Pietryčių Azijos šalių asociacija (ASEAN) veikia jau beveik pusę šimtmečio, o XXI amžiaus pradžioje paskelbė ambicingą siekį – sukurti ASEAN bendriją, kuri remtųsi trimis ramsčiais: politiniu-saugumo (ASEAN politinė-saugumo bendrija), ekonominiu (ASEAN ekonominė bendrija, arba AEC) ir socialiniu-kultūriniu (ASEAN socialinė-kultūrinė bendrija). Planuojama, kad AEC, grįsta bendros rinkos sukūrimu, konkurencingumo didinimu, teisingumo teise grindžiamos ekonominės plėtros skatinimu ir tolimesne ASEAN integracija į globalią ekonomiką, pradės veikti jau 2015 m. pabaigoje. Ji turėtų integruoti Pietryčių Azijos – regiono su daugiau nei 600 milijonų gyventojų ir 2,4 trilijono dolerių siekiančiu bendruoju vidaus produktu – ekonomikas. Kiek realūs yra integraciniai tikslai organizacijoje, kuri vadovaujasi nesikišimo į kitų šalių vidaus reikalus ir mažiausio bendro vardiklio principais?

1967 m. ASEAN įkūrė penkios valstybės – Indonezija, Malaizija, Tailandas, Singapūras ir Filipinai, o 1984 m. prie jų prisijungė Brunėjus. Šios šalys kartu yra žinomos kaip ASEAN-6. Dešimtame dešimtmetyje organizacijos gretas papildė Kambodža, Birma/Mianmaras (toliau – Mianmaras), Laosas ir Vietnamas (arba CMLV pagal pirmąsias šalių pavadinimų raides anglų kalba). Šiuo metu narės statuso siekia jauniausia Azijos valstybė – Rytų Timoras, nepriklausomybę nuo Indonezijos įgijusi tik 2002 metais.

Per pirmuosius keturiasdešimt metų į taikų regioninį bendradarbiavimą orientuotos organizacijos veiklos netemdė jokie rimtesni šalių narių nesutarimai ar konfliktai, tačiau trūko vienijančių faktorių. Dėl skirtingų politinių, socialinių ir ekonominių sistemų bei nevienodo ekonominio išsivystymo lygio gilesnės integracijos nebuvo pasiekta, o iš visų planuotų susitarimų įgyvendinta tik maždaug trečdalis. Nuo 2008 m. rezultatai kur kas geresni – pasiekta 90 proc. iškeltų tikslų, įskaitant pasirašytus ir ratifikuotus tarpvyriausybinius susitarimus, priimtus darbo planus, suformuotus komitetus ir t. t. Tiesa, tai daugiau kiekybinis nei kokybinis rezultatas.

Didelis ASEAN laimėjimas – sėkmingas savęs, kaip svarbaus regiono veikėjo, pozicionavimas ir aktyvus bendradarbiavimas su kitais galios centrais bei organizacijomis. Štai 1980 m. ASEAN pasirašė bendradarbiavimo susitarimą su Europos Sąjunga. Kas dvejus metus organizuojami ES ir ASEAN užsienio reikalų ministrų susitikimai. Pastarasis, dvidešimtasis susitikimas pernai įvyko Briuselyje. Per jį ES patvirtino savo įsipareigojimą padvigubinti ASEAN integracijai ir institucijų kūrimui skiriamą paramą: ji 2014–2020 m. sieks 170 mln. eurų. 2014 m. rugsėjį Europos išorės veiksmų tarnyba paskelbė apie sprendimą įsteigti tik ASEAN akredituojamo ambasadoriaus poziciją. ES yra antroji pagal dydį ASEAN prekybos partnerė – 2014 m. jų prekybos apimtis siekė 248 mlrd. dolerių, o šių metų pabaigoje planuojama atnaujinti2009 m. nutrūkusias ES ir ASEAN derybas dėl Laisvosios prekybos sutarties pasirašymo. Sėkmingai pasibaigusios derybos prisidėtų prie dar didesnio tarpusavio prekybos augimo. Laisvosios prekybos susitarimus ASEAN jau turi su Kinija, Indija, Japonija, Pietų Korėja, Australija ir Naująja Zelandija.

Egzistuoja ne vienas formatas bendradarbiauti su išorės partneriais: ASEAN + 3 (ASEAN, Kinija, Pietų Korėja ir Japonija), ASEAN regioninis forumas, arba ARF (be ASEAN šalių, jame yra dar šešiolika narių, įskaitant ES), Rytų Azijos vadovų susitikimas, arba EAS (be ASEAN šalių, jame dalyvauja Kinija, Indija, Japonija, Pietų Korėja, Australija, Naujoji Zelandija, nuo 2011 m. – ir JAV bei Rusija), ASEAN gynybos ministrų susitikimai plius (juose dalyvauja tos pačios šalys kaip ir EAS). Atkreiptinas dėmesys, kad ES kol kas nepasekė JAV ir Rusijos pavyzdžiu ir nėra pastarųjų dviejų formatų dalyvė.

Nors regioninis ir tarptautinis bendradarbiavimas aktyvus, didelių iššūkių išlieka ASEAN viduje. Pietryčių Azijos politikos analitikas, ambasadorius prof. Barry Deskeris organizaciją vadina diplomatine bendrija, turinčia menką įtaką daugumai jos valstybių gyventojų. Pasak jo, yra pagrindo nerimauti, kad ASEAN skyla į dvi dalis: ASEAN-6 šalys ir Vietnamas užima lyderių pozicijas, o Mianmaras, Kambodža ir Laosas lieka užnugaryje (paralelė „dviejų greičių Europai“?). Susitarimas dėl ASEAN laisvosios prekybos erdvės (AFTA) įkūrimo pasirašytas 1992 metais, tačiau CMLV šalys vis dar taiko gerokai didesnius importo tarifus nei ASEAN-6, o pastarosios vis dažniau renkasi nulinį tarifą. Skiriasi ir ekonominiai šių šalių grupių rodikliai: 2013 m. duomenimis, ASEAN-6 šalių bendrasis vidaus produktas (BVP) devynis kartus lenkė CMLV šalių BVP. Prekybos ir investicijų mastai yra gerokai didesni tarp ASEAN ir išorės partnerių nei pačios organizacijos viduje ir atspindi organizacijos orientaciją į išorę.

Problemų esama ir politiniu lygmeniu. Neegzistuojant supranacionalinėms institucijoms ir vadovaujantis pagrindiniais ASEAN principais – suverenia lygybe, jėgos nenaudojimu ir taikiu konfliktų sprendimu, nesikišimu, neįsitraukimu į neišspręstus dvišalius klausimus tarp šalių narių, tylia diplomatija, abipuse pagarba ir tolerancija – tampa sudėtinga suformuoti vieningą poziciją jautriais regioniniais klausimais, reaguoti į žmogaus teisių pažeidimus ir iššūkius saugumui. Nors dar 1997 metais Singapūro užsienio reikalų ministras prof. S. Jayakumaras teigė, kad, atsižvelgiant į ASEAN šalių rasinius, religinius, kalbinius skirtumus, „tikriausias ir greičiausias kelias sugadinti [santykius] tarp ASEAN šalių yra pradėti komentuoti, kaip kiekviena jų viduje tvarkosi su jautriausiais klausimais“, pastaruoju metu pasigirsta siūlymų persvarstyti nesikišimo principo tikslingumą. Pavyzdžiui, už tai ASEAN liaudies forume (AFP) šių metų balandį pasisakė buvęs Malaizijos užsienio reikalų ministras Syedas Hamidas Albaras.

Naujausiu iššūkiu ASEAN tapo migrantų krizė Pietryčių Azijoje. Ji prasidėjo šių metų gegužės viduryje, kai Tailandas, Indonezija ir Malaizija siekė neįsileisti laivo su nelegaliais migrantais į savo teritorinius vandenius. Netrukus paaiškėjo, kad jūroje yra ir daugiau laivų su migrantais iš Bangladešo ir Mianmaro. Bangladešo migrantus ieškoti laimės kaimyninėse šalyse pirmiausia skatina ekonominės priežastys, o rohingjų tautybės musulmonai siekia išvykti iš budistų dominuojamos Birmos dėl ten patiriamos religinės diskriminacijos ir pagrindinių teisių bei laisvių varžymo. Reaguojant į šią situaciją, buvo sušauktas skubus Indonezijos, Malaizijos ir Tailando (vos trijų iš dešimties ASEAN narių) užsienio reikalų ministrų susitikimas. Paskelbtame pareiškime Indonezija ir Malaizija įsipareigojo suteikti migrantams laikiną prieglobstį, o Tailandas apsiribojo pažadu nesiųsti migrantų laivų atgal į jūrą.

Į Bankoke surengtą antrąjį susitikimą dėl nelegalių migrantų Indijos vandenyne susirinko daugiau dalyvių – ASEAN šalių, regiono ir tarptautinės bendruomenės atstovų, tačiau, kaip ir pirmojo susitikimo atveju, priimtas pareiškimas buvo neįpareigojantis – tik rekomendacinio pobūdžio. Be to, nė viename pareiškime nebuvo paminėti rohingjai ar aiškiai įvardinta Mianmaro atsakomybė dėl giluminių migrantų krizės priežasčių.

Svarbu pabrėžti, kad nelegali migracija nėra vien Pietryčių Aziją kamuojantis skaudulys – ši problema yra globali, puikiai pažįstama ir Europos Sąjungai. Taigi, norint ją išspręsti tarptautinei bendruomenei teks sutelkti jėgas ir pademonstruoti solidarumą. Indonezija ir Malaizija jau kreipėsi į pasaulinę bendruomenę, prašydamos per vienus metus migrantus perkelti arba grąžinti į kilmės šalis. ASEAN galėtų imtis koordinacinio vaidmens tiek dėl humanitarinės pagalbos teikimo, tiek dėl giluminių krizės priežasčių sprendimo, tačiau pirmiausia ji turi suderinti bendrą, objektyvią, visoms šalims narėms priimtiną poziciją ir kalbėti vienu balsu. Ekonominių ir raidos skirtumų tarp šalių narių mažinimas – dar vienas uždavinys organizacijai, vis dar ieškančiai sau tinkamo integracijos modelio. O uždavinys Europos Sąjungai – padėti ASEAN ieškoti šio modelio ir pasidalinti savo integracine patirtimi.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.