Dabartiniame politiniame Rusijos diskurse viską įprasta matuoti geopolitinėmis pergalėmis. Toks požiūris gerai koreliuoja ir su mitologizuotu pergalės Didžiajame Tėvynės kare konceptu. Prieš septynerius metus Rusija šventė pergalę prieš Gruziją, o vėliau ir geopolitinę pergalę prieš Vakarų pasaulį, kuris tyliai prarijo faktą, kad Rusija ignoravo Medvedevo-Sarkozy plano vykdymą ir pripažino Pietų Osetijos bei Abchazijos „nepriklausomybę“. Prieš metus Maskva šventė dar didesnę pergalę – Krymo užgrobimą. Vėliau buvo bandoma prastumti pergalingą „Novorosijos“ projektą, tačiau čia Kremliui nepavyko iki galo įgyvendinti savo sumanymo… Atrodo, kad geopolitinių pergalių laikas Rusijai baigėsi, o be naujų laimėjimų Kremliaus laukia sunkus abstinencijos sindromas.

Svarbu pažymėti ir tai, kad vienas iš šiuolaikinės Rusijos politinės minties ramsčių yra daugiapolio pasaulio idėja. Ši idėja pirmiausia nukreipta prieš Maskvai besivaidenančią „globalią JAV hegemoniją“. Žinoma, galima ginčytis, kiek ši hegemonija iš tikrųjų vaidenasi ir kiek ji yra reali. JAV pasiekė didelių laimėjimų švelniosios galios plotmėje, jos aktyviai reaguoja į globalius iššūkius. Tačiau Rusijos priešiškumas JAV sąlygotas pirmiausia ne Vašingtono laimėjimų, o pačios Rusijos nevisavertiškumo komplekso, kuris ją užvaldė po Sovietų Sąjungos žlugimo. Nagrinėjant rusišką daugiapolio pasaulio idėją, nesunku pastebėti, jog joje ne tiek prieštaraujama JAV dominavimui, kiek norima, kad pasaulyje egzistuotų keli lygiaverčiai galios centrai, tarp kurių būtų ir Rusija. Globali politika tokioje konfigūracijoje suprantama kaip susitarimas tarp galios centrų, leidžiantis ignoruoti kitų šalių ir jų susivienijimų, nepriklausančių šiam globaliam elito klubui, nuomonę ir poziciją.

Maskvą visai tenkintų dvipolis pasaulis pagal seną šabloną, kur greta JAV įtakos zonos (Vakarų pasaulis) egzistuotų jos įtakos zona (posovietinė erdvė). Tačiau atsižvelgdamas į naujas realijas Kremlius į šį „klubą“ greičiausiai būtų pasirengęs įleisti Kiniją, Indiją, gal dar Europos Sąjungą kaip „globalią liberalią imperiją“, nors ES kartu su JAV, Maskvos požiūriu, sudaro vieningą Vakarų pasaulį (t. y. vieną polių).

Tačiau „užsižaidusi“ savo svajonėmis Maskva baigia prarasti ryšį su politine realybe. Šiuo atveju geru pavyzdžiu tapo buvusio Didžiojo aštuoneto (G8), kuris po Rusijos agresijos prieš Ukrainą grįžo prie Didžiojo septyneto (G7) formato, susitikimas. Jis pademonstravo didėjantį Vakarų pasaulio solidarumą.

Pažymėtina, kad G8 (dabar – G7) nėra tarptautinė organizacija. Tai neoficialus demokratinių išsivysčiusių šalių vadovų klubas, kuriam priklausyti yra tarptautinio prestižo reikalas. Rusija tapo visaverte šio klubo nare 1997 metais. Tada atrodė, kad Maskva nors ir negreitai, tačiau nuosekliai eina demokratijos keliu. Narystė prestižiniame klube, kuris buvo pervadintas iš didžiojo septyneto į didįjį aštuonetą, taip pat turėjo paskatinti ir tolimesnę Rusijos raidą, atsižvelgiant į atitinkamas liberalias vertybes.

G8 turėjo pamaloninti Rusijos ambicijas. Narystė šiame klube rodė, jog pripažįstamas svarus Rusijos vaidmuo pasaulyje, jos geopolitinis svoris. Iš dalies šis formatas netgi atitiko Maskvos svajones apie daugiapolį pasaulį: čia ir uždara klubo konfigūracija, ir betarpiškas galingų valstybių vadovų bendravimas. Tačiau G8 formatas kirtosi su kita geopolitine Rusijos Federacijos idėja – ypatingo (civilizacinio) kelio konceptu. G8 buvo ir išlieka vakarietiškas projektas, Maskvos požiūriu, šis klubas neatstovauja daugiapoliam pasauliui, o iš esmės reprezentuoja vieną polių, t. y. Vakarus. Be to, šiame klube galioja ir atitinkamos taisyklės, kurias Rusija aiškiai pažeidė užgrobdama Krymą ir kurstydama pseudoseparatistų sukilimą rytų Ukrainoje.

Maskva gana apatiškai reagavo į sprendimą palikti ją už klubo durų. Bandyta tai pateikti kaip nereikšmingą įvykį, nors iš tikrųjų tai yra didelis geopolitinis Rusijos pralaimėjimas. Kaip savo tinklaraštyje teigia politologas ir sociologas Valerijus Saveljevas, G7 susitikimo aspektai leidžia kalbėti apie tai, kad formuojasi Vokietijos ir JAV geopolitinė sąjunga, kuri ir lems Vakarų pasaulio santykius su Rusija. Šią sąjungą (ir bendrą didesnį solidarumą Vakarų pasaulyje) kaip tik paskatino agresyvūs Rusijos veiksmai prieš Ukrainą, tad Kremlius savo rankomis sukūrė sau nepalankią geopolitinę situaciją.

Skirtumus tarp Rusijos ir Didžiojo septyneto vertybinių nuostatų akcentavo laikraštis „Novaja gazeta“. Jo publikacijoje pažymima, kad nors Sovietų Sąjunga turėjo ir išteklių, ir galios, niekas neskubėjo kviesti jos jungtis prie Didžiojo septyneto. O štai Rusija buvo pakviesta į klubą, kai jau neturėjo galios, tačiau buvo pasiryžusi sutikti su G7 propaguojamomis vertybėmis (ir buvo išvaryta iš klubo, kai tas vertybes pamynė). Iš esmės, tai dar kartą įrodo, jog Rusijos interesas yra ne sąveika su kitomis valstybėmis pagal vakarietiškas taisykles, o nediskutuojama galios pozicija (pagal Sovietų Sąjungos pavyzdį). Tai yra Rusijos pergalių, geopolitinių pergalių, kurios buvo paminėtos šio straipsnio pradžioje, kelias.

Neatsitiktinai į geopolitinį diskursą grįžta ir primirštos sovietmečio sąvokos. Pavyzdžiui, Rusijoje tampa populiaru teigti, jog Vakarų pasaulis bando įtraukti šalį į naujas ginklavimosi varžybas. Taip pirmiausia reaguojama į NATO sprendimą stiprinti savo rytinės sienos saugumą. Rusija apsimeta esanti išprovokuota ginklavimosi varžyboms, nors tai yra tik dar vienas pretekstas spartinti savo ginkluotųjų pajėgų modernizavimo programos vykdymą. Gana aiškiu tokių varžybų signalu tapo Vladimiro Putino pareiškimas parodos „Armija 2015“ atidaryme šių metų birželio 16 dieną. Čia Rusijos prezidentas paminėjo, kad šalies branduolinį arsenalą netrukus papildys 40 naujų balistinių raketų. Į šį pareiškimą sureagavo ir NATO – aljanso vadovas Jensas Stoltenbergas pažymėjo, kad V. Putino pareiškimai yra pavojingi ir destruktyvūs.

Visa tai yra naujo šaltojo karo santykių tarp Rusijos ir Vakarų pasaulio požymiai. Maskva renkasi akivaizdų konfrontacijos kelią, bandydama atsikovoti vietą, kurią kadaise globalioje politikoje užėmė Sovietų Sąjunga, arba, kaip aiškinama Kremliuje, priešinasi Vakarų pasaulio siekiui žeminti Rusiją.

Politologė Lilija Ševcova mano, kad kurdama „pažemintos Rusijos mitą“ Maskva bando išsireikalauti iš Vakarų pasaulio susiformavusios globalios tvarkos revizijos bei atitinkamų geopolitinių nuolaidų sau. Kartu L. Ševcova įspėja, kad jei Vakarai ir nuspręstų suteikti nuolaidų Rusijai, tai Maskvai jų vis vien būtų mažai, nes „pažeminta Rusija“ yra dalis ideologijos, kuri leidžia pateisinti bet kokius valdžios veiksmus.

Kita vertus, skirtingai nei sovietmečiu, Rusija neturi plataus draugų ir sąjungininkų būrio (Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją sunku būtų lyginti su Varšuvos sutarties organizacija). Kinijos ir Indijos irgi nepavadinsi aiškiomis Rusijos sąjungininkėmis kovoje su „JAV hegemonija“. Visais savo veiksmais Maskva pati, savo noru, gręžiasi nuo Europos ir iš esmės lieka vienui viena. Jei tai nebūtų sąmoningas Rusijos pasirinkimas, ją net galima būtų užjausti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.