ąją Rusijos suorganizuotas plataus masto karines pratybas Arktyje. Šias pratybas galima vertinti kaip demonstracinį Rusijos žingsnį, kuriuo siekiama Vakarų sankcijų dėl Rusijos veiksmų Ukrainoje panaikinimo. Iš esmės tai pagrindžia du argumentai. Pirma, pratybos buvo suorganizuotos kaip tik tuo metu, kai turėjo vykti Vakarų valstybių vadovų susitikimas dėl sankcijų Rusijai pratęsimo. Tokį žingsnį galima suvokti kaip Rusijos siekį įbauginti kitas regiono valstybes, kad šios dėl stabilumo Arkties regione atsisakytų savo principinės pozicijos Rytų Europos atžvilgiu. Žinutė paprasta: „Kas jums svarbiau: ar įvykiai kažkur toli nuo jūsų, ar jūsų pačių saugumas?“ Antra, pratybomis siekiama parodyti, kad jeigu Vakarai tęs sankcijas, gali nukentėti ir jų strateginiai interesai regione. Pavyzdžiui, demonstruodama neprognozuojamą elgesį ir agresyvumą, Rusija potencialiai atbaido ir Vakarų energetikos bendrovių entuziazmą investuoti į didelio masto energetinių išteklių gavybos projektus regione. Taigi, galima teigti, kad šiuo metu Arkties regioną kaip viena kitos spaudimo priemonę išnaudoja abi konfliktuojančios pusės. Vakarai taiko Rusijai ekonomines sankcijas, kurios yra tiesiogiai nukreiptos į jos energetinius interesus regione. Savo ruožtu Rusija, demonstruodama karinę galią, siekia Vakarų taikomų sankcijų panaikinimo ir savo veiksmų teisėtumo Rytų Europoje pripažinimo.

Vis dėlto ar būtų galima teigti, kad padidėjęs Rusijos agresyvumas regione yra susijęs tik su ekonominių sankcijų panaikinimo siekiu? O gal tai yra platesnių Rusijos strateginių interesų įgyvendinimo dalis? Rusija yra didžiausia Arkties valstybė, pastarąjį dešimtmetį skirianti vis didesnį dėmesį šiam regionui. Įgyvendinama savo strateginius tikslus ir „gindama“ savo nacionalinius interesus, Rusija nuosekliai didina karinius pajėgumus regione, atnaujina senas sovietines karines bazes ir uostus. Žvelgiant į pastarąjį dešimtmetį, Rusijos veiksmus regione galima vertinti gan prieštaringai. Viena vertus, sparčiai vykdoma regiono (re)militarizacija, 2007 m. Arkties vandenyno dugne Šiaurės ašigalyje įsmeigta Rusijos vėliava ar agresyvi valstybės retorika viešajame diskurse galėtų būti suvokiama kaip Rusijos imperializmo, nacionalizmo simboliai, leidžiantys daryti prielaidas apie potencialaus karinio konflikto regione galimybes. Kita vertus, JT jūrų teisės konvencijos pripažinimas, dalyvavimas Arkties Tarybos veikloje ar 2011 m. taikus teritorinio ginčo Barenco jūroje su Norvegija išsprendimas sudaro sąlygas kalbėti apie taikaus bendradarbiavimo regione perspektyvą. Nors šie pavyzdžiai yra nevienareikšmiški, bent jau iki Rusijos intervencijos į Ukrainą dauguma Arkties politikos ekspertų buvo linkę manyti, kad bendradarbiavimo tendencijos turėtų nustelbti potencialaus konflikto regione galimybę.

Rusijos įsiveržimas į Ukrainą smarkiai pakoregavo šį požiūrį. Pagaliau suvokta, kad nors Rusijos Arkties strategijoje numatyti tikslai remiasi taikaus bendradarbiavimo su kaimyninėmis Arkties regiono valstybėmis principais, tai dar nereiškia, kad regione negali kilti ginkluotas konfliktas, o Rusijos dislokuoti kariniai daliniai būti panaudoti prieš kitas regiono valstybes, jeigu tik bus pažeisti Rusijos „nacionalinio saugumo“ interesai kituose regionuose.

Kitaip tariant, Rusijos karinių pajėgumų dislokavimas regione gali turėti tiek tiesioginių, tiek netiesioginių pasekmių. Pirmuoju atveju kariniai pajėgumai galėtų būti panaudoti prieš regiono valstybes, jeigu susikirstų jų ir Rusijos interesai pačiame Arkties regione (kol kas tai sunkiai tikėtina). Antruoju atveju Rusijos kariniai pajėgumai galėtų būti panaudoti kaip spaudimo regiono valstybėms priemonė siekiant savo interesų kituose pasaulio regionuose.

Atsižvelgiant į tiesioginius Rusijos strateginius interesus regione (Rusijos Arkties strategiją), bet koks politinis nestabilumas Arktyje Rusijai yra visiškai neparankus. Produktyvi energetinių išteklių gavyba ir prekyba galbūt atsinaujinusiu Šiaurės jūrų keliu yra įmanoma tik taikos ir stabilumo sąlygomis. Šia prasme galima teigti, kad Rusija nėra suinteresuota kariniu konfliktu ar ginklavimosi varžybomis regione, o, kaip parodė Ukrainos krizės kontekstas, bent jau kol kas yra pasiryžusi aukoti savo ekonominius interesus Arkties regione vardan savo strateginių interesų Rytų Europoje. Tai tik dar kartą įrodo, kad politiniai Rusijos valdančiojo elito interesai užgožia šalies ekonominės plėtros perspektyvas ir, aišku, ne kieno nors kito, o didžiosios dalies ir taip skurdžiai gyvenančios Rusijos visuomenės sąskaita. Vis dėlto čia iškyla klausimas: kiek ilgai Maskva sugebės tai daryti nepakenkdama oligarchinių grupuočių interesams, nuo kurių nemaža dalimi priklauso dabartinio Rusijos valdančiojo režimo stabilumas?

Kol kas Arkties regione Rusija veikia iš esmės jos pačios parengtai Arkties strategijai prieštaraujančiais metodais. Didėjantis Rusijos agresyvumas regione (pratybos) aiškiai signalizuoja, jog Vakarų taikomos ekonominės sankcijos nėra beprasmės. Tolimesni Rusijos veiksmai regione gali tapti tam tikru lakmuso popierėliu, suteikiančiu galimybę spręsti apie tolimesnę Ukrainos konflikto (iš)sprendimo eigą. Jeigu Rusija ir toliau demonstruos savo karinę galią regione, tai gali būti suvokiama kaip ženklas, kad Vakarų taikomos sankcijos veikia ir dėl to Rusija siekia sušvelninti Vakarų toną, bandydama skatinti Arkties regiono valstybes nutraukti ekonomines sankcijas ir politinę izoliaciją. švelnesnė ir taikesnė Rusijos pozicija Arkties regione galėtų būti suvokiama kaip Rusijos kvietimas užmegzti dialogą ne tik dėl Arkties regiono, bet ir Ukrainos krizės sprendimo klausimu.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 32)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras