Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kokia ta liaudies valdžia? (73)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2015 06 24

Separatistiniai dariniai Donbase yra pasivadinę Donecko ir Luhansko „Liaudies Respublikomis“ (DLR ir LLR). Ten buvo populiaru sakyti, kad būtent DLR ir LLR yra realizuojami Maidano idealai – liaudies valdžia be oligarchų, korumpuotų valdininkų ir iš užsienio nurodinėjančių, ką daryti, šeimininkų. Tačiau nuo pat pradžių gražiai pieštas vaizdas ėmė neatitikti tikrovės.

Kas tapo pirmuoju DLR vadovu? Rusijos pilietis A. Borodajus. O kas, kaip pats prisipažino, pradėjo karinius veiksmus Slovjanske? Dar vienas Rusijos pilietis, buvęs/esamas Federalinės saugumo tarnybos (ar GRU) pareigūnas I. Strelkovas (Girkinas). Čia apie gyvenimą be šeimininkų.

Toliau pažymėtina, kad I. Strelkovo autoritetas tarp Donecko separatistų yra didžiulis. Buvo net sukurtas mitas apie 300 „strelkovcų“ (Slovjansko gynėjų). Atrodo, negali DLR turėti geresnio politinio lyderio ar bent jau gynybos ministro. Ir iš tiesų, I. Strelkovas po kurio laiko tapo kariniu separatistų vadu, bet vėliau buvo priverstas palikti ne tik savo postą, bet ir pačią DLR.

Kyla klausimas: kodėl buvo pašalintas liaudies numylėtinis? Pats įvykių kaltininkas paaiškino, jog tam tikros jėgos Kremliuje – konkrečiai Rusijos prezidento V. Putino padėjėjas V. Surkovas – pradėjo šantažuoti jį grasindamas nutraukti pagalbą, ir kad nepakenktų bendram reikalui, jis nusprendė pasitraukti. Šiame kontekste taip pat būtina pažymėti, jog tuo metu aktyviai buvo kalbama, kad netikėtas I. Girkino žygis iš Slovjansko į Donecką sužlugdė tam tikrų jėgų (to paties V. Surkovo ir dabartinio DLR Saugumo tarybos sekretoriaus A. Chodakovskio, siejamo su žinomu Ukrainos oligarchu R. Achmetovu) planą atiduoti separatistų sostinę Kijevui.

Pažymėtina, kad nors I. Strelkovas iš esmės „neegzistuoja“ pagrindiniame informaciniame Rusijos diskurse, jo populiarumas šalies piliečių tarpe yra didžiulis (sociologinio Levados centro duomenimis – 29 procentai). Ir štai toks žmogus Donbaso kuratorių Kremliuje buvo išguitas iš DLR! Apie kokią savarankišką liaudies respubliką čia galima kalbėti?!

Toliau verta prisiminti vieną dabartinio DLR vadovo A. Zacharčenkos interviu. Minsko proceso pradžioje 2014 m. rudenį jis žurnalui „Rusų reporteris“ tiesiai pareiškė: „Iš mūsų laukė, kad mes pasirašysime tą [ginkluotųjų pajėgų atskyrimo – V.V.] liniją, po kurios tai, ką užėmėme, mes turėjome atiduoti. Aš atsisakiau tai pasirašyti. Tai būtų išdavystė žmonių, kurie ten gyvena, atžvilgiu. (...) Aš ką tik parašiau atsistatydinimo pareiškimą. Tu dabar sėdi šalia žmogaus, kuris po dviejų su puse valandos jau gali nebūti ministru pirmininku. (...) Aš negaliu išduoti savo žmonių. Aš visą naktį nemiegojau. Mes sprendėme, ką daryti toliau, ir mes nusprendėme – neatsitraukti. Bet jeigu aš dabar nepasitrauksiu iš šio posto, tai aš tapsiu išdaviku, nes mane privers pasirašyti šią liniją“. Matyt, jis turėjo omenyje ne Vakarus ir ne Ukrainą, bet kažkokius Maskvos veikėjus, kurie vertė jį išduoti bendražygių interesus.

Luhanske situacija dar blogesnė. Pradžiai apie A. Bednovo – specialiosios paskirties padalinio „Betmen“ vadovo – mirtį. Jis paprasčiausiai buvo profesionaliai sušaudytas su savo palyda (joje, beje, buvo ir Rusijos piliečių, dėl kurių mirties jokio skandalo jų gimtinėje nekilo) be šansų išgyventi. Kaip įtariama, tai padarė vadinamoji „Vagnerio“ grupė – tarsi privati karinė kompanija, susidedanti iš Rusijos specialiosios paskirties pajėgų kariškių ir vykdanti nepaklusnių karo lauko vadų LLR (ypač tai pasakytina apie kazokus) likvidavimo ar įbauginimo operacijas.

Oficialiai LLR valdžia bandė teisintis, kad A. Bednovas buvo nusikaltėlis, kuris turėjo būti areštuotas. Tik arešto forma buvo kažkokia keista. Versijų, kodėl jis iš tikrųjų buvo pašalintas, yra kelios. Pirma, jis, kaip savotiškai sąžiningas ir profesionalus žmogus, nenorėjo vykdyti LLR vadovo I. Plotnickio, kuris daugumos „respublikos“ gyventojų ir karių vertinamas kaip niekinis vadovas, įsakymų, taip žlugdydamas centrinės valdžios autoritetą. Tačiau iš tiesų „Betmen“ dalinys įsiliejo į bendrą LLR karinių pajėgų struktūrą.

Labiau tikėtina, kad A. Bednovas trukdė nešvariam tam tikrų žmonių (taip pat Maskvoje) verslui. Sakoma, kad jis neleisdavo jiems laisvai prekiauti narkotikais ir paversti Luhanską jų tranzito centru, o tai rimti pinigai. O gal tiesiog nepasidalino pelno (gauto, pavyzdžiui, iš prekybos belaisviais, kontrabanda ir/ar iš žmonių atimtu turtu) su I. Plotnickiu ir jo užnugariu Rusijos sostinėje. Bet kuriuo atveju galima konstatuoti, kad buvo grubiai nužudytas arba karių mėgstamas karo lauko vadas, kas rodo LLR valdžios nepagarbą liaudžiai, arba paprastas nusikaltėlis, kuris yra „liaudies valdymo“ Luhansko respublikoje simbolis.

Na, ir galiausiai sėkmingas pasikėsinimas į A. Mozgovojų, kuris separatistų tarpe turėjo tokį pat autoritetą kaip ir I. Strelkovas. Tiesa, kad jam niekada nepatiko I. Plotnickis (pavyzdžiui, dėl prekybos rusiška humanitarine pagalba), bet sukandęs dantis jis nekėlė maišto. Jis nekėlė jo net po pirmo pasikėsinimo, kai liko gyvas tik per stebuklą. A. Mozgovojaus likvidavimo stilius labai priminė A. Bednovo istoriją. Šiame kontekste kilo iš karto dvi pagrindinės jo nužudymo versijos.

Pirma: tai padarė ukrainiečiai arba jų pasamdyti profesionalai, arba tiesiog JAV specialistai (nesvarbu, iš kariuomenės ar iš privačios karinės kompanijos). Tikslas buvo destabilizuoti LLR, žinant, jog pirmuoju įtariamuoju iš karto taps I. Plotnickis. O A. Mozgovojus vadovavo ne šiaip daliniui, o visai brigadai „Prizrak“ – turbūt efektyviausiam LLR kariniam vienetui.

Tačiau dėl šios teorijos yra kelios problemos. Pirma, tai antras pasikėsinimas, ir po pirmo A. Mozgovojus leido suprasti, jog žino, kur viso to šaknys, bet triukšmo nekels. Vadinasi, dialogas su juo jau buvo perėjęs į ginkluoto konflikto lygį. Antra, A. Bednovo epizodą rusų žiniasklaida visiškai ignoravo, o A. Mozgovojaus mirtis sulaukė žinomos politinės Pirmojo televizijos kanalo laidos „Politika“ dėmesio, ir joje buvo siekiama įrodyti, kad didvyrį nužudė piktoji chunta. Tačiau visa tai priminė pigų Maskvos mėginimą pasiteisinti dėl savo įžūlumo. Pagaliau, net toje laidoje buvo pasakyta, kad jeigu už visko ir stovi Ukrainos pusė, ji negalėtų padaryti to be išdavikų LLR valdžioje. Kitaip tariant, labiau tikėtina atrodo antra versija, teigianti, kad A. Mozgovojus, nesvarbu, kieno rankomis, buvo pašalintas su tam tikrų jėgų Kremliuje žinia.

Dabar dėl savo gyvybės bijo jau kazokų pajėgų vadas P. Driomovas, kuris grasino I. Plotnickiui kažkokiu „kompromatu“ – kompromituojančiais duomenimis apie nelegalią prekybą anglimis su Ukraina, bet vėliau, kaip ir A. Mozgovojus, įsiliejo į bendrą LLR kariuomenę. Dar labiau jis aprimo po artimo bendražygio J. Isčenkos, kuris irgi negailestingai kritikavo I. Plotnickį, mirties (žuvo neaiškiomis aplinkybėmis humanitarinės pagalbos skirstymo metu).

Visa tai tik maža dalis faktų ir liudijimų (jų yra kur kas daugiau), kaip gyvena Donecko ir Luhansko „respublikos“, tačiau ir jie akivaizdžiai parodo, kad jokios liaudies valdžios ten nėra. Realiai DLR ir LLR daug netvarkos, kuria savo naudai bando pasinaudoti įvairios interesų grupės – tiek vietinės, tiek iš Maskvos. Pažymėtina, kad Donecke tvarkos daugiau nei Luhanske ir nepaklusnius ten tramdo švelniau. Taip yra galbūt todėl, kad DLR tenka pagrindinė karo su Ukraina našta (jeigu visus vietinius lyderius tiesiog iššaudytų, liaudis gali nesuprasti, o vien Rusijos karių kariniams veiksmams neužtenka) ir kuruoja ją labiau iš principo sąžiningesni Rusijos Federacijos kariškiai (pavyzdžiui, GRU), o ne politikai (tokie kaip V. Surkovas), pripratę daryti verslą iš visko, juolab iš karo.

Trumpai sakant, kaip interviu Vokietijos laikraščiui „Suddeutsche Zeitung“ konstatavo buvęs aukšto rango DLR funkcionierius, separatistines teritorijas griežtai kontroliuoja Maskva. Tačiau problema, kad tą kontrolę vykdo įvairios grupės, skirtingi „Kremliaus bokštai“ su skirtingais konjunktūriniais (stiprinti „respublikas“ v/s naudotis chaosu savo naudai) ir strateginiais (kovoti su Kijevu iki galo v/s „šaldyti“ konfliktą) interesais Ukrainos fronte.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 73)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras