Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  „Stratfor“ prognozė 2015–2025 metams (II) (18)

Vadim Volovoj, politikos mokslų daktaras
2015 08 28

Iranas prieš Turkiją

Keista, bet apie „Islamo valstybę“ (IV) „Stratfor“ prognozė nepasako nė žodžio, nors, kaip pareiškė JAV sausumos pajėgų štabo viršininkas Raymondas T. Odierno, kova su šia grupuote gali užtrukti dešimtmetį. Tai galima paaiškinti nebent tuo, kad „Stratfor“ ekspertai tikriausiai mano, jog su šia, taip pat su visų Artimųjų ir Vidurio Rytų stabilizavimo užduotimi susitvarkys, jų nuomone, stipriausia regiono valstybė. Ši valstybė – Turkija, nes „Iranas ir Saudo Arabija geografiškai ir karine prasme nepajėgūs to padaryti“. O Amerika, pasak „Stratfor“ specialistų, pati vengdama iniciatyvos, padės Ankarai šiame nelengvame darbe.

Turkija, be abejo, yra labai reikšminga Artimųjų ir Vidurio Rytų šalis, kuriai vadovauja ambicingas lyderis T. Erdoganas. Tačiau „Stratfor“ prognozė jos atžvilgiu yra problemiška dėl kelių priežasčių. Pirma, kol kas Ankara reiškiasi tik parama Sirijos opozicijai, siekdama nuversti B. Assado režimą, bet apskritai jos politiką regione sunku pavadinti aktyvia. Net Kataras ir Saudo Arabija elgiasi ryžtingiau, bet čempionas šioje srityje neabejotinai yra „Stratfor“ nuvertintas Iranas.

Nuo jo valios jau seniai priklauso situacija Irake, kur yra stiprios šiitų pozicijos, bei pilietinio karo draskomoje Sirijoje, kur Iranas gelbsti B. Assado valdžią, ir pažymėtina, kad abiem atvejais Teheranas yra pasirengęs tiesioginiam kariniam dalyvavimui. Remiantis Vakarų ir Jemeno šaltiniais, Iranas aktyviai veikia ir Jemene, finansuodamas ir apmokydamas šiitų sukilėlius husius, nors jis pats tai neigia. O štai Turkija vengia karinės galios demonstravimo. Šiame kontekste „Sratfor“ ekspertai rašo, kad anksčiau ar vėliau Ankara bus priversta keisti požiūrį: „Ji veiks siaurai ir lėtai, bet ji turės pradėti veikti, ir laikui bėgant veiks vis aktyviau ir plačiau. Turkija to nenori, bet visą laiką taikstytis su chaosu prie savo sienų ji negalės...“ – konstatuojama prognozėje. Ir čia pat pabrėžiama: „Laikui bėgant, Turkijos ir Irano konkurencija stiprės“, o tai reiškia, kad ir Teheranas yra pajėgus žaidėjas.

Iškilus IV grėsmei, Irano reikšmė tik dar labiau padidėjo: ne veltui žiniasklaidoje nuolat pasirodo pranešimų, kad neoficialiai JAV derina su Teheranu savo veiksmus prieš IV. O Turkijos santykiai su Jungtinėmis Valstijomis pastaruoju metu nepasižymi dideliu draugiškumu. Dar daugiau: T. Erdoganas ne kartą yra leidęs suprasti, kad Amerika nori sužlugdyti jo šalį.

Pagaliau „Stratfor“ analitikai patys pažymi, jog daug kas Turkijos politikoje priklausys nuo to, kaip jai pavyks išspręsti savo vidines problemas, sukurti islamistinių ir pasaulietinių jėgų balansą. Po parlamento rinkimų T. Erdogano, kuris iš esmės propaguoja islamistinį Didžiosios Turkijos imperializmą, partija nebeturės absoliučios daugumos, tai gali sutrukdyti jam įtvirtinti šalyje prezidentinį režimą, o tai reiškia, kad gali būti pažabotas jo apetitas tiek vidaus, tiek tarptautinėje arenoje.

Trumpai sakant, „Stratfor“ lūkesčiai dėl Turkijos vaidmens Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose bent šiuo metu atrodo kiek perdėti, o Iranas jau dabar virsta realia regionine galia, pasiruošusia ginti savo interesus karinėmis priemonėmis. Be to, svarbu paminėti, kad Teheraną (šiitišką bloką) remia Maskva, kuri ne šiaip sau atnaujino priešlėktuvinės gynybos kompleksų S-300 sandėrį su juo. Rusijos ir Irano aljansas šiandien atrodo tvirtesnis ir perspektyvesnis negu JAV ir Turkijos jungtis, nors tą „Stratfor“ prognozės rengėjai vėlgi ignoravo. Kas yra kas Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, turėtų parodyti Sirijos ir Irako ateitis.

„Kinija nebus agresyvi karinė galia“

Kai skaitai tai, ką „Stratfor“ ekspertai rašo apie Kiniją, susidaro įspūdis, jog kalbama apie kažkokią antrarūšę valstybę, kuri nepajėgi aktyviai vykdyti užsienio politikos.

Pagrindinį dėmesį jie skiria vidinei Kinijos situacijai, kuriai, anot „Stratfor“, būdingi du svarbiausi dalykai: spartaus augimo ir žemų atlyginimų eros pabaiga bei politinės diktatūros stiprinimas. Pastarasis yra reikalingas tam, kad valdžia galėtų suvaldyti padėtį šalyje su netolygiai besivystančiais regionais ir išaugusiais gyventojų lūkesčiais.

Kalbant paprastai, geri laikai, kai kinai pajuto gražaus gyvenimo skonį, Kinijai baigėsi, o atskirų jos dalių gyvenimo lygis vis dar yra labai skirtingas. Tai gana rimtas socialinio nepasitenkinimo pagrindas, o jo problemą Kinijoje priimta spręsti griežtomis (jeigu reikia – karinėmis) priemonėmis. Tam reikalinga valdžios konsolidacija partijos rankose. Štai ši situacija, pasak „Stratfor“, ir taps Kinijos politikos akcentu.

Tai, kokį vaidmenį „Stratfor“ prognozuoja Kinijai tarptautinėje arenoje, atrodo tarsi cirkas. Sunku patikėti, kad rimti ekspertai rašo, jog vieninteliu Kinijos užsiėmimu užsienio politikoje gali tapti net ne „kova dėl mažų salų“, o rusiško laimikio (rytinių žlungančios Rusijos teritorijų) dalijimasis su Japonija. Tai įsilieja į bendrą prognozės logiką, bet skamba tiesiog juokingai.

Išeina, kad Kinija neturi interesų Rytų ir Pietryčių Azijoje (tik neaišku, jau nekalbant apie Taivaną, Afriką ir t. t., kodėl Pietų Kinijos jūroje ji kuria dirbtines salas, o Pentagonas dėl to viešai labai nerimauja). O jeigu ir turi, tai ji, anot „Stratfor“, „nebus agresyvi karinė galia“, nes jos laivynas negali konkuruoti su JAV analogu. Ir net jei Amerika užims nesikišimo poziciją, Pekiną sutvarkys Japonija, galinti pastatyti „daug didesnį laivyną“ (kinai juk pinigų visai neturi?), kuris irgi bus pajėgesnis už kinišką.

Šiame kontekste nenuostabu, kad „Stratfor“ plačiau neanalizuoja globalios Kinijos ir Jungtinių Valstijų konkurencijos (nors labai nemaža JAV ekspertinės bendruomenės dalis Pekiną laiko pagrindiniu geopolitiniu Vašingtono konkurentu XXI amžiuje) ir Rusijos (kuri, anot „Stratfor“, sugrius) vaidmens joje klausimo, nes kokia gi gali būti konkurencija su tokia silpna šalimi, kuriai pirmiausia reikia vidines ekonomines problemas išspręsti ir tik paskui galvoti apie aktyvią užsienio politiką.

Trumpai sakant, vidinę Kinijos aktualiją „Stratfor“ pagavo labai tiksliai, bet išorinės dimensijos analizė tiesiog beviltiška. 

Besitraukianti Amerika

Na, ir pabaigai apie Jungtines Valstijas. Pirmiausia joms „Stratfor“ prognozuoja šviesią ekonominę ateitį, nes šalies ekonomika (skirtingai negu Kinijos ar Vokietijos) remiasi ne eksportu, o vidaus vartojimu. Be to, Amerika išlieka patraukli rinka kapitalui, kuris sprunka iš krizinių vietų. Prie to dar galima pridurti, kad gana užtikrintai leidžia jaustis didėjanti nepriklausomybė nuo energijos išteklių importo. Ir nors, kaip teigia prognozė, JAV artėja prie dar vieno ekonomikos ciklo pabaigos, kuriai paprastai būdingi rimti kriziniai reiškiniai (šį kartą tai bus viduriniosios klasės pasirengimas gyventi iš vidutinių pajamų), jie taps politiškai ir ekonomiškai aktualūs tik trečiojo šio amžiaus dešimtmečio pabaigoje.

Amerikos užsienio politikoje stiprės izoliacionistinės tendencijos. Ji taps atsargesnė, selektyvesnė (ypač turint omeny karinius veiksmus), nes šalis šiek tiek pavargo nuo tarptautinės sistemos vadybos ir taikos plačioje pasaulinėje aplinkoje palaikymo. Ir nors, kaip prognozuoja „Stratfor“ specialistai, Rusija žlugs, dėl visa ko reikia apsidrausti ir užkirsti kelią jos aljansui su Vokietija sukuriant tarp jų kordoną iš Baltijos ir Juodosios jūrų baseino šalių. Kartu „Jungtinės Valstijos nespręs Europos problemų, nekariaus su Kinija ir bus minimaliai įsitraukusios į Vidurio Rytų procesus“.

***

Apibendrinant galima teigti, jog analitiškai koreguoti atskiras „Stratfor“ prognozės dalis iš esmės yra beprasmiška, nes tai vientisas modelis, kuris tik visas gali būti arba teisingas, arba visas klaidingas. Nepaisant „Stratfor“ ekspertų autoriteto, galima teigti, jog jų paruoštas dokumentas yra labiau klaidingas nei teisingas. Pagrindinė spraga – akivaizdžiai besiformuojančios geopolitinės ašies Maskva–Pekinas–Teheranas ignoravimas, priešpriešinant jai atitinkamuose regionuose Japoniją ir Turkiją su Amerika kaip koordinatore jų užnugaryje. Tačiau šis lūkestis, kaip ir prognozuojamas Lenkijos iškilimas Europoje, kol kas panašesnis į norimą tikrovę arba į planą, ką reikėtų daryti siekiant sustabdyti Rusiją, Kiniją ir Iraną, bet ne į realybę. Šio straipsnio autorius jokiu būdu nepretenduoja į paskutinės instancijos išminčiaus vaidmenį, bet net paviršutiniška analizė rodo, kad atskiroms „Stratfor“ įžvalgoms (pavyzdžiui, Rusijos ir Kinijos nuvertinimas) akivaizdžiai trūksta pagrįstumo, ir tai sumenkina visą vaizdą, kuris, kaip minėta, gali būti vertinamas tik kaip vientisas darinys. Kita vertus, nespėliokime ir tiesiog palaukime 2025 metų – jie viską sustatys į savo vietas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 18)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras