Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Rusija ir jos pasirinkimas (56)

Viktoras Denisenko
2015 07 08

Ankstesniame straipsnyje („Vienui viena: Rusija šalia Europos“) rašiau apie tai, kad Rusija sąmoningai pasirinko konfrontacijos su Vakarų pasauliu kelią. Be to, ir Vakarų pasaulis atsikratė daugumos iliuzijų ir priėmė naujo šaltojo karo realybę. Šiame straipsnyje tema iš esmės yra tęsiama.

Rusijos geopolitinio žaidimo konfigūracija šiandien daugiau ar mažiau aiški – jos centre yra Ukraina. Užgrobdama Krymą, o vėliau kurstydama pseudoseparatistinį konfliktą šios valstybės rytuose, Rusija akivaizdžiai peržengė leistiną raudonąją liniją. To Vakarų pasaulis negalėjo ignoruoti. Galima tik spėlioti, ko tikėjosi Maskva pradėdama šį žaidimą. Greičiausiai Kremlius manė, kad, kaip ir 2008 metų vasarą, kai Rusija kariavo Gruzijoje, Vakarų pasaulis neturės vieningos pozicijos, užmerks akis į Maskvos agresiją ir toliau vengs geopolitinio konflikto. Pirmoji – atsargi – Vakarų pasaulio reakcija leido Kremliui klaidingai patikėti, jog viskas klostosi būtent taip. Galima prisiminti, kad pirmos ekonominės sankcijos, kurias Vakarai pradėjo taikyti Rusijai po Krymo užgrobimo, tiesiog prajuokino Maskvą.

Aišku ir tai, kad konfliktą Rytų Ukrainoje Rusija sukurstė siekdama didesnių geopolitinių laimėjimų. Kremliuje tikėtasi, jog „liaudies respublikų“ ar „Novorosijos“ idėja turės platų vietinių gyventojų palaikymą. Yra nemažai požymių, kad aukštuose Maskvos kabinetuose buvo šventai tikima pasakojimu apie „dvi Ukrainas“, t. y. apie principinį šios šalies visuomenės susiskaldymą į prorusišką (Rytų Ukraina) ir provakarietišką (Vakarų Ukraina) dalis.

Realybėje Ukrainos visuomenė pasirodė esanti kur kas vieningesnė, nei manė Kremliaus ideologai. Ironiška, bet kaip tik Rusijos agresija stipriau nei bet kas suvienijo Ukrainą. Rezultatas – vietoje pusę šalies apimančio „Novorosijos“ projekto – kelios pilkos teritorijos Ukrainos rytuose, kurių galbūt jau nebūtų likę, jei ne nuolatinė Rusijos pagalba separatistams: ne tik ginklais ir savanoriais, bet ir Rusijos Federacijos reguliariosios kariuomenės daliniais (nuo praeitų metų rugpjūčio mėnesio).

Teigtina, kad Kremliui taip ir nepavyko pasiekti esminio tikslo – užgrobti (užvaldyti) nemažą dalį Ukrainos ar ją visą ir įtvirtinti joje savo įtakos zoną. Tačiau kai ką Kremlius, be jokių abejonių, vis dėlto pasiekė: pilkosios teritorijos Rytų Ukrainoje laiko Kijevą nuolatinėje įtampoje, alina jo karinį ir ekonominį potencialą – „liaudies respublikos“ yra neišspręsta problema, kuri reikalauja nuolatinio dėmesio. Nepaisant visų taikos susitarimų, konflikto zonoje kiekvieną dieną vyksta susirėmimai. Be to, konfliktas Rytų Ukrainoje atitraukia Vakarų pasaulio ir pačios Ukrainos dėmesį nuo Krymo problemos. Apie tai rašoma ir ukrainiečių analitinės grupės „Informacinis pasipriešinimas“ tinklalapio publikacijoje. Joje teigiama, jog Ukrainai trūksta principingesnės ir kietesnės politikos Krymo kaip laikinai okupuotos teritorijos pozicionavimo atžvilgiu.

Kitas akivaizdus faktas – Ukrainos problema tapo globalios konfrontacijos tarp Rusijos ir Vakarų pasaulio šaltiniu. Žiūrint iš dabartinės perspektyvos – ši konfrontacija ateityje gali tik gilėti.

Rusija neturi galimybių trauktis iš užimtų pozicijų (nustoti remti separatistus Ukrainoje, grąžinti jai Krymą), nes tai būtų milžiniškas pralaimėjimas, kuris, ko gero, sužlugdytų egzistuojančią politinę sistemą. Taigi V. Putinui ir jo komandai lieka tik vienas kelias – stiprinti konfrontaciją arba bent jau palaikyti ją esamo lygio. Tokioje situacijoje Vakarų pasaulis irgi nesiruošia nuolaidžiauti. Visa tai grąžina Europą į šaltojo karo būklę. Yra pakankamai daug požymių, kad viskas vyksta kaip tik taip.

Birželio pabaigoje Europos Sąjunga pratęsė ekonomines sankcijas Rusijai iki kitų metų sausio 31 dienos. Būtina paminėti, kad sankcijų klausimas šiame sprendime buvo susietas su situacija Rytų Ukrainoje, o Krymo tema liko už aktyvaus politinio diskurso ribų. Viena vertus, tai suteikia Maskvai tam tikrą laisvę politiniam manevravimui: teoriškai, nutraukus separatistų palaikymą, Kremlius gali tikėtis sankcijų švelninimo ar atšaukimo. Kita vertus, kaip jau buvo minėta, „liaudies respublikų“ problema yra politiškai naudinga Rusijai, nes ją išsprendus neabejotinai būtų prisimintas ir Krymas.

Svarbu ir tai, kad „liaudies respublikų“ klausimas iš esmės yra komplikuotas – žiūrint net ir Maskvos akimis. Kai kurių „savanorių“ grįžimas iš konflikto zonos Ukrainoje atgal į Rusiją jau paskatino kriminalinės situacijos blogėjimą šalyje. Jei būtų galutinai nutrauktas „liaudies respublikų“ projektas, nėra abejonių, kad į Rusijos teritoriją plūstelėtų buvusių kovotojų (o kartu su jais ir nelegalių ginklų) banga.

Įtampa iš Ukrainos teritorijos plinta ir į globalią geopolitinę erdvę. Krymo precedentas parodė, kad Maskva yra ne tik agresyvi, bet ir neprognozuojama, ir tai, sudėjus šiuos veiksnius kartu, verčia Vakarų pasaulį rimtai reaguoti į potencialias grėsmes. Iš esmės Vakarai ir Rytai vėl, kaip ir sovietmečiu, įsitraukia į ginklavimosi varžybas. Reaguodamas į Baltijos šalių bei viso Rytų Europos regiono nerimą, Pentagonas (kaip esminis karinis NATO centras) priėmė sprendimą dislokuoti savo ginkluotę septyniose ES valstybėse, tarp jų Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje. Kuriamos ir NATO greitojo reagavimo pajėgos, kurios leistų Aljansui operatyviai reaguoti į galimus iššūkius. Be to, dabar jau neatmetama galimybė, kad Europoje gali būti dislokuotos ir JAV branduolinės raketos.

Rusija neatsilieka. Neseniai V. Putinas pareiškė, kad Rusijos branduolinį arsenalą jau artimiausiu metu papildys 40 naujų tarpžemyninių balistinių raketų. Be to, Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus pavaduotojas Jevgenijus Lukjanovas pareiškė, kad Lenkija ir Rumunija taps potencialiais Rusijos taikiniais, jeigu šių valstybių teritorijose bus dislokuoti JAV priešraketinės gynybos elementai.

Būtina pažymėti, kad branduolinį globalios konfrontacijos kontekstą formuoja būtent Rusija. Tai irgi yra natūralu: Kremlius gana rimtai modernizavo ir sustiprino savo kariuomenę, Maskva turi realų karinį pranašumą prieš savo kaimynus ir atskiras NATO valstybes, tačiau įprastiniame konflikte prieš NATO kaip aljansą Rusija neatsilaikytų. Tokioje situacijoje belieka tik branduolinis šantažas, kurio Maskva griebiasi vis aktyviau.

Sunku pasakyti, kiek Rusija iš tikrųjų yra pasirengusi konfliktui su Vakarais. Kol kas prieita prie strateginio sulaikymo etapo. Pirmiausia šią taktiką pradėjo taikyti Vakarų pasaulis. NATO teritorijos saugumo stiprinimas Rytų Europoje pagal sulaikymo principus turėtų atgrasyti Rusiją nuo noro išbandyti hibridinio karo strategiją prieš kurią nors iš Aljanso valstybių.

Rusijos žvanginimą ginklais irgi galima vertinti kaip jos įgyvendinamos sulaikymo strategijos esmę – Maskva demonstruoja ryžtą ginti savo įsivaizduojamą įtakos teritoriją nuo politinės (ir kitokios) Vakarų pasaulio ekspansijos. Kaip tokia ekspansija, pavyzdžiui, traktuojamas kai kurių posovietinių respublikų suartėjimas su Europos Sąjunga, noras išsiveržti iš Rusijos įtakos sferos.

Konfrontacijos kelias diktuoja ir vidinio Rusijos gyvenimo sąlygas. Pastaruoju metu šioje šalyje paspartėjo autoritarinių tendencijų stiprėjimas. Prisiminus sovietinę istoriją verta pasakyti, kad ginklavimosi varžybos ir plačiau – šaltasis karas apskritai yra nepigus reikalas. Tai reiškia, kad Rusijai, ypač dabar, kenčiant nuo sankcijų, reikės labiau koncentruoti ir optimizuoti valstybės biudžeto lėšas kelioms esminėms sritims. Viena iš jų – kariuomenė ir jėgos struktūros. Kariuomenė bus dar labiau stiprinama turint tikslą žvanginti ginklais (ir grasinti kaimynams), o jėgos struktūros turėtų tapti priemone socialiniams neramumams (arba, kalbant Kremliaus fobijų kalba, spalvotosioms revoliucijoms) slopinti.

Kita sfera, kuriai tikriausiai nebus gailima pinigų – tai propaganda. Esminiu jos uždaviniu, ko gero, turėtų tapti išlaidų militaristiniams tikslams pagrindimas ir pateisinimas. Tokiam reikalui ypač tinka pasakojimai apie „agresyvų NATO bloką“, kuris siekia „apsupti ir pavergti Rusiją“.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 56)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras