Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  „Stratfor“ prognozė 2015–2025 metams (I) (85)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2015 08 21

Tarptautinių santykių ekspertai tikriausiai labai mėgsta elitinę JAV analitinę įstaigą „Stratfor“, nes jos publikuojami dokumentai visada išsiskiria nestandartiniu, iš dalies net provokuojančiu požiūriu į globalią politiką ir todėl verti ypatingo dėmesio. 2015–2025 metų pasaulio raidos tendencijų prognozė – ne išimtis.

Iš karto galima pažymėti, kad „Stratfor“ analitikai ramina skaitytojus, teigdami, jog dabartiniai laikai ir artimiausia ateitis nėra blogiausi, palyginti su tuo, ką žmonijai teko išgyventi istoriškai. Tačiau vis tiek jų piešiamas vaizdas ne itin optimistinis, netgi niūrokas daugumai regionų ir šalių. Bet nors „Stratfor“ ekspertai yra patyrę ir gerai informuoti, su tam tikromis jų įžvalgomis sutikti gana sunku.

Rusijos laidotuvės

Pirmiausia jie iš esmės laidoja Rusiją kaip perspektyvų globalų galios centrą. Anot „Stratfor“ specialistų, Rusijos Federacija (RF) ne tik neišsaugos dabartinių pozicijų, bet ir faktiškai žlugs kaip teritoriškai vientisa valstybė. Dar daugiau, formali ir neformali šalies dezintegracija pasieks tokį lygį, kad iškils klausimas dėl Rusijos branduolinio arsenalo saugumo. Ir visa tai, pasak prognozės autorių, gali įvykti jau per artimiausią dešimtmetį.

Su visa pagarba „neoficialiai CŽV“ (kaip dažnai vadinamas „Stratfor“ analitinis centras) manytina, kad šios įstaigos scenarijus Rusijai yra blogiausias iš įmanomų, bet tikrai ne realiausias. Taip yra dėl kelių priežasčių.

Pirma, kaip bebūtų keista, geopolitiniai konkurentai Rusijai nuolatos prognozuoja krachą, o ji vis nežlunga. Gyvendama ciklais, ji tai susitraukia, tai vėl išsiplečia (pavyzdžiui, carinės Rusijos žlugimas ir SSRS ekspansija). Sovietų Sąjungos subyrėjimas Rusijai tapo egzistenciniu iššūkiu, bet ji, laimėjusi Antrąjį karą Čečėnijoje (tuo metu tai irgi buvo iššūkis), sugebėjo pereiti turbulencinį laikotarpį ir taip prasidėjo naujas jos prisikėlimo etapas.

Kaip pažymėjo autoritetingas Rusijos ekspertas S. Karaganovas, „Rusija stebuklingai išgyveno daug kartų. Aš asmeniškai paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje maniau, kad viskas – pabaiga, kad mes – žlugusi valstybė. Tačiau mes išgyvenome, ir dabar situacija kur kas geresnė“.

Be abejo, Vakarų sankcijos komplikavo Rusijos padėtį, bet tikrai nesudavė jai kritinio smūgio, tai jau pripažįstama ir Amerikoje, ir Europoje. Be to, Rusiją remia Kinija (kuri pati pradėjo konfliktuoti su JAV ir jų sąjungininkais Rytų Azijoje: konfliktas su Japonija dėl Senkaku salų, dirbtinų salų kūrimas Pietų Kinijos jūroje, kas labai neramina Pentagoną, ir pan.): šalių politinis, karinis ir energetinis bendradarbiavimas akivaizdžiai suaktyvėjo. Pagaliau, šiandieninė pasaulinė naftos kaina ir jos kaitos tendencija nėra Maskvai komfortiška, bet priimtina, leidžianti kuriam laikui stabilizuoti finansinę padėtį šalies viduje ir toliau siekti nusibrėžtų tikslų tarptautinėje arenoje.

Šiame kontekste galima pritarti nuomonei, kad vidutiniu (pereinamuoju) laikotarpiu vyks sudėtingas RF adaptavimosi prie naujų realijų (pirmiausia ekonominių) procesas, bet bent jau kol kas nėra rimtesnių požymių, kad Rusija ritasi į bedugnę. Turbūt todėl „Stratfor“ ekspertai vis dėlto apsidraudė ir parašė: „Jungtinės Amerikos Valstijos negali būti tikros dėl Rusijos nuosmukio, ir jeigu ji pradės sėkmingą ekspansiją (politinę, ekonominę ar karinę), ji gali nežlugti.“ Kremliaus (ne)sėkmės lakmuso popierėliu greičiausiai taps Ukrainos krizės baigtis (kiek pavyks ją palaužti ir priversti Vakarus ją išduoti ir „Turkų srauto“ (jau nekalbant apie „Šiaurės srauto“ praplėtimo planus) likimas (ar Europa užsiverš ant kaklo Rusijos energetinę kilpą).

Neišvengiamas Europos pasirinkimas

Europos Sąjungai „Stratfor“ verdiktas irgi nėra palankus: europinio projekto laukia fragmentacija, ir tai geriau negu dezintegracija, bet blogiau nei integracija (federalizacija). Jau šiandien ES, anot „Stratfor“ analitikų, susideda iš kelių „Europų“ (pavyzdžiui, Centrinė ir Rytų Europa, Pietų Europa, Senoji Vakarų Europa ir t. t.), ir toliau šis skilimas tik gilės. Dar labiau jį komplikuos stiprėjančio kraštutinio kairiojo ir dešiniojo nacionalizmo (euroskepticizmo) faktorius (jo pavyzdžių ES šalyse jau šiandien apstu). Ir Vokietija, kaip didesnės europietiškos vienybės ir federalizacijos lokomotyvas, nieko negalės padaryti, nes, pasak „Stratfor“, pati susidurs su rimtomis ekonominėmis problemomis.

Tuo pat metu, kaip pastebi „Stratfor“ ekspertai, ekonomiškai ir politiškai sustiprės Lenkija, ir tai Lietuvai yra naudinga, nes (a) tai valstybė su panašia tarptautine vizija; (b) per Lenkiją Europoje didės JAV vaidmuo. Pažymėtina, kad tokia mintis „Stratfor“ analitikų išsakoma jau ne pirmą kartą. Bet kol kas ji atrodo labiau kaip norima (Amerikai palanki), o ne kaip tikėtina ateitis: kol kas Varšuva nedemonstruoja atitinkamo potencialo. Be to, yra Vokietija, kuri turbūt neplanuoja užleisti pirmos vietos Europoje – ir dar ne bet kam, o Lenkijai.

Galimas Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES ir miglota Graikijos ateitis (apie jos išėjimą iš Sąjungos atvirai kalbama vis dažniau) iš esmės patvirtina „Stratfor“ prielaidas. Tačiau federacinės ES perspektyvos vis tiek nereikėtų nuvertinti. Tai gali būti siauresnis, bet „spartesnis“ susivienijimas. Kitaip tariant, įsibėgėjantis fragmentacijos procesas anksčiau ar vėliau privers ES lyderius susimąstyti, kuo jie nori būti – „beforme tešla“ ar vieningu kumščiu. Taip gali gimti „dviejų greičių“ Europa, apie kurią kalbama jau seniai, ir kuo toliau, tuo labiau jos atsiradimo tikimybė didėja. Arba ES bus tiesiog pasmerkta kaip geopolitinis subjektas.

Daug kas šiuo atveju priklausys nuo Vokietijos. A. Merkel laikas, atrodo, jau praėjo. Šaliai reikia naujo lyderio, kuris įrodytų, jog „Stratfor“ prognozė Berlynui yra klaidinga. Tai turi būti ne prorusiškas (kaip G. Schroederis) ir ne proamerikietiškas (kaip dabartinė kanclerė), bet proeuropietiškas politikas, besivadovaujantis nuostata „Kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius“ (kitaip tariant, nebijoti performatuoti šiandieninę ES, sutelkiant federacinės idėjos šalininkus į glaudesnę Sąjungą).

Šiame kontekste manytina, kad artimiausias dešimtmetis turėtų galutinai įtikinti ES (ir pirmiausia Vokietiją) fundamentalaus strateginio raidos pasirinkimo būtinybe – pasirinkimo tarp „Stratfor“ scenarijaus ir europinės svajonės.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 85)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras