Jordanija – viena iš dviejų Artimųjų Rytų valstybių, XX amžiaus pabaigoje normalizavusių santykius su kaimyniniu Izraeliu. Izraelio ir Jordanijos ryšių unikalumą rodo tokie žiniasklaidoje vartojami epitetai kaip „reta partnerystė“, „keista Artimųjų Rytų pora“, „subtili draugystė“.

Jordanijos Hašemitų Karalystė yra tik šiek tiek senesnė nei moderni Izraelio valstybė – Jordanija nepriklausomybę nuo Didžiosios Britanijos paskelbė 1946 metais. Jordanijos teritorijoje, skirtingai nei kitose regiono šalyse (Maroke, Egipte, Irake ir t. t.) istoriškai negyveno žydų bendruomenė, tad dauguma jordaniečių žydus pažįsta tik iš žiniasklaidos. Kita vertus, šalis yra tiesiogiai susijusi su Izraelio ir Palestinos konfliktu. Didelė dalis Jordanijos gyventojų yra kilę iš Palestinos, įskaitant daugiau nei du milijonus palestiniečių pabėgėlių (dauguma jų šiandien yra Jordanijos piliečiai, nors tam tikrais atvejais pilietybė gali būti atimama). Be to, šiandien Izraelio kontroliuojamas Vakarų Krantas 1948–1967 metais priklausė Jordanijos Karalystei.

Nors Jordanija ir Izraelis nekariavo nuo pat 1967 metais vykusio Šešių dienų karo, taikos sutartį šalys pasirašė tik 1994 metais. Taigi, pernai buvo tyliai paminėtas šalių diplomatinių santykių užmezgimo dvidešimtmetis. Kodėl gi tyliai?

Izraelis su Jordanija dalinasi ilgesnę sieną nei su bet kuria kita kaimyne. Nors šalys neturi karinių bazių viena kitos teritorijoje, jos bendradarbiauja gynybos ir žvalgybos srityse. Provakarietiškos orientacijos Jordaniją į Izraelio glėbį stumia ir radikalusis islamas, o Izraelio vyriausybė nepraleidžia progos pademonstruoti šios pragmatiškos draugystės: „Islamo valstybei“ (IV) pagrobus ir brutaliai sudeginus Jordanijos pilotą Muazą al Kasasbehą, Izraelio premjeras Benjaminas Netanyahu paskambino Jordanijos karaliui Abdulai II ir pareiškė užuojautą. Neabejojama, kad Izraelis prisidėtų prie Jordanijos gynybos IV ar kitokios radikaliojo islamo invazijos atveju.

Jordanijos karalius leidžia sau kritiškai atsiliepti apie Izraelio veiksmus, tačiau Izraelis tai teisina radikalesnių kaimyninių valstybių (Saudo Arabijos, Kataro, Egipto) spaudimu Jordanijai, o tarpvyriausybinis dialogas vyksta toliau. Izraelis turi ambasadorių Amane, Jordanija – ambasadorių Tel Avive (nors Izraelis savo sostine yra paskelbęs Jeruzalę, dauguma užsienio valstybių Jeruzalėje turi tik konsulatus, o ambasados yra įsikūrusios Tel Avive). Tikslinga paminėti, kad kaip tam tikrą nepritarimo Izraelio vyriausybės veiksmams (ar neveiklumui) priemonę Jordanija naudoja ambasadoriaus atšaukimą „konsultacijoms“, pavyzdžiui, reaguodama į neramumus Jeruzalės Šventyklos kalne praėjusių metų pabaigoje.

Nafta neapdovanota Jordanija yra priklausoma nuo Izraelio gamtinių išteklių eksporto. 2014 metų rudenį šalys sudarė 15 milijardų vertės susitarimą, kuriuo Izraelis įsipareigojo tiekti Jordanijai gamtines dujas bent penkiolika metų (tiesa, Jordanijoje vyko piliečių protestai prieš sutarties su Izraeliu sudarymą). Bendradarbiaujama ir vandens išteklių srityje. Vienas naujausių tokio bendradarbiavimo pavyzdžių – sprendimas sujungti jėgas bendrame projekte Negyvajai jūrai išsaugoti papildant ją Raudonosios jūros vandenimis. Tokia Izraelio ir Jordanijos partnerystė atitinka JAV interesus ir užtikrina jų ekonominę ir karinę paramą Jordanijai (atitinkamai 700 ir 300 mln. dolerių 2013 metais).

Taigi, dvišaliai Izraelio ir Jordanijos santykiai palengva progresuoja įvairiose srityse, išskyrus vieną – ryšius tarp žmonių. 2011 metais atliktos Jordanijos gyventojų apklausos duomenimis, kiek daugiau nei pusė (52 proc.) jordaniečių pasisakė už taikos sutarties su Izraelio nutraukimą, o net 96 proc. neigiamai vertino Izraelio premjerą B. Netanyahu. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad Palestinos autonomijos prezidentas Mahmudas Abbasas taip pat nebuvo populiarus – jo nepalaikė 62 proc. respondentų.

Iškalbinga ir kiek savotiška yra valstybių tarpusavio turizmo statistika: 2013 metais Izraelyje lankėsi tik 18 tūkst. jordaniečių, Jordanijoje – 218 tūkst. izraeliečių. Nors izraeliečių turistų skaičius gerokai didesnis, dauguma jų renkasi vienos dienos kelionę į Petrą, o sostinės Amano vengia. Net Jordanijoje viešintys ar studijuojantys Amerikos žydai slepia savo žydišką tapatybę, nes bijo būti tapatinami su Izraelio vyriausybe, arabų šalyse laikoma agresyviąja Izraelio ir Palestinos konflikto puse. Taigi, santykių „normalizavimas“ kol kas yra įvykęs tik vyriausybiniu lygmeniu, o norint sukurti artimesnius ryšius tarp žmonių prireiks laiko ir tikslingų pastangų. Tam neabejotinai padėtų Izraelio ir Palestinos konflikto sureguliavimas (esamas status quo netenkina nė vienos pusės, ypač Palestinos). Tačiau, nors Jordanija pasisako už dviejų valstybių sprendimo variantą, ji nėra pakankamai stipri geopolitiškai, kad tarpininkavimo ar kitomis pastangomis išjudintų eilinį kartą aklavietėje atsidūrusias Izraelio ir Palestinos taikos derybas.

Tam tikrą tribūną palestiniečių balsui transliuoti Jordanijai suteikė jos išrinkimas į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą (ST) – Jordanija drauge su Lietuva ir dar aštuoniomis valstybėmis tapo ST nare 2014–2015 metų kadencijai. Tiesa, pirmas rimtesnis mėginimas atstovauti palestiniečių interesams baigėsi nesėkme. Pernai gruodį Jordanija pateikė rezoliucijos, pasisakančios už Izraelio pasitraukimą iš Vakarų Kranto iki 2017 metų ir Palestinos valstybės įkūrimą su 1967 metų sienomis, projektą, tačiau rezoliucijai priimti pritrūko vieno balso: „už“ balsavo Jordanija, Prancūzija, Liuksemburgas, Rusija, Kinija, Argentina, Čilė ir Čadas, „prieš“ – JAV ir Australija, o Lietuva, Didžioji Britanija, Pietų Korėja, Ruanda ir Nigerija susilaikė.

Nors pozicijos dėl Izraelio ir palestiniečių konflikto skirtingos, o eilinių jordaniečių požiūris į vakarinius kaimynus kritiškas, Izraelis ir Jordanija dvišalėje plotmėje jau turi gerą bendradarbiavimo įdirbį. Radikaliojo islamo grėsmių akivaizdoje Jordanijai siekiant išlaikyti nuosaikumą ir provakarietišką orientaciją, Izraelis – vienintelė ganėtinai stabili ir nuspėjama vakarietiškos orientacijos kaimyninė valstybė – turėtų išlikti natūralia Karalystės partnere.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.