Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Atpažįstamas Aleksandro Lukašenkos žaidimas (17)

Viktoras Denisenko
2015 09 07

Baltarusijoje artėja prezidento rinkimai (turėtų įvykti š. m. spalio 11 d.), tačiau vargu ar šios žinios kontekste galima būtų kalbėti apie tikrą priešrinkiminę kovą, naują politinį sezoną ar permainų nuojautą. Aleksandras Lukašenka nesiruošia paleisti valdžios iš savo rankų, o visas priešrinkiminis laikotarpis, tikėtina, pasižymės valdžios manevrais, kurių tikslas – dar kartą su maksimalia nauda sau laviruoti tarp Rusijos ir Vakarų. Įdomesnis yra klausimas, ar A. Lukašenkai ir vėl pavyks tai padaryti.

Kalbant apie Baltarusiją, būtina turėti galvoje ir pasikeitusią geopolitinę situaciją regione. Minskas formaliai yra artimas Maskvos sąjungininkas. Baltarusija ir Rusija taip pat yra integracinio Eurazijos ekonominės sąjungos projekto ekonominės partnerės. Todėl Baltarusijos geopolitinis vektorius, galima sakyti, yra gana aiškiai orientuotas didžiosios kaimynės kryptimi. Tačiau viskas iš tikrųjų nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti.

Palaikydamas Maskvą Minskas išlieka gana atsargus. Čia A. Lukašenka irgi žaidžia savo dvejopą žaidimą. Pažymima, jog Baltarusija tapo vienintele šalimi, kuri turėjo galimybę pasipelnyti iš sankcijų karo tarp Vakarų pasaulio ir Rusijos. Minskas akimirksniu pradėjo „adaptuoti“ savo teritorijoje į sankcijų sąrašą Rusijoje įtrauktą vakarietišką produkciją. Toliau ši produkcija buvo įvežama į Rusiją jau kaip „baltarusiška“. Tačiau, kaip pažymima, rimtai pasipelnyti iš tokio verslo sutrukdė rusiško rublio devalvacija ir bendras Rusijos ekonomikos nuosmukis.

Tai, kad Baltarusijos ekonomika tiesiogiai priklauso nuo Rusijos ekonomikos – vieša paslaptis. Ši priklausomybė dar labiau padidėjo Baltarusijai įsijungus į Eurazijos ekonominės sąjungos projektą. Dabar, kai matomas aiškus Rusijos ekonomikos nuosmukis (jį sąlygoja krintančios energetinių išteklių kainos ir Rusijai dėl agresijos prieš Ukrainą Vakarų taikomos sankcijos), Maskva tempia paskui save į ekonominę duobę ir Minską.

Blogėjanti ekonominė situacija yra prastas signalas A. Lukašenkai, kuris mėgsta teisinti savo autoritarinį valdymą, esą užtikrinantį „šalies stabilumą“. Baltarusija jau anksčiau bandė diversifikuoti savo ekonominę sąveiką, aktyviai ieškodama kontaktų tai su Venesuela, tai su Kinija, tačiau šie kontaktai kol kas netapo ekonominiu gelbėjimo ratu Baltarusijai. Tokioje situacijoje Minsko akys natūraliai krypsta Vakarų link.

Lengvas flirtas su Vakarais gali atrodyti A. Lukašenkai perspektyvus ir dėl kitų priežasčių. Baltarusija vengia palaikyti agresyvius Rusijos veiksmus kaimynų atžvilgiu (Kremliaus įvykdyta Krymo aneksija, pseudoseparatistinio judėjimo palaikymas Ukrainos rytuose). Galima numanyti, jog visuose šiuose įvykiuose Minskas mato potencialią grėsmę ir sau. Čia A. Lukašenka irgi demonstruoja dvejopą žaidimą: iš vienos pusės tikina Maskvą, kad Baltarusija neabejotinai yra artima Rusijos sąjungininkė, o iš kitos – užima Ukrainos atžvilgiu poziciją, kuri visiškai prieštarauja Kremliaus požiūriui.

Baltarusija supranta, jog, augant Maskvos apetitams, nepageidautino dėmesio gali sulaukti ne tik Rusijos geopolitinei įtakai besipriešinančios valstybės, bet ir sąjungininkai (įtarus juos nepakankamu lojalumu ar pasiūlius „glaudesnę (t. y. priverstinę) integraciją“). Šios baimės privertė net A. Lukašenką įvesti į oficialią politiką stipresnį nacionalinį (baltarusišką) diskursą.

Oficialusis Minskas taip pat bando pasinaudoti susidariusia situacija savo tikslams. Po Rusijos agresijos prieš Ukrainą paskutiniu Europos diktatoriumi vadintas A. Lukašenka atrodo jau ne taip ir baisiai. Lygiai taip pat Rusijos valdančiojo režimo fone gana nekaltai atrodo ir Baltarusijos autoritarinis režimas. Suprantama, ši sistema iš esmės nepasikeitė ir neatsikratė visų tų represinio režimo požymių, kurie susiformavo per A. Lukašenkos valdymo laikotarpį, tačiau, kita vertus, Baltarusija nesikėsina į kaimynų teritoriją, jos oficialioji propaganda skirta vidiniam vartojimui ir netampa globalios informacinės konfrontacijos dalimi.

Čia galima prisiminti ir nesenus diplomatinius A. Lukašenkos laimėjimus. Būtent Minske buvo organizuoti keli pasitarimų dėl situacijos Ukrainos Donbase raundai. Šiuo atveju reikėtų palikti nuošalyje Minsko susitarimų gyvybingumo ir veiksmingumo klausimą. Svarbu yra tai, jog iš esmės buvo pralaužta politinė Minsko izoliacija. Į Baltarusijos sostinę spręsti aktualaus geopolitinio klausimo buvo atvykę vieni įtakingiausių susivienijusios Europos politikų – Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Fraçois Hollande‘as.

Šiandien A. Lukašenka stengiasi suspėti pasinaudoti švelnėjančiu Europos požiūriu į jo sukurtą režimą. Demonstruodamas „gerą valią“ Baltarusijos prezidentas rugpjūčio pabaigoje suteikė malonę šešiems politiniams kaliniams, kurie atsidūrė už grotų per politines represijas po 2010 m. prezidento rinkimų. Į laisvę buvo paleistas Nikolajus Dedodkas, Igoris Olinevičius, Eugenijus Vaskevičius, Artiomas Prokopenka, Jurijus Rubcovas ir buvęs kandidatas į Baltarusijos prezidentus Nikolajus Statkevičius.

Pažymima, jog tokį žingsnį A. Lukašenka žengė ne iš humanistinių paskatų, o dėl konkrečių politinių ir ekonominių tikslų. Pirmiausia, artėjančių rinkimų kontekste Baltarusijos prezidentas tikisi atlaidesnio Vakarų pasaulio požiūrio. Esminis Baltarusijos valdžios tikslas būtų, kad tarptautinė bendruomenė pripažintų rinkimus ir jų rezultatus. Be to, pažymima, kad politinių kalinių išlaisvinimas buvo tarp pirminių reikalavimų, kuriuos Baltarusijai pateikė Tarptautinis valiutos fondas. Minskas tikisi pasiskolinti iš jo pinigų.

Taigi nėra abejonių, kad politinių kalinių paleidimas į laisvę yra tik dar viena A. Lukašenkos valstybinio žaidimo dalis. Ši situacija iš esmės primena 2008 metų istoriją. Tada Baltarusijoje rugpjūčio mėnesį (beje, po Rusijos ir Gruzijos karo) į laisvę irgi buvo paleista politinių kalinių. Anuomet šis „kilnus“ Baltarusijos režimo gestas buvo vertintas gana palankiai. Vyravo nuomonė, jog Minskas pamatė „tikrąjį Rusijos veidą“ ir nusprendė pradėti sistemos liberalizavimą, kad, reikalui esant, galėtų tikėtis Vakarų palaikymo. Susivienijusi Europa anuomet labai pozityviai reagavo į tokius Minsko signalus, tačiau vėliau įvyko akivaizdžiai falsifikuoti Baltarusijos parlamento rinkimai, išvaikytos opozicinės jėgos ir prasidėjo naujos represijos prieš šių jėgų atstovus.

Numanoma, kad ir šiais metais minėta situacija gali pasikartoti. Kaip ir bet kokia autoritarinė sistema, Baltarusijos režimas nėra suderinamas su liberalizacijos procesu. Kitaip sakant, liberalizacija reikštų režimo žlugimą. Ji galėtų prasidėti tik tuo atveju, jeigu A. Lukašenka sutiktų savo noru paaukoti dalį valdžios ir įtakos arba iš viso pasitrauktų iš politinio lauko. Tačiau toks scenarijus neatrodo realistiškai. A. Lukašenka iš paskutiniųjų jėgų stengsis išlaikyti valdžią savo rankose, todėl belieka prognozuoti, jog rinkimų rezultatai ir vėl bus sufalsifikuoti, o po jų gali sekti nauja represijų prieš opozicines jėgas banga.

Taip pat nėra garantijų, kad valdžia pasikeistų ir tuo atveju, jeigu Baltarusijoje iš tikrųjų būtų surengti visiškai laisvi rinkimai, kurių rezultatas nebūtų falsifikuojamas. Per du savo valdymo dešimtmečius A. Lukašenkai pavyko sukurti tam tikrą mitą apie save kaip nepakeičiamą šalies vadovą. Baltarusijos prezidentas šiame mite vaizduojamas kaip „tvirtas šeimininkas“, vienintelis Baltarusijos stabilumo ir gerovės garantas. Pavyzdžiui, į šį mitą kiek komiškai įsikomponuoja ir naujausia politinių ryšių su visuomene akcija, per kurią A. Lukašenka kartu su sūnumi Nikolajumi prezidentinėje rezidencijoje „Drozdy“ kasė bulves. Tas mitas gal ir primityvaus pobūdžio, bet jis iš esmės tenkina daugumą Baltarusijos gyventojų.

Viena iš esminių problemų yra dar ir ta, kad Baltarusijos opozicinės jėgos silpnos ir suskaldytos. Dėl tokios situacijos galima kaltinti tiek A. Lukašenkos režimą, kuris nuosekliai ir gana griežtai kovojo su opozicinėmis nuotaikomis, tiek ir pačias opozicines jėgas, kurios per visus šiuos metus nesugebėjo suformuluoti aiškios alternatyvios vizijos Baltarusijai.

Nematydamos realios politinės perspektyvos, Baltarusijos opozicinės jėgos yra linkusios kviesti boikotuoti artėjančius rinkimus. Tokios pozicijos, pavyzdžiui, laikosi žinomas baltarusių poetas ir politikos veikėjas Vladimiras Nekliajevas. Jis siūlo nedalyvauti A. Lukašenkos valdžios įteisinimo spektaklyje.

Visa tai leidžia A. Lukašenkai žaisti savo tradicinius žaidimus, kartoti jau surepetuotą spektaklį. Kita vertus, kaip buvo minėta, geopolitinė situacija regione pasikeitė, o tai reiškia, kad visi šie žaidimai gali turėti kitokias pasekmes nei anksčiau. Europa, atsimindama, kad buvo apgauta prieš septynerius metus, pernelyg neskuba net po politinių kalinių paleidimo į laisvę suteikti didelį pasitikėjimo kreditą Baltarusijai, o Rusija dabar gali pernelyg emocingai ir griežtai (kitaip sakant – neadekvačiai) sureaguoti į bet kokį parodomąjį Minsko flirtą su Vakarais.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 17)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras