Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kompromisas su Iranu (II). Kas nelaimingas? (30)

Viktoras Denisenko
2015 08 10

Susitarimas su Iranu dėl branduolinės programos, pristatomas kaip didelis Vakarų pasaulio diplomatinis laimėjimas, pradžiugino ne visas pasaulio valstybes. Teherano grįžimas į globalią rinką, kuris įvyks atšaukus sankcijas, yra svarbus geopolitinis veiksnys, tačiau ne visiems jis parankus.

Aštri reakcija

Didžiausias bet kokių derybų su Iranu kritikas buvo ir išlieka Izraelis. Šios šalies oficialūs pareigūnai ne kartą yra pareiškę, kad tartis su Iranu tolygu tartis su velniu. Pagrindinis tokių ir panašių pareiškimų leitmotyvas yra teiginys, kad Teheranas siekia apgauti Vakarus, užliūliuoti jų budrumą.

Izraelio poziciją galima suprasti. Jis mato Iraną kaip realią grėsmę. Irano politiniai ir dvasiniai lyderiai yra anksčiau nemažai kalbėję apie Izraelio sunaikinimą. Tokio pobūdžio retoriką, pavyzdžiui, sau leido buvęs Irano prezidentas Machmoudas Ahmadinejadas. Priešiškais pareiškimais Izraelio atžvilgiu bei raginimu jį sunaikinti yra pagarsėjęs ir dvasinis Irano lyderis ajatola Ali Khamenei.

Suprasti žydų valstybės poziciją, pavyzdžiui, leidžia tokia citata iš Izraelio naujienų portalo NRG: „Irano ir pasaulio valstybių susitarimo problema yra ne vien šio dokumento turinys. Problema ta, kad susitarimas pasiekiamas bendraujant su apsimelavusiu klastingu režimu, kuriuo negalima pasitikėti.“ Cituojamoje publikacijoje pažymima, kad Iranas teikia paramą teroristinėms organizacijoms.

Akivaizdu, kad Izraelis netiki nė vienu Irano vadovybės žodžiu. Jis mano, kad Teheranas paslapčia tęs tyrimus, kurie galiausiai leis jam sukurti savo branduolinį ginklą, o atšauktos sankcijos tik padės įgyvendinti šį planą. Nuraminti Izraelį nepavyksta net JAV, kurios yra labai patenkintos pasiektu susitarimu. Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu pavadino kompromisą su Iranu „išdavyste“ ir priminė, jog Irane žmonės išeina į gatves su šūkiais „Mirtis Izraeliui!“, „Mirtis JAV!“. Tad Izraelis savo nepasitenkinime pirmiausia akcentuoja saugumo klausimą, kuris komplikuojasi dėl to, jog Iranas atsikrato ekonominio spaudimo.

Tarp džiaugsmo ir nerimo

Šiame kontekste įdomiausia yra Rusijos pozicija. Oficialiai Maskva labai palankiai vertina teigiamą derybų su Teheranu rezultatą. Tai ne pirmas atvejis, kai Rusija atvirai palaiko Islamo Respubliką. Tačiau daug kas pažymi, jog Maskvos reakcija yra gana keista, nes pasiektas susitarimas ir planuojamas sankcijų Iranui atšaukimas neatitinka realių Rusijos interesų.

Žinoma, naujoje situacijoje Maskva galbūt gali tikėtis pasirašyti su Iranu naujus kontraktus, susijusius su branduoline energetika. Rusija anksčiau jau bendradarbiavo su Islamo Respublika šioje sferoje. Tačiau vargu ar laukiami kontraktai pasiteisins tiek, kad galės kompensuoti Rusijos nuostolius, susijusius su Irano grįžimu į globalią energetikos rinką.

Prognozuojama, kad sankcijas panaikinus ir naftai iš Irano prasiveržus į rinką vieno juodojo aukso barelio kaina gali nukristi iki 45 JAV dolerių, o skirtingais periodais ji gali nuriedėti ir žemiau kaip 40 JAV dolerių už barelį ribos. Visa tai žada labai sunkius laikus Rusijos ekonomikai, kuri, skirtingai nei Iranas, ir toliau jaus Vakarų pasaulio sankcijų poveikį.

Apie visa tai buvo kalbėta jau tada, kai derybos su Iranu dar tik vyko. Rusijos ekonomika iš esmės yra orientuota į energetikos išteklių pardavimą (tai jos pagrindinis vektorius), todėl nenuostabu, kad ji labai skaudžiai reaguoja į šių išteklių kainų kritimą.

Kas gi sąlygoja V. Putino džiaugsmą dėl susitarimo su Iranu? Atsižvelgiant į tai, kad tokio džiaugsmo priežastys nėra ekonominės, galima numanyti, jog tai yra tam tikras geopolitinis žaidimas. Pirmiausia, Rusija visada palaikė Iraną iš principo – jai imponuoja, jog ši valstybė vertinama kaip Vakarų pasaulio priešas, o tai reiškia, jog Teheranas gali būti potencialus ideologinis Rusijos sąjungininkas.

Kita vertus, pastebima, kad Maskva netiesiogiai ieško būdų pasiekti tam tikrą kompromisą su Vakarų pasauliu, o pirmiausia – su JAV. Rusija akivaizdžiai sušvelnino savo pozicijas dėl Sirijos, taip pat padėjo pasiekti ir susitarimą su Iranu. Galima numanyti, jog Maskva bando „atiduoti“ Siriją ir Iraną JAV mainais už Ukrainą. Tokių mainų procesas atitinka primityvius Kremliaus įsivaizdavimus apie geopolitinių procesų prigimtį.

Tačiau vargu ar tokia rokiruotė įmanoma. JAV aiškiai atskiria Sirijos, Irano ir Ukrainos problematiką. Nėra jokių signalų, kad JAV ar Europos Sąjunga planuotų švelninti savo pozicijas dėl sankcijų Rusijai anksčiau, nei bus visiškai nutraukta Maskvos parama vadinamiesiems separatistams rytų Ukrainoje. Tad Rusijos bandymas „būti gerai“ tam tikrose tarptautinių santykių sferose (kad ir palaikant Vakarų poziciją derybose su Iranu) nepasiteisino. Vienintelis teigiamas signalas Rusijai iš Vakarų – tai JAV prezidento Baracko Obamos telefonu pareikšta padėka Vladimirui Putinui už Rusijos vaidmenį derybose su Iranu.

Nukentės tie, kas parduoda

Pažymima, kad situacijoje, kai Iranas atsikrato sankcijų, pirmiausia nukenčia tos valstybės, kurios parduoda energetikos išteklius (nes į rinką grįžta labai rimtas konkurentas), o laimi tos, kurios šiuos išteklius perka.

Be Rusijos, kuri yra labai priklausoma nuo naftos ir dujų kainų, rizikos zonoje atsiduria tokios valstybės kaip Venesuela, Nigerija, Bahreinas ir Omanas. Prognozuojama, kad Irano grįžimo poveikį taip pat pajus Irakas ir Saudo Arabija, nors šios valstybės yra pajėgios padidinti naftos gavybą, kad galėtų kompensuoti nuostolius, susijusius su naftos atpigimu. Tačiau toks žingsnis dar labiau numuštų naftos kainą ir įstumtų į sudėtingesnę situaciją tas valstybes, kurios nėra pajėgios išgauti daugiau naftos ir lygiaverčiai konkuruoti rinkoje. Pažymima, kad realiai be didesnių nuostolių Irano grįžimą į rinką gali įveikti tik tam pakankamai turtinga Saudo Arabija.

Tačiau Saudo Arabija nerimauja ne tiek dėl to, kad Iranas grįžta į globalią rinką, kiek dėl to, kad gali pradėti augti jo politinė įtaka regione. Sena Saudo Arabijos ir Irano konkurencija dėl lyderystės dar labiau paaštrės. Čia taip pat verta paminėti, kad Iranas yra šiitų valstybė, o Saudo Arabija atstovauja sunitams. Tai sąlygoja tam tikrą ne tik politinę ir ekonominę, bet ir dvasinę konkurenciją.

Atsižvelgiant į pateiktą informaciją, tiksliai galima pasakyti tik tai, kad Irano išsiveržimas iš ekonominės ir politinės izoliacijos žada paleisti įdomių geopolitinių procesų, kuriuos būtina stebėti ir analizuoti, mechanizmą. Galima prognozuoti, kad laikui bėgant apie Irano veiksnį teks kalbėti vis daugiau.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 30)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras