Pasaulis su nerimu stebi desperatiškas šimtų tūkstančių pabėgėlių iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos, visais įmanomais būdais besiveržiančių patekti į Europą, pastangas. Jie bėga nuo jų valstybėse vykstančių pilietinių ir religinių karų, ginkluotų grupuočių vykdomo teroro, nuo grėsmės savo ir šeimos narių gyvybei, nuo bado ir kitų nepriteklių. Nuo viso to, ko įveikti savo šalyse jie nėra pajėgūs. Ir su viltimi žvelgia į galimybę apsigyventi Europoje, geriausia – išsivysčiusiose Europos Sąjungos valstybėse. Ir tikisi, kad Europa supras, pasigailės jų ir juos priims.

Šių įvykių kontekste verta prisiminti iškilaus Japonijos diplomato ir humanisto, buvusio Japonijos vicekonsulo Kaune Čiunės Sugiharos veiklą Antrojo pasaulinio karo išvakarėse: jo dėka buvo išgelbėta kelių tūkstančių žmonių gyvybė. Juolab kad rugsėjo 4 d. sukako 75 metai, kai Č. Sugihara buvo priverstas nutraukti savo kilnią, bet rizikingą veiklą ir išvykti iš Kauno.

Pagrindinė šiandieninių pabėgėlių problema – kaip patekti į pageidaujamą šalį, o tuometinis Lietuvoje gyvenusių ar laikiną prieglobstį joje radusių žydų tautybės žmonių siekis buvo visai kitas: kaip ištrūkti iš sovietų kariuomenės okupuotos valstybės, kurioje pasilikti Vokietijos nacistų ir SSRS komunistų laikinos santarvės laikotarpiu, o tuo labiau numatomų ar nujaučiamų represijų prieš jų tautą akivaizdoje, jiems buvo mirtinai pavojinga. Reikėjo nedelsiant rasti kurios nors užsienio šalies pasiuntinybę, kuri sutiktų bent formaliai išduoti jiems vizas, leidžiančias atvykti į tą šalį. Ir surasti tos pasiuntinybės pareigūnus ar pareigūną, kuris, galbūt rizikuodamas savo, kaip diplomato, karjera sutiktų išduoti vizas.

Tokį žygdarbį, galbūt rizikuodami savo karjera, saugumu ar net gyvybe, tuo metu atliko Japonijos vicekonsulas Kaune Č. Sugihara kartu su laikinuoju Olandijos konsulu Kaune Janu Zwartendijku.

Č. Sugihara gimė 1900 m., diplomatinį darbą dirbti pradėjo 1924 m. Japonijos atstovybėje Charbine, Kinijoje. 1937 m., po netrumpos diplomatinio darbo pertraukos, buvo pasiųstas į Japonijos ambasadą Suomijoje, o 1939 m. lapkričio mėn. paskirtas konsulu Kaune, į Lietuvoje kuriamą Japonijos konsulatą.

Kai sovietai 1940 m. birželio mėnesį aneksavo Lietuvą, visi anksčiau čia dirbę užsienio diplomatai iki rugpjūčio pabaigos privalėjo palikti šalį. Tuo metu į Lietuvą buvo perbėgę daug nuo vokiečių okupacijos ir dar masiškai nevykdomo, bet realiai gresiančio holokausto bėgančių Lenkijos žydų, kurie norėjo išvykti taip pat ir iš Lietuvos. Vykti per karo apimtą Europą buvo neįmanoma, todėl vienintelė vieta, kur karo metu buvo galima išvykti žydų tautybės žmonėms, buvo Olandijos kolonija Kiurasao Centrinėje Amerikoje. Pasiekti jas buvo galima tik per Japoniją kaip tranzitinį kelionės punktą.

Tačiau norint iš Lietuvos patekti į Japoniją reikėjo traukiniu pervažiuoti visą Sovietų Sąjungą iš vakarų į rytus. Čia pravertė tai, kad Č. Sugihara mokėjo rusiškai (pagal išsilavinimą jis buvo rusų kalbos specialistas): yra žinių, kad jis tarėsi su Kaune veikusios SSRS ambasados atstovais dėl geležinkelio bilietų nuo Kauno iki Vladivostoko. Tiesa, bilietai – už penkiagubą nei įprastinė kainą. 

Kauno pabėgėliams, nusigavusiems iki Japonijos, taip pat nebuvo saugu: nors Japonija Vokietijos politikos žydų tautybės žmonių atžvilgiu laikėsi neutralumo, reikia nepamiršti, kad tuometinės militaristinė Japonija ir nacistinė Vokietija buvo neoficialios sąjungininkės ir jau buvo susiformavusi vadinamoji Berlyno–Tokijo ašis. Todėl žydai – pabėgėliai iš Lietuvos – stengėsi kuo greičiau išvykti iš Japonijos, dauguma – į Jungtines Valstijas arba laikinai – į Kiniją.

„Kiurasao vizų“ išdavimo Kaune akciją koordinavo Č. Sugihara ir žydų pabėgėlių lyderis rabinas Zorachas Warhaftigas. O rizikuodami savo karjera ir viršydami savo diplomatinius įgaliojimus ją vykdė du tuo metu Kaune rezidavę diplomatai: Japonijos konsulas Čiunė Sugihara ir laikinasis Olandijos konsulas Janas Zwartendijkas. Nors Lietuvoje dažniau prisimenamas Č. Sugiharos indėlis gelbstint nuo žūties tūkstančių žmonių gyvybę, kilnią J. Zwartendijko veiklą taip pat turėtume vertinti nė trupučio ne mažiau: vizas „į Kiurasao“ (nors tokios savarankiškos valstybės tuo metu nebuvo) jis pradėjo išduoti be oficialaus Olandijos Karalystės užsienio reikalų ministerijos sutikimo, šio darbo ėmėsi anksčiau nei Č. Sugihara.

Be to, kadangi prieš grįždamas į nacių tada jau okupuotą Olandiją J. Zwartendijkas sunaikino visus dokumentus apie išduotas vizas, jo tapatybė ilgai nebuvo atskleista, ir tik praėjus po mirties dvidešimčiai metų jo darbai buvo tinkamai įvertinti: už pastangas padėti žydų pabėgėliams 1997 m. Izraelio „Yad Vashem“ muziejus įtraukė jį į Holokausto atminties organizacijos Pasaulio tautų teisuolių sąrašą, jo darbai buvo įvertinti gimtojoje Olandijoje, o Lietuvoje jis (po mirties) apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Taigi tik dėl bendros šių diplomatų veiklos keliems tūkstančiams tuo metu Lietuvoje gyvenusių ar laikiną prieglobstį radusių žydų tautybės žmonių (kai kuriems – kartu su šeimomis) pavyko išvykti iš šalies (kai kuriais vertinimais, buvo išduota 2139 vizos; atsižvelgiant į tai, kad viza buvo išduodama šeimai, buvo išgelbėta apie 6000 žmonių), prie kurios nenumaldomai artėjo naikinanti Antrojo pasaulinio karo liepsna.

Lietuvoje Č. Sugiharos vardas pradėjo garsėti prasidėjus išsivadavimo iš sovietų režimo judėjimui, jis yra įamžintas kelių miestų aikščių ir gatvių pavadinimuose. 2001 metų spalio 2 dieną, minint Č. Sugiharos 100-ąsias gimimo metines, Vilniuje buvo pasodinta 200 japoniškų sakurų alėja, vėliau virtusi Sugiharos parku su memorialiniu paminklu didžiajam japonų diplomatui humanistui.

1999 m. gruodžio mėnesį Lietuvos ir Belgijos intelektualinių bei verslo sluoksnių pastangomis buvo įkurta viešoji įstaiga „Sugiharos fondas – diplomatai už gyvybę“. Svarbiausias fondo siekis – įamžinti Č. Sugiharos atminimą, kad jo darbų ir drąsos pavyzdys didintų lietuvių visuomenės atvirumą ir toleranciją. 2003 m. vienas iš fondo steigėjų ir jo valdybos pirmininkas R. Garbaravičius išpirko buvusio Japonijos konsulato pastatą Kaune, Vaižganto gatvėje, iš privačių asmenų – buvusio Žemės ūkio akademijos rektoriaus ir tarpukario Lietuvos švietimo ministro Juozo Tonkūno palikuonių. Šiandien po šio pastato stogu yra įsikūrę Vytauto Didžiojo universiteto Genocido aukų gelbėjimo tyrimų ir Japonistikos studijų centrai bei Č. Sugiharos muziejus.

Šiemet – 75-osios Č. Sugiharos ir J. Zwartendijko veiklos metinės. 1940 m. rugsėjo 4 d. Č. Sugihara buvo priverstas išvykti iš Kauno, teigiama, kad netgi traukinyje jis dar pasirašinėjo vizas. Minint šią datą š. m. rugsėjo 4 d. prie Kauno viešbučio „Metropolis“, į kurį po priverstinio Japonijos konsulato Vaižganto gatvėje uždarymo laikinai persikėlė Č. Sugihara ir tęsė vizų išdavimą, buvo atidengta memorialinė lenta.

Memorialinės lentos atidengimo ceremonijoje dalyvavo dabartinis Japonijos ambasadorius Toyoei Shigeeda, „Sugiharos fondo – diplomatai už gyvybę“ valdybos pirmininkas R. Garbaravičius, Kauno vicemeras S. Kairys ir du diplomato dėka išgyvenę žmonės – izraelietė Nina Adamoni ir australas Marcelas Weylandas. Ponia Adamoni taip prisiminė Č. Sugiharą: „Jeigu ne jis, esu tikra, nebūčiau gyva. Mane būtų ištikęs toks pat likimas kaip ir daugelį mano šeimos narių, likusių Lenkijoje ir tapusių Holokausto aukomis.“

Kaip per lentos atidengimą kalbėjo istorikas profesorius E. Aleksandravičius, „Čiunės Sugiharos veikla parodo, jog, nepaisant to, kaip negailestingai dirba sistemos, ypač ideologijų pragaro laikais, vienas gerbti ir mylėti gebantis žmogus gali neklausyti sistemos ir pasielgti tauriai.“ Tai, anot prof. Aleksandravičiaus, beprecedentis atvejis, nes, pamynęs paklusnumo normas Japonijos diplomatijos tarnyboje, Č. Sugihara rizikavo ne tik savo karjera, bet ir gyvybe.

Be to, Kauno geležinkelio stotyje tą pačią dieną atidaryta fotografijų paroda, skirta „Gyvybės vizas“ išdavusiems diplomatams Č. Sugiharai ir J. Zwartendijkui, čia buvo rodomi dokumentiniai filmai apie Č. Sugiharą.

Ir vis dėlto: kaip galėtume palyginti straipsnio pradžioje minėtus šiuolaikinius bėglius į Europą su Č. Sugiharos bei J. Zwartendijko išgelbėtais žmonėmis? Taip, ir vieni, ir kiti bėgo (bėga) nuo neišvengiamos (arba gresiančios) žūties savo tėvynėje, tačiau esminis skirtumas tarp šių procesų yra tai, kas ir kokių paskatų vedami jiems padėjo (ar „padeda“) pasiekti trokštamą krantą. Č. Sugiharos ir J. Zwartendijko veiklą mes vertiname kaip aukščiausią humanizmo ir altruizmo išraišką, o šiuolaikinių pirklių žmonių gyvybėmis, už nemažus pinigus surenkančių priverstus palikti savo šalį žmones ir varganais laiveliais plukdančių juos per jūrą, veiklą galime tiktai niekinti. Juolab kad per tuos plukdymus žūva tūkstančiai žmonių, be to, ne visų dabar bėgančių į Europą gyvybei gresia realus pavojus. Neatmestina, kad tarp tų bėglių esama net ir bloga Europai linkinčių žmonių.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.