Bronzinio kario paminklo demontavimas Talino centre tapo tikru išbandymu ne tik Estijai, bet ir visai Europos Sąjungai. Ir nors daugelis Lietuvoje stebisi, kodėl Briuselis taip ilgai tylėjo, negalima  užmiršti ir to, kad Maskva nuoširdžiai tikėjosi, jog ES vadovai pasmerks mūsų šiaurės kaimynus už neva necivilizuotą ir neeuropietišką elgesį. Kol Rusijos politikai ragino ne tik nutraukti diplomatinius santykius su Estija, bet ir ,,privatizuoti” šią, Valstybės Dūmos deputato Sergejaus Glazjevo manymu, pseudovalstybę, netikėtai estus užstojo tradiciškai nuožmus  Baltijos šalių kritikas Vladimiras Žirinovskis. Šio politiko teigimu, Estijos ambasados Maskvoje blokada – gerai organizuota viešųjų ryšių akcija, kurios tikslas – atkreipti dėmesį į Kremliaus remiamas jaunimo organizacijas. Tariamo pilietinio pasipiktinimo korta Rusijoje naudojama beveik nuolat. Tereikia prisiminti praėjusių metų įvykius Gruzijoje – Rusijos reakcija buvo tokia pat neadekvati ir taip pat neblogai paremta propagandiniais triukais. Eilinis rusas, žiūrintis seniai objektyvumo netekusius televizijos kanalus, dar ilgai galvos, kad  Estijoje sovietinių karių palaikai buvo tiesiog išniekinti, o JAV ir Europos Sąjungos Talinui išreikšta parama – ne kas kita, o įrodymas, kad Rusija gyvena apsupta priešų.

Iš tikro nieko nusikalstamo Taline neįvyko: sprendimas perlaidoti normaliose kapinėse iki šiol miesto centre palaidotus karių palaikus, virš kurių stoviniuoja viešojo transporto laukiantys žmonės ir neretai susirenka būreliai išlenkti alkoholinių gėrimų, – visiškai logiškas žingsnis ir net nekvepia nei kapų, nei atminimo išniekinimu. Dar daugiau - balandžio mėnesį buvo demontuotas monumentas sovietiniams kariams ir gegužę ketinama perlaidoti jų palaikus ne kur kitur, o Pamaskvyje esančiuose Chimkuose. Nors formaliai šie du įvykiai yra analogiški, Rusijos viešoji propaganda iš paskutiniųjų tvirtina, kad Estijos veiksmai – tai vandalizmas ir istorijos perrašinėjimas bei nematyta nepagarba fašizmo nugalėtojams, o įvykiai Chimkuose – tiesiog tinkamesnės vietos monumentui parinkimas.

Chimkų veteranų tarybos narys Nikolajus Kurševas interviu ,,RIA Novosti“ aiškino, kad paminklą perkelti yra tikslinga ir iš moralinės, ir iš juridinės pusės. Mat jis pastatytas netinkamoje vietoje: iš vieno šono driekiasi Leningrado plentas, o iš kito įsikūrusios gamybinės patalpos. Be to, kaip teigia Chimkų valdžios atstovai, prie monumento sovietiniams kariams buvo įpratusios būriuotis ,,naktinės plaštakės”. Karo lakūnų perlaidojimui Novolužensko kapinėse sutikimą davė ir žuvusiųjų giminės, ir veteranų taryba, buvo išklausyti ir visuomenės atstovai. Rusijos Federacijos Tarybos pirmininkas Sergejus Mironovas mano, kad Talino  Bronzinio kario demontavimas ir palaikų perlaidojimas yra ,,demonstratyvi kova su Didžiojo Tėvynės karo paminklais ir istorija”, tačiau pripažįsta, jog monumentų karo didvyriams griovimas ir kapų ardymas Pamaskvyje yra dar labiau piktinantis ir nesuprantamas dalykas.

Nors rusų spauda ir įtarinėja, kad ten, kur stovėjo Chimkų monumentas, gali iškilti modernus prekybos centras, didesnio pasipriešinimo sprendimas perlaidoti karių palaikus nesulaukė. Grasinimų ir prakeiksmų lavinos nesukėlė ir vengrų iniciatyva iškelti iš Budapešto centro paminklą sovietiniams kariams išvaduotojams. Pasaulinė vengrų asociacija (TheWorld Association of Hungarians) skelbia surinkusi per 200 tūkstančių parašų už paminklo iškėlimą, tačiau, nesulaukusi parlamento palaikymo, atsisakė ketinimo organizuoti šiuo klausimu referendumą. Vengrų istorikai, iš esmės neneigiantys lemiamo Rusijos vaidmens Antrajame pasauliniame kare, mano, kad sovietinių karių niekaip negalima vadinti Vengrijos išlaisvintojais. Sovietinė armija šioje šalyje, kuri karo metu buvo Vokietijos sąjungininkė, pridarė begalę nusikaltimų – plėšė žmones ir žagino moteris. Ką jau kalbėti apie dar gyvą istorinę vengrų atmintį: sovietiniai kariai žiauriai numalšino 1956-ųjų sukilimą, per kurį žuvo apie 2,5 tūkst. vengrų. Rusijos Valstybės Dūmos Tarptautinių reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Leonidas Sluckis pripažįsta, kad daugelis šalių turi įstatymus dėl paminklų perkėlimo, bet pabrėžia, jog dažniausiai jie liečia Antrojo pasaulinio karo monumentus sovietiniams kariams. Anot jo, tai neteisingas Europos žingsnis, nes istorijos peržiūrinėti negalima. Gal kiek daugiau vengrams kliuvo tik nuo Rusijos žiniasklaidos, savo antraštėse skelbusios, kad ,,vengrai apsikrėtė estų vandalizmu”, ,,vengrai susitelkė prieš mirusiuosius” ir t. t. Į politinę darbotvarkę Budapešto auklėjimas taip ir nebuvo įtrauktas. Tad kodėl taip išskirtinai užkliuvo Estija?

Antrojo pasaulinio karo ir jo padarinių tema Rusijoje yra tolygi šventenybei. Rašytojas ir politologas Aleksandras Prochanovas, garsėjantis radikaliomis pažiūromis, yra įsitikinęs, kad visi europiečiai turi būti be jokių išlygų dėkingi rusams už sutriuškintą fašizmą ir galimybę gyventi laisvoje ir klestinčioje Europoje. Kiekvienas, abejojantis šia pergale ar svarstantis jos kainą, A. Prochanovo teigimu, spjaudo Rusijai į širdį. Didžioji pergalė ir yra ta tema, kuria visiškai nesunku manipuliuoti eilinių rusų jausmais, ypač tada, kai reikia kur nors nukreipti dėmesį. Mažoji vakarų kaimynė Estija, kaip ir kitos  protestantiškos šiaurės šalys, tradiciškai vengia veltis į žodžių dvikovas, neatsakinėja užgauliais pareiškimais ir tvirtai laikosi savo pozicijos. Štai net ir po Rusijos parlamento aukštųjų rūmų prašymo prezidentui nutraukti su Talinu diplomatinius santykius Estijos ambasadorė Rusijoje Marina Kaljurand tepasakė, kad tai provokacija, nesutrukdysianti kasinėjimo darbų ir perlaidojimo. Oficialusis Talinas taip pat neskuba reikia ar nereikia aiškinti savo sprendimų ir poelgių motyvų, kuriuos jau vienąsyk išsakė. Todėl užsipulti ir koneveikti Estiją nėra sunku: atkreipi dėmesį į bene vienintelę rusų nacionalinę vertybę - šventą pagarbą pergalei Antrajame pasauliniame kare - ir sukeltas pyktis nepalieka laiko apmąstymams, kas vyksta jų pačių valstybėje ir kaip dabartinis prezidentas V. Putinas ruošiasi įgyvendinti politinį Boriso Jelcino testamentą ,,saugoti Rusiją”.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.