Slaptumas tampa vis akivaizdesniu reiškiniu politiniame Rusijos gyvenime. Tai koreliuoja su naujojo rusiško autoritarizmo, kurį jau daugiau nei dešimtmetį diegia V. Putinas ir jo komanda, tendencijomis. Politinių sprendimų priėmimo mechanizmai pridengiami paslapties šydu, vengiama kalbėti apie kitus visuomenei svarbius valdžios veiksmus ar procesus.

Dabartinės Rusijos politinis gyvenimas primena strateginės maskuotės principų įgyvendinimą. Šio termino šaknys glūdi dar sovietmetyje, tačiau vertėtų paminėti ir tai, kaip strateginė maskuotė yra suprantama šiuolaikinėje Rusijoje. Todėl galima pacituoti specialų žodyną „Karas ir taika terminuose ir apibrėžimuose“, kurio redaktoriumi buvo vienas iš vadinamųjų naujosios Rusijos politikos „vanagų“ bei Kremliaus ideologų Dmitrijus Rogozinas.

Žodyne pažymima, kad strateginė maskuotė yra susijusi su dezinformacija, kurios tikslas – apgauti priešą, suklaidinti jį. Akcentuojama, kad tam „naudojamos kompleksinės strateginės maskuojamosios ir dezinformuojančios priemonės, taip pat veiksmai, skirti valstybinėms ir karinėms paslaptims išsaugoti“. Verta paminėti, kad į strateginės maskuotės sampratą įtraukiama ir propaganda, nes „strateginei dezinformacijai ir klaidingiems duomenims platinti yra naudojama valstybinė informacijos sistema (spauda, radijas, televizija), diplomatiniai ir kiti kanalai“.

Visa tai itin aktualu įvykių Ukrainoje kontekste. Giliai įklimpusi į šį konfliktą Rusija aktyviai naudoja strateginės maskuotės priemones, neigdama savo dalyvavimą (ir slėpdama savo tikrąjį vaidmenį) pseudoseparatistiniame konflikte. Žinoma, naujų informacinių technologijų amžiuje įgyvendinti visišką informacinę kontrolę ir paslėpti visą viešumoje nepageidaujamą informaciją neįmanoma, tačiau strateginė Rusijos maskuotė kol kas leidžia Maskvai pasiekti pageidaujamą rezultatą – oficialiu tarptautinės politikos lygmeniu apie Rusijos agresiją prieš Ukrainą iki šiol vis dar kalbama labai atsargiai ir nedrąsiai. Kremliui tai leidžia mėgautis nepagauto vagies vaidmeniu.

Svarbu pažymėti ir tai, kad strateginė maskuotė, sumanyta kaip priemonių, nukreiptų į priešininko šalies visuomenę, kompleksas, vis labiau naudojama ir vidiniams Rusijos poreikiams. Iš esmės, dalis tokių veiksmų nukreipta prieš pačios Rusijos visuomenę. Čia nesunku pastebėti strateginio Kremliaus intereso pėdsakus. Šį interesą galima būtų apibūdinti kaip siekį sukurti tokią savo šalies visuomenės viešąją nuomonę, kuri taptų Maskvos politikos ramsčiu. Tenka pripažinti, kad Rusijoje šiuo keliu pasistūmėta labai toli į priekį (pirmiausia turiu galvoje tai, ką viename iš ankstesnių straipsnių apibūdinau kaip visuomenės deformaciją.

Dar viena aiškia strateginės maskuotės, nukreiptos tiek į išorę, tiek į vidų, priemone tapo gegužės 28 d. V. Putino pasirašytas įsakas, kuriuo buvo papildytas duomenų, priskiriamų prie valstybės paslapčių, sąrašas: buvo įslaptinta informacija apie Rusijos kariuomenės taikos ir specialiųjų operacijų metu patiriamus nuostolius. Toks žingsnis pirmiausia yra susijęs su Rusijos kariuomenės dalyvavimu konflikte rytų Ukrainoje, nors Kremlius tai neigia – tiek įsako sąsają su minėtais įvykiais, tiek savo karinių dalinių dalyvavimą konflikte.

Pažymėtina, kad Kremlius kruopščiai slepia savo karinius nuostolius, patirtus konflikte rytų Ukrainoje. Apie tai nemažai kalbama ataskaitoje, kurios iniciatoriumi buvo opozicinis Rusijos politikas a. a. Borisas Nemcovas. Šioje ataskaitoje, pavadintoje „Putinas. Karas“, yra skyrius, kuriame nagrinėjami duomenys apie Ukrainoje žuvusius rusų karius. Akcentuojama, kad informacija apie tokius nuostolius aktyviai slepiama, žuvę kariai atgaline data braukiami iš tarnaujančių karių sąrašų, skelbiama, kad jie žuvo per pratybas ir pan. Žuvusiųjų artimieji yra papirkinėjami, verčiami tylėti. Tačiau visos informacijos nuslėpti vis vien nepavyksta: neseniai į viešumą prasiskverbė istorija apie dar vieną Ukrainoje žuvusį rusų kareivį – Sergejų Andrijanovą. Oficialiai skelbta, kad jis žuvo „laikinoje pajėgų dislokavimo vietoje“, tačiau pažymoje, atkeliavusioje kartu su S. Andrijanovo kūnu, buvo nurodyta, jog palaikai gabenti per sieną, o žuvusio kario motina papasakojo žurnalistams, kad jai už tylėjimą buvo siūloma 1,6 tūkst. dolerių.

Žmogaus teisių gynėjai ir su jais dirbantys advokatai Rusijoje neabejoja, kad šis Putino įsakas yra nukreiptas būtent prieš tuos, kas bando atskleisti tiesą. „Šis įsakas – tiesos baimės atspindys ir pasekmė“, – laikraštyje „Novaja gazeta“ teigia Pskovo apskrities Dūmos deputatas Levas Šlosbergas (šis opozicinis politikas aktyviai domisi Rusijos karinių pajėgų siuntimo į Ukrainą istorija, jo surinkti duomenys minimi ir ataskaitoje „Putinas. Karas“). L. Šlosbergui nerimą kelia ir tai, kad aptariamas įsakas gali būti interpretuojamas labai plačiai. Politiko manymu, jis suteikia galimybę automatiškai įslaptinti visus incidentus Ginkluotosiose pajėgose, tarp jų – ir nestatutinius santykius. „Tai gali paskatinti daugiau smurto kariuomenėje, nes informacija apie smurto atvejus, susijusius su žmonių mirtimi, dabar tampa paslaptimi“, – teigia L. Šlosbergas.

Žurnalistas V. Portnikovas mano, kad V. Putino pasirašytas įsakas „paskelbė tiesą už įstatymo ribų“. Šis žurnalistas taip pat išsakė ir svarbią įžvalgą, kurią galima susieti su opia Rusijos visuomenės deformacijos tema: „Beveik kiekvienas Rusijos Federacijos pilietis žino, kad jo šalies kariuomenė kariauja kaimyninėje valstybėje, sėdama mirtį ir palikdama po savęs griuvėsius. Tačiau kalbėti apie tai vengiama. Tad šiandien Rusijos piliečius galima skirstyti ne į tuos, kurie žino ir kurie nežino, o į tuos, kurie mano, jog meluoti yra negerai, ir į tuos, kurie mano, jog melas – tai politikos ir „rusų pasaulio“ tęsinys, kažkas panašaus į Dievo įsakymus, tik geriau ir maloniau.“

Kitaip sakant, oficialusis Rusijos gyvenimas vis labiau tampa paremtas melu (arba nutylėjimu) ir tikėjimu šiuo melu. Pavyzdžiui, mitinio „Ukrainos fašizmo“ simuliakras tenkina didžiąją dalį Rusijos visuomenės, nes primityviai paaiškina pasaulį pagal klasikinę skalę „savas–svetimas“. Šią situaciją vis sunkiau pakeisti, nes oficialiajam politiniam naratyvui taikomos apsaugos priemonės (šiuo atveju – įstatymiškai slepiant informaciją, kuri galėtų jam pakenkti).

Apibendrinant galima padaryti išvadą, kad strateginė maskuotė, dezinformacija (propaganda), informacijos paieškos bei jos skelbimo apribojimai daro Rusiją dar uždaresne (saviizoliacijos keliu einančia), dar neskaidresne, dar pavojingesne (ne tik kaimyninėms šalims, bet ir savo visuomenei) valstybe. Įvestos daugiau kategorijų potencialių valstybės paslapčių sąraše ne tik dar labiau stumia Rusijos gyventojus į informacinį vakuumą ir vieno, oficialaus, požiūrio dominavimą, bet ir veikia kaip apsaugos priemonė valdančiajam režimui, leidžia slėpti neteisėtų veiksmų – tokių kaip karinių dalinių siuntimas į Ukrainą ar valstybinė korupcija – pėdsakus. Tačiau pačioje Rusijoje kiek garsiau apie tai kalba vos keli žmonės, o vadinamoji plačioji (ir, deja, deformuota) visuomenė paprastai nekreipia dėmesio į valdžios sprendimus, priimdama juos kaip savaime suprantamus. Tenka konstatuoti, kad ir taip menka Rusijoje likusios laisvės zona dar labiau susitraukė.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.