Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Svajonės vardas - amžina Dangiškoji Imperija (1)

Arūnas Skrudupas
2007 05 01

„Neseni įvykiai, užvaldę žiniasklaidos dėmesį – tiek autoritarinių režimų žlugimas Rytų Europos šalyse, tiek Persų įlankos krizė arba Jugoslavijos konfliktas, - kuo aiškiausiai parodė, kad religiniai arba religiniai-kultūriniai substratai yra radikaliai svarbūs visuomenėms, besivaržančioms dėl hegemonijos pasaulyje. [...] Akivaizdu, kad įvairiopų formų religijos likučiai neatrodo pajėgūs sujungti ir suklijuoti kaskart vis labiau susiskaidantį ir išsibarstantį pasaulį. [...] Pasauliui, kuris atsirado pasibaigus šaltajam karui ir išnykus Rytų ir Vakarų blokams, būdingas aiškus policentrizmas, kuriame ideologiniai skirtumai užleidžia vietą kultūriniams substratams. O pastarųjų šaknys visuomet įsikirtę į tą suplūktą dirvą, kurią maitina rezerviniai religiškumo ištekliai. [...] Iš tikrųjų šis policentriškas pasaulis reikalauja atvirų perspektyvų. Nė viena iš egzistuojančių kultūrinių formų nėra privilegijuota. Ateityje mūsų nebedomins klausimas, kurioje kultūroje, religijoje atsirado, atrodo, be konkurencijos įsigalinti kapitalistinės visuomenės forma. [...] Ateityje svarbesnis bus pranašiškas klausimas: kokia religija ir kultūra labiau pasirengusi prisitaikyti prie naujų pergalingojo technologinio kapitalizmo formų?“

Eugenìo Trías. Mąstyti religiją

Kasdien panardindama mus į spalvingą, margą politinių įvykių ir atsitikimų kaleidoskopą, neretai panašų į griūtį ar net laviną, žiniasklaida vis dėlto neatima galimybės susikurti, tarkime, individualią, savą tos lavinos hierarchiją arba šį procesą redukuoti į universalesnes schemas, nutolusias nuo įprastinio priežasčių ir pasekmių diskurso. Tačiau kad ir kaip būtume ištikimi realizmui, suvokiame, jog galios per se koncepcija turi vieną silpnybę: galios savaime siekį lydi klausimas, kaip ši galia bus (arba turėtų būti) realizuota. Čia susiduriame su vertybinių pagrindų problema. Galia yra gebėjimas įkūnyti, apginti ir įtvirtinti vertybes. Religijos, kaip vieno svarbiausių kultūrą konstituojančių veiksnių, įtaka politikai pasireiškia tuo, kad priimant vienokius ar kitokius sprendimus egzistuoja akivaizdus imperatyvas atsižvelgti į visuomenėje paplitusias vertybines nuostatas ir moralines normas. Neabejotina, kad religija vaidina be galo svarbų vaidmenį valstybių ir visuomenių gyvenime ir darė bei daro įtaką (nebūtinai tiesiogiai!) įvairių šalių vidaus politikai, nors skirtingose valstybėse, skirtinguose pasaulio regionuose ir skirtingais istoriniais laikotarpiais šio vaidmens pobūdis ir apimtis labai įvairūs. Savo prigimtimi metafizinis religijos siekis dažniausiai esti vienaip ar kitaip projektuojamas į išorę, todėl galima sakyti, kad religija ir istorija (o tuo pačiu politika) yra susijusios simbiotiniu ryšiu. Religinės idėjos dažniausiai būna susietos ne tik su dvasine, vidine, asmenine, bet ir su socialine plotmėmis, žmonių tarpusavio santykiais, nes kaip tik jie dažnai yra ta terpė, kurioje religinės idėjos gali būti iki galo įkūnytos ir realizuotos.

Akivaizdu, kad religija dažnai tampa konfliktų valstybėje priežastimi. Pavyzdžiais galėtų būti Bosnija, Indija, Indonezija, Šiaurės Airija, Šri Lanka, Sudanas, Filipinai, taip pat, žinoma, Artimieji Rytai. Religinių grupių konfliktas šalį dažnai paverčia nestabilumo židiniu regione ir daro įtaką tarptautinės sistemos funkcionavimui. Kalbant apie islamą - išties itin „politišką“ religiją, -  tik turint omenyje ne tiek terorizmo fenomeną tiesiogine prasme, kiek pagrindinius islamo religijos postulatus, pagal kuriuos „valstybės reikalai neatitraukia nuo dvasingumo, bet yra pati religijos esmė“ (K. Armstrong) - prabylama ir apie „konfliktiškas“ religijas, konfliktą tarp religijų tarptautiniu lygmeniu. Tačiau ar negalėtų religija tapti taikos ir stabilumo šaltiniu, ar įvairių skirtingų tikėjimų atstovai negalėtų savo santykių grįsti tarpusavio pagarba, bendradarbiavimu ar netgi bendryste? Kaip tik ši idėja ir yra vieną pasaulinę religiją bei religijų dialogą propaguojančių organizacijų atramos taškas. Šių organizacijų kūrimosi priežastys ir kartu religinio sinkretizmo erdvė, terpė vieną pasaulinę religiją propaguojančių institucijų idėjų sklaidai -  postmodernus visuomenės būvis ir globalizacija. Pirma, homo religiosus atgimimas proto desakralizuotame pasaulyje liudija šiuolaikinio žmogaus išgyvenamą savotišką netikrumą, kurį mėginama įveikti „laiko dvasią atitinkančia“ religija,  t. y. vadinamaisiais naujaisiais religiniais judėjimais. Antra, žvelgiant iš pasaulio globalaus „artumo“ (J. Tomlinsono terminas) perspektyvos, vienos pasaulinės religijos, pajėgios „sujungti ir suklijuoti kaskart vis labiau susiskaidžiusį ir išsibarsčiusį pasaulį“ (E. Trías), kūrimo iniciatyva atrodo labiau nei viliojanti. Vieną pasaulinę religiją propaguojančių institucijų politinės aspiracijos, siekis generuoti politines sąveikas aiškintinas visų pirma organizacijos pripažinimo, akceptavimo tarptautinės bendruomenės struktūroje siekiu. Toliau eina planai dalyvauti globaliame tarptautinės bendruomenės valdyme. Na, o dar toliau, be abejo, eitų siekis tapti tarptautinę politiką formuojančiu veiksniu ir vertybiniu politikos pagrindu tarptautiniu lygmeniu. Schema paprasta: pirma, įgyti galios; antra, ją naudoti savo vertybėms  įkūnyti ir realizuoti...

Būdingas vieną pasaulinę religiją propaguojančios organizacijos pavyzdys yra munistai – mesianistinė Suvienijimo bažnyčia (Unification Church), Sun Myung Moono 1954 m. įkurta Seule kaip Šventosios Dvasios asociacija pasaulio krikščionims suvienyti (jos ištakos glūdi 1946 m. Moono įkurtoje vadinamojoje Kwang-ya bažnyčioje); savo šventraštyje „Dieviškasis principas“ ji jungia krikščionybės idėjas, neįprastą Šventojo Rašto aiškinimą ir evangelijų terminologiją su daosizmo idėjomis ir yin–yang principu. Tikriausiai daug kam teko girdėti apie Suvienijimo bažnyčios įkurtas įvairias organizacijas ir fondus, veikiančius labai įvairiose  srityse, bet dažniau nei įprasta krypstama į politinę sferą, pavyzdžiui, antikomunistinę veiklą. Tačiau dar svarbesni yra tokie ambicingi Suvienijimo bažnyčios projektai kaip „Vilties sodas“ (New HopeEastGarden) ar „Didysis taikos kelias“ (International Highway Project) – siekis nutiesti automagistralę, sujungsiančią Tokiją ir Londoną; jų sėkmė tikrai susijusi su politine organizacijos veikla bei ekonominiais išteklių ir resursų pritraukimo klausimais, kurių sėkmingas sprendimas nedviprasmiškai liudytų  organizacijos stiprėjimą ir plėtrą. Minėtina, kad organizacija yra įsigijusi New Yorker viešbutį ir Tiffany pastatą Manhetene, leidžia laikraščius Niujorke, Vašingtone ir Tokijuje. Kaip Šventoji dvasinė pasaulio krikščionių susivienijimo asociacija 1992 m. Suvienijimo bažnyčia buvo įregistruota ir Lietuvoje, šiuo metu ji turi apie 20 narių; 2003 m. Vilniuje vyko Moono įsteigtos Tautų ir religijų federacijos už taiką pasaulyje konferencija.

Esama ir kitokio tipo organizacijų, akcentuojančių ne atsivertimą į kokią nors naują „tikrąją“ religiją, o religijų dialogą – pavyzdžiui, Vieninga religinė iniciatyva (United Religions Initiative), Williamo E. Swingo formaliai įkurta 2000 m. Pitsburge, 39-ių religinių tradicijų atstovams iš 44 šalių pasirašius Vieningos religinės iniciatyvos chartiją, bet realiai veikianti nuo 1993 metų. Organizacijos veikla buvo inspiruota Jungtinių Tautų  veiklos modelio: kaip pasaulio tautos bendradarbiauja vardan taikos Jungtinėse Tautose, taip esą galėtų bendradarbiauti ir įvairios religinės organizacijos, siekdamos įgyvendinti globalios skirtingų tikėjimų žmonių bendruomenės idėją. Kaip skelbiama organizacijos interneto tinklalapyje, Vieningos religinės iniciatyvos tikslas – „skatinti nuolatinį kasdienį religijų bendradarbiavimą, kuris padėtų pasiekti galutinį tikslą – panaikinti religinės prigimties neapykantą bei dėl religinių priežasčių kylančius prievartą ir smurtą ir kurti taika bei teisingumu grindžiamą kultūrą. “ Organizacija save laiko vienijančia, siejančia (bridge-building) religijų dialogo grupe, bet ne religija. Jos struktūros pagrindą sudaro lokalios bendradarbiavimo grupės, sudarytios mažiausiai iš septynių asmenų, priklausančių mažiausiai trims skirtingoms religijoms. Bendradarbiavimo grupės gali burtis į sudėtines bendradarbiavimo grupes, kurios vėlgi gali tarpusavyje jungtis. Tokios ir panašios institucijos kaip Pasaulio religijų parlamentas (Council for a Parliament of the World‘s Religions), Tarptautinė religinės laisvės asociacija (International Association for Religious Freedom), Tarptautinis tarpreliginis centras (International Interfaith Centre), Tarpreliginė jaunimo organizacija (Interfaith Youth Core), Tūkstantmečio religinių ir dvasinių lyderių susitikimas dėl pasaulio taikos (Millenium World Peace Summit of Religious and Spiritual Leaders), Taikos taryba (Peace Council), Supratimo šventykla (Temple of Understanding), Pasaulio tikėjimų kongresas (World Congress of Faiths), Pasaulio tikėjimų dialogas (World Faiths Development Dialogue), Pasaulio tarpreliginių tarybų draugija (World Fellowship of Inter-Religious Councils) dygsta tarsi grybai po lietaus.

Religijų bendradarbiavimas ar net viena „nauja“, „sukomplektuota“ pasaulinė religija, jei būsime vertybiškai neutralūs, gali būti traktuojama kaip pozityvus, įvairias skirtingas kultūras vienijantis ir taip nuolat gresiančius konfliktus tarp jų slopinantis reiškinys. Žinoma, tarptautinės politikos požiūriu tai reikštų stulbinamus radikalius pokyčius, galiai koncentruojantis religinių lyderių rankose ir formuojantis tam tikrai pasaulinei teokratijai. Bet šioje vietoje turime trumpam stabtelėti, kad įsitikintume, ar šiame lošime religinės/tarpreliginės institucijos kontroliuoja/siekia kontroliuoti situaciją, ar... pačios, bent Vakaruose, yra savotiškai tos situacijos kontroliuojamos. Globalios postmodernybės kūdikiai yra laisvė ir kosmopolitizmas. Vakarietiškoji visuomenė išsilaisvino nuo religijos, Dievas viešajame gyvenime ir diskurse jau nebe alfa ir omega, o tapo tik vienu iš daugelio reiškinių; visuomenė išsilaisvino nuo tradicinės kultūros, net patriotiškumą jo imanentinės vertės prasme suvokia kaip kažką nebegyva; atsivėrusi neišmatuojama ir neaprėpiama ekonominių galimybių gausa sukūrė neprilygstamą laisvės ir priklausomumo tik nuo savęs pojūtį. Šiuolaikinis žmogus, „laisvasis pasaulio pilietis“, religiją ima matuoti iš esmės kosmopolitiniu universalumo matu: jis, ir trokšdamas sakralumo, ir jo  stokodamas, paradoksaliai jaučiasi laisvas jį pasirinkti (t. y. jis nebėra duotybė) ir renkasi pačių „geriausių“ komponentų lydinį. „Situaciją valdau ir kontroliuoju“ transformuojasi į „pasiduodu globalioms slinktims, epochos esprit ir plaukiu pasroviui.“ Taigi štai kokia religija gali pasirodyti esanti geriausiai „pasirengusi prisitaikyti prie naujų pergalingojo technologinio kapitalizmo formų“ (E. Trías). Tad visai įmanoma, kad kaip hipotezė išsakyta E. Trías pranašystė apie sintoizmo ir Japonijos dzen kultūros pergalę arba konfucianizmo ir daosizmo sintezę amžinoje Dangiškojoje imperijoje kada nors gali ir išsipildyti. Sintoizmas, dzenbudizmas, konfucianizmas ir daosizmas, manau, E. Tríaso pasirinkti neatsitiktinai: tai religijos, kurios, kaip ir šiuolaikinis žmogus, tiki ne tiek Dievą, kiek šventumą. Tačiau netolimoje ateityje pranašauti sėkmę vienai pasaulinei religijai ar bent tokiems judėjimams kaip Suvienijimo bažnyčia būtų neprotinga. „Kultūriniai substratai“ (E. Trías), arba, kaip pasakytų globalizacijos teorijos skepticizmo mokykla, „regionalizacijos jėgos, pasaulį dalijančios į civilizacinius blokus bei kultūrinius ir etninius anklavus“ (D. Held ir kt.), šiandien yra tikrai pakankamai stiprios. Kalbėti apie vieną pasaulinę religiją ir net religijų dialogą akcentuojančių organizacijų homogeniškumą, tvirtą sutarimą ir konsensusą sociopolitiniais klausimais beveik neįmanoma. Kol kas nėra jokio masiško, kiek realiau krikščionybę ir islamą vienijančio judėjimo, ir vargu ar greitai jis galėtų atsirasti. Bent jau šiuo metu tvirtas jungtis tarp tokių dviejų vyraujančių religijų kaip krikščionybė ir islamas (bei pastarųjų jungtis su, tarkime, judaizmu, sintoizmu ir konfucianizmu), be kurių neįmanomas vaisingas, vienijantis, iš tikro efektyvus religijų dialogas, labai sunku įsivaizduoti. Visiškai „nauja“ religija vėlgi neįmanoma be tradicinių, jau egzistuojančių religijų pagrindo ir elementų. Todėl labiau tikėtina, kad čia nupieštas Dangiškosios imperijos vaizdas bent kol kas yra tik keista ir mažai ką su tikrove bendro turinti situacijos kontroliuojamų idealistų kosmopolitų futuristinė svajonė ir vizija.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (38)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (110)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras