Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Sakralumas šiuolaikinės Rusijos politikoje (52)

Viktoras Denisenko
2015 06 01

Šiuolaikinės politikos kontekste sakralumo sąvoka dažniausiai nevartojama. Ji skamba kaip anachronizmas iš tų laikų, kai buvo tikima, kad valdžia suteikiama Dievo. Atsižvelgiant į tai tam tikrą nuostabą gali sukelti sakralumo ženklai, aptinkami moderniame Rusijos politiniame ir šiai sferai artimame visuomeniniame diskurse. Verta aptarti, kur yra šio reiškinio šaknys ir kokią funkciją „sakralumo“ tema atlieka šiandieninės Rusijos politikoje.

Sakralus – vadinasi, neliečiamas

Sakralumo kategorijos atgaivinimo politiniame lauke keliu Rusija ėjo gana nuosekliai. Pirmą postūmį šiam ėjimui iš esmės suteikė politinė Rusijos trauma, susijusi su pirmojo prezidento Boriso Jelcino įvaizdžiu paskutiniais valdymo metais. Silpstantis, pasiligojęs B. Jelcinas tapo nemažos Rusijos žiniasklaidos dalies pašaipos objektu. Valdžia buvo smarkiai kritikuojama, pasitikėjimas ja stipriai smuko. Taip pat gana aktyviai buvo kvestionuojamas svarbiausių jos priimamų politinių sprendimų tikslingumas ir teisingumas.

Rusija skaudžiai išgyveno pirmąjį Čečėnijos karą. Šie išgyvenimai buvo susiję su skirtingais aspektais: daugybė karo aukų tarp Rusijos kariškių, kariuomenės negebėjimas palaužti Čečėnijos kovotojų, pralaimima kova informaciniame fronte ir pan. Iš visų šių elementų vėliau buvo formuojamas Rusijos viešajame diskurse įsitvirtinęs įsivaizdavimas apie praeito amžiaus dešimtą dešimtmetį kaip apie nelemtą, nesąžiningai veiklai naudotą arba veltui prarastą laiką (rus. лихие девяностые).

Kiek vėliau Rusijos valdžios pareigūnai pamėgo akcentuoti negandas, kurios kamavo valstybę pirmame dešimtmetyje po Sovietų Sąjungos žlugimo, ir pozicionuoti V. Putiną kaip Rusijos gelbėtoją (išganytoją). Pavyzdžiui, pagrindiniu Kremliaus ideologu ir net pilkuoju kardinolu vadinamas Vladislavas Surkovas dar 2007 metais parašė naujausiosios Rusijos istorijos vadovėlį, kuriame įtvirtino būtent tokį dviejų pastarųjų dešimtmečių istorijos matymą.

Panašiu metu atsirado ir mintis, kad Rusijos valdžiai reikia grąžinti sakralumą, kuris pirmiausia reikštų, jog valdžia neturi (ir negali) būti kritikuojama. Šią mintį bandoma įtvirtinti Rusijos visuomenės sąmonėje. „Aš manau, kad valstybės vadovo atvaizdas yra toks pat valdžios simbolis kaip herbas ir vėliava“ – tai citata iš prieš pusantrų metų pasirodžiusio „Komsomolskaja pravda“ laikraščio žurnalistės Uljanos Skoibedos straipsnio. Verta pateikti dar kelias charakteringas citatas iš šio teksto: „Valdžia yra sakrali: tai kertinis mūsų pasaulio akmuo. Viršininko klauso tiesiog todėl, kad jis yra viršininkas.“ Čia pat teigiama, kad „tėvų, keikiančių valdžią, išauga blogi vaikai, kurie negerbia vyresniųjų ir dažnai neranda sau vietos egzistuojančioje sistemoje“. Šis straipsnis cituojamas čia tiek plačiai dėl tos priežasties, kad jis labai tiksliai atspindi esmines naujosios Rusijos ideologijos nuostatas. Pagal jas valdžia yra sakrali, o tai reiškia, jog ji – neliečiama.

Sakralumo, o tiksliau – šios temos panaudojimo politinės komunikacijos reikmėms, pėdsakų galima nesunkiai aptikti ir pastarojo meto įvykiuose. Pavyzdžiui, praeitų metų pabaigoje savo pranešime Federaliniam Susirinkimui V. Putinas akcentavo sakralinę Krymo reikšmę Rusijai, kas, matyt, jo manymu, visiškai pateisina ekspansinę šio pusiasalio užgrobimo operaciją.

Šventoji Pergalė

Sakralumo diskursas leidžia suprasti ir Pergalės dienos (gegužės 9-oji) reikšmę dabartinei Rusijos politinei sistemai. Ši šventė dar sovietmečiu tapo svarbiu valstybiniu ritualu, tačiau modernios Rusijos istorijoje būtent Putino eroje ji vis labiau pradėjo tolti nuo istorinės savo esmės, virsdama centrine valstybinės ideologijos ašimi.

Per Pergalės dienos, kaip pagrindinės valstybinės šventės, išaukštinimą vyksta istorinių epochų (sovietmečio ir šiuolaikinės Rusijos) sujungimas į vieną istorinį ir politinį diskursą. Šiandien tai yra sterili, grynai paradinė šventė, apvalyta nuo bet kokių kritinių vertinimų, refleksijos, pamąstymų apie sudėtingus istorijos vingius (kad ir apie stalininės Sovietų Sąjungos bičiuliavimąsi su nacių Vokietija 1939 metais ar apie milijonų sovietinių karių bei civilių aukų pagrįstumą).

Pergalės dienos sakralumas (grindžiantis bendrą dabartinės Rusijos valdžios sakralumą) leidžia formuoti aplink ją ir kitus naratyvus, kurie laikui einant gali būti adaptuoti ir oficialiame politiniame pasakojime. Vienu tokiu naratyvu neseniai „pradžiugino“ didelis svajotojas ir Rusijos mesianizmo bei imperializmo ideologas Aleksandras Prochanovas. Remdamasis Pergalės naratyvu jis suformulavo visos naujos religijos – „mistinio stalinizmo“ – koncepciją. Joje Stalinas pozicionuojamas kaip visos Europos gelbėtojas (išganytojas), o visi jo darbai pateisinami kaip turintys sakralinę, mistinę reikšmę ir vedantys prie vieno tikslo – Pergalės (prieš nacių Vokietiją).

A. Prochanovas, kaip jam įprasta, meistriškai manipuliuoja skirtingomis sąvokomis, sulipdydamas keistą ideologinį darinį: „Visi žuvę šiame kare krito ne vien už Tėvynę, ne vien už gimtąjį slenkstį, ne vien už Rusijos istoriją – jie krito už aukščiausias rojaus prasmes. Krito už tas prasmes, kurias buvo bandoma atimti iš žmonijos, pakeisti jas pragaro prasmėmis. Šių didvyrių ir kankinių šventumas prilygsta ne tik jų raudonajai epochai, ne tik raudonajam mesianizmui, bet ir krikščioniškajam, dieviškajam šventumui.“

Prasibrauti pro aistringą A. Prochanovo teksto struktūrą ne visada lengva, tačiau šis autorius, nors ir balansuodamas ties marginalumo riba, kartais neblogai atspindi tuos minčių vingius, į kuriuos orientuota dabartinė Rusijos ideologija. Paradoksaliai atrodantis komunistinės (raudonosios) epochos reikšmių sujungimas su toje epochoje kvestionuotomis religinėmis reikšmėmis iš tikrųjų koreliuoja su oficialiu dabartinės Rusijos požiūriu į istoriją, kuriame Rusijos Federacija susilieja su Sovietų Sąjunga, Stačiatikių bažnyčia suartėja su valdžia, o nepatogūs klausimai tiek dėl komunizmo ideologijos, tiek dėl masinių represijų arba tiesiog išgaruoja, arba interpretuojami dominuojančio naratyvo naudai (pavyzdžiui, represijos – kaip būtina šventa auka vardan Pergalės).

Nagrinėdamas šios naujos „religijos“ gimimą, portalo „Ježednevnyj žurnal“ apžvalgininkas Igoris Jakovenka apibūdino ją kaip „hibridinę“ (šis žodis mūsų laikais įgyja vis daugiau populiarumo). Savo tekste I. Jakovenka akcentuoja tą pačią, šiame straipsnyje jau paminėtą mintį – šis ideologinis konstruktas gimsta sujungus skirtingos prigimties reikšmes, kas sąlygoja potencialų galutinio produkto nevisavertiškumą. Su tuo būtų sunku nesutikti, nes gana akivaizdu, kad Maskvos ideologų konstruojamas modernus Pergalės naratyvas yra susijęs ne su istorine atmintimi, o su ideologiniais nūdienos uždaviniais: Rusijos visuomenės mobilizacija geopolitinių Kremliaus avantiūrų palaikymui, šalies „savo (ypatingo) kelio“ koncepto aiškinimui ir panašiems, labiau su tikėjimu, o ne su logika susijusiems dalykams.

Per karo prizmę

Sakralumo (šventumo) koncepcijų plėtojimas politiniame lauke kenkia pirmiausia pačiai Rusijai, jos visuomenei. Valdžios sakralumas reiškia, kad aukščiausios vadovybės sprendimai nekvestionuojami, jie atsiduria aukščiau kritikos. Tai taip pat kuria prielaidas tolesniam demokratinių principų naikinimui: jeigu valdžia yra sakrali, tai nesunku mistifikuoti ir jos formavimą, atimti plačiajai visuomenei galimybę daryti tam įtaką (šis procesas Rusijoje jau prasidėjo).

Kitas pavojus yra susijęs su tuo, kad paverčiant Pergalę „religija“, o Pergalės dieną – religine švente ir orientyru programuojama ir tolesnė Rusijos politinė raida. Pergalės absoliutinimas reiškia, kad reikia naujų pergalių, tik jos įprasmins taip orientuotos visuomenės gyvenimą. Kitaip sakant – reikia naujų karų, nes be jų negali būti ir pergalių. Tai jau daro pastebimą neigiamą įtaką masinei visuomenės sąmonei. Per karo sampratą pradedama interpretuoti viską – nuo sporto varžybų iki „Eurovizijos“ dainų konkurso (rusiškojo interneto socialiniai tinklai prisipildė grasinimų Lietuvai, kai ji šiame konkurse neskyrė Rusijos atlikėjai nė vieno balo).

Iš viso to galima būtų tiesiog pasijuokti, tačiau nepavyksta, nes Kremlius nevengia bandymų įgyvendinti savo beprotiškas svajones. Jų realizavimas išsiveržia ir už Rusijos Federacijos sienų – ką mes ir matome Ukrainoje. Todėl valdžios Maskvoje sakralizavimas eilinių rusų sąmonėje tampa, deja, ne vien Rusijos, bet ir viso regiono problema.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 52)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras