Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Tyrinėjant Žirinovskio Trečiąjį pasaulinį karą: Vokietijos kairieji, etiketė „NATO“ ir posovietinės Rusijos analizė (54)

Andreas Umland
2015 09 25

Kai kurie stebėtojai už Vokietijos ribų nustebs sužinoję, kad vokiečių politiniuose debatuose asmenys ir organizacijos, susiję su Šiaurės Atlanto sąjunga, kartais yra smarkiai smerkiami. Daugeliui radikaliai nusiteikusių kairiųjų ir dešiniųjų vokiečių primesti etiketę „NATO“ yra stebėtinai populiaru, nors Vakarų Vokietija – NATO narė nuo 1955 m., o Rytų Vokietija tokia tapo 1990 m. po Vokietijos susivienijimo. Beveik visi prieš Vakarus nusiteikę vokiečiai, naudojantys etiketę „NATO“, kad pakirstų žmonių pasitikėjimą savo oponentais, yra NATO valstybės piliečiai.

Etiketė „NATO“ ir dabartiniai vokiečių debatai apie Rusijos ir Ukrainos konfliktą

Subyrėjus Sovietų Sąjungai dauguma Vokietijos kairiųjų (kaip ir dešiniųjų) radikalių kritikų nuorodas į NATO, JAV, CŽV ir t. t. vartojo taip pat ir rašydami apie krizes tarp įvairių posovietinių valstybių ir vykstančias jų viduje.

Be kitų vakarietiškai nusiteikusių publicistų, aš ne vieną kartą įvairių radikalų komentaruose, replikose ar tinklaraščiuose, kalbant apie mano publikacijas apie Ukrainą ir Rusiją, buvau pristatomas kaip 1996–1997 m. buvęs NATO stipendininkas Stanfordo universiteto Huverio taikos, revoliucijos ir karo institute (Palo-Alto, Kalifornija). Su šia informacija laisvai galima susipažinti, ji nurodyta oficialiose mano biografijose Vikipedijoje ir kituose tinklalapiuose. Iki šiol aš nereaguodavau į kaltinimus dėl finansavimo iš NATO stipendijų fondo, tačiau pastaruoju metu tai tapo diskusijų tema ir dingstimi kairiajam Berlyne leidžiamam laikraščiui „Junge Welt“ („Jaunimo pasaulis“) pasirinkti straipsnio pavadinimą. „Junge Welt“ – tai buvusio Rytų Vokietijos komjaunimo laikraštis, redaguojamas viešai prisipažinusio buvusio „Stasi“ informatoriaus Arnoldo Schölzelio.

2014 m. gruodžio viduryje „Junge Welt“ autorius R. Lauterbachas straipsnyje „NATO tinklas smogia atsakomąjį smūgį“ sukritikavo mane ir mano kolegas už bendrą vokiškai rašančių specialistų laišką „Taikos užtikrinimas vietoje atlyginimo už ekspansiją“. Straipsnio pavadinime Lauterbachas naudoja NATO vardą remdamasis tuo, kad NATO kurį laiką finansavo mano daktarato studijas.

2014 m. pabaigoje aš parengiau ir perdaviau publikuoti kolektyvinį pareiškimą „Taikos užtikrinimas vietoje atlyginimo už ekspansiją“ kaip atsaką į ankstesnį atvirą 60-ties įžymių vokiečių laišką „Vėl karas Europoje? Ne mūsų vardu!“, paskelbtą leidiniuose „Zeit Onlin“ ir „Der Tagesspiegel“. Tame laiške buvę Vokietijos politikai, žymūs kultūros veikėjai bei kai kurie žiniasklaidos ir verslo atstovai pasisako už „blaivų mąstymą ir dialogą su Rusija“, už vienodą požiūrį į Maskvą ir į Kijevą. Pasirašiusieji, regis, mano, kad „blaivus“ Vokietijos požiūris tiek į šalį okupantę, tiek ir į okupuojamą šalį padės išspręsti karinį Rusijos ir Ukrainos konfliktą. Jie taip pat mano, kad Rusijos elgesį Ukrainos atžvilgiu galima paaiškinti Vakarų politika, vykdyta po SSRS subyrėjimo. Ta politika daro šį elgesį suprantamą, gal net iš dalies pateisinamą.

Diletantiško ir menkaverčio Vokietijos įžymybių pareiškimo teiginių paneigimas vokiečių ekspertų pareiškime „Taikos užtikrinimas vietoje atlyginimo už ekspansiją“ yra pagrįstas akivaizdžiu jų žinių apie Rusiją, Ukrainą ir patį konfliktą menkumu. Dauguma iš jų nesidomėjo padėtimi Rytų Europoje, negali pasiremti kokiais nors rimtesniais darbais, susijusiais su Rusija ar Ukraina.

Žirinovskio „Paskutinis šuolis į pietus“ ir Turkijos sunaikinimo planas

Priežastis, kodėl NATO dešimto dešimtmečio viduryje skyrė man tyrėjo stipendiją, – paprasta. Tuo metu aš pasiūliau Aljansui tiriamąjį projektą, skirtą vieno iš Rusijos politikų parengtam galimam artimos ateities scenarijui, kuris reikštų ne mažiau kaip Trečiąjį pasaulinį karą dalyvaujant NATO. Kadangi aš specializavausi tyrinėdamas posovietiniu laikotarpiu Rusijoje atsiradusių kraštutinių dešiniųjų veiklą, įvykius Rusijos Federacijoje lygindamas su vokiškojo fašizmo kilimu Veimaro Respublikoje, tai paprašiau NATO prisidėti finansuojant projektą, skirtą Vladimiro Žirinovskio politinės biografijos, ideologijos ir veiklos pradžios tyrimui.

Ši tada nauja Maskvos politinės scenos figūra mano pareiškimo padavimo momentu buvo mažai žinomas Rusijos politikas, jį dar ir šiandien nepakankamai vertina laikydami politiniu klounu, nors 1991 m. prezidento rinkimuose jis užėmė trečią vietą, o jo neteisingai pasivadinusi Rusijos liberalų demokratų partija (RLDP) per pirmus pokomunistinius rinkimus 1993 m. gruodį surinko 23 proc. balsų.

Kodėl NATO susidomėjo Žirinovskiu?

Savo partijos su stipria, jo kontroliuojama frakcija atsiradimo Dūmoje išvakarėse Žirinovskis parengė išsamų naujosios Rusijos ekspansijos planą, iš pradžių paskelbtą RLDP laikraščio „Liberalas“ 1992–1993 m. numeriuose, o vėliau – svarbiausioje jo knygoje „Paskutinis šuolis į Pietus“, išleistoje 1993 m. rugsėjį. Savo darbe RLDP lyderis numato, kad Rusijos valstybė plėsis į pietus, ir tai turi būti daug didesnė plėtra nei pakartotinė posovietinės Centrinės Azijos ar Pietų Kaukazo valstybių okupacija. Be buvusių sovietinių respublikų integracijos į Rusijos sudėtį, Žirinovskio planas taip pat numatė Turkijos, Irano, Afganistano, o netiesiogiai – ir Pakistano aneksiją. Taigi Žirinovskis parodė, kad Maskva gali išplėsti savo kontrolę toli už buvusių tiek carinės Rusijos, tiek ir sovietinės imperijos ribų. „Paskutinį šuolį į Pietus“ Žirinovskis pateikė kaip priemonę nuraminti tiems, kuriuos jis vadino „pietiečiais“, ir apsaugoti „šiauriečius“ nuo ardomosios „Pietų“ veiklos.

RLDP įkūrėjas klaidingai „Liberalu“ pavadintame savo partijos laikraštyje 1992 m. rašė, kad jo modelis numato, jog Turkija, Iranas ir Afganistanas, kaip dirbtinai sukurtos ir neturinčios perspektyvos bei iš esmės „grobuoniškos“ valstybės, savaime iširs (žr. „Liberalas“, 2012 m., Nr. 2, p. 4). Viena iš kelių Žirinovskio plano motyvacijų tapo tariamai daugiaamžė krikščioniškoji Rusijos misija, „todėl reikia, kad viskas grįžtų į savo vietas, kad krikščioniškasis pasaulis vėl susivienytų Jeruzalėje, kad Konstantinopolyje vėl skambėtų krikščioniškųjų stačiatikiškų cerkvių varpai“. Kitu minėto plano impulsu taptų palankios vidinės pasekmės, kurių, Žirinovskio manymu, turėtų Turkijos, Irano ir Afganistano okupacija: „Mūsų armija įvykdys šią užduotį. Iš esmės tai bus nacijos išgyvenimo būdas, tai bus Rusijos kariuomenės atgimimo pagrindas. Kariuomenė negali stiprėti kareivinėse ar kariniuose komisariatuose. Jai reikalingas tikslas, užduotis“ (žr. „Paskutinis šuolis į Pietus“, Maskva, „Pisatel“/„Bukvica“, 1993, p. 70). Žirinovskis suvokė, ką reikštų Rusijos „paskutinis šuolis į Pietus“, todėl prisipažino: „dalis gyventojų, deja, žūtų, nes Pietūs šiuo metu stokoja vaistų ir yra žemo kultūrinio lygio“ (p. 71). Pagal išsilavinimą būdamas tiurkologas ir studentišką praktiką atlikęs Turkijoje, Žirinovskis išsikėlė pagrindinį tikslą – Turkijos valstybės likvidavimą: „pasauliui nieko neatsitiks, jei žus net visa turkų nacija“ (p. 130).

Kadangi Turkija yra NATO narė, Aljanso spaudos tarnyba susidomėjo Žirinovskio planais, taip pat ir mano minėtais palyginimais tarp poimperinės Vokietijos, t. y. Veimaro Respublikos, ir oficialios Sovietų Sąjungos teisių perėmėjos, t. y. Rusijos Federacijos. Šis susidomėjimas vėliau pasiteisino: Žirinovskio frakcija Valstybės Dūmoje tapo neatskiriama Rusijos įstatymų leidžiamosios valdžios dalimi. Numanoma, kad RLDP pozicija parlamente suvaidino savo vaidmenį priimant sprendimus tokiais klausimais kaip Rusijos federalinės kariuomenės įvedimas į Čečėniją, t. y. Pirmojo Čečėnijos karo pradėjimas 1994 m. pabaigoje, arba tarptautinio embargo prieš Sadamą Huseiną Irake pažeidimas dešimto dešimtmečio viduryje. Žirinovskio partija pasirodė labiau integruota Rusijos politikos dalimi, nei apie tai buvo galima numanyti tada, kai jos efektyvus vadas dešimto dešimtmečio pradžioje įgijo negerą šlovę. Nuo to laiko daugiau nei 20 metų RLDP atstovai aktyviai reiškiasi Rusijos visuomeniniame diskurse, kas savaitę dalyvaudami populiariausių Rusijos TV kanalų šou laidose. Pats Žirinovskis keletą metų buvo Dūmos pirmininko pavaduotoju, taigi – vienas iš aukščiausio rango Rusijos valdžios atstovų. Šiandien Valstybės Dūmos prezidiume RLDP frakcijai atstovauja Žirinovskio sūnus Igoris Lebedevas.

Nuo studijuojančio rusiškąjį fašizmą iki „NATO tinklo“ lyderio

Įvertinant karingą Žirinovskio užsienio politikos programą ir didėjantį jo dalyvavimą didžiojoje Rusijos politikoje bei žiniasklaidos sferoje, nieko netikėto, kad NATO palaikė tiriamąjį projektą apie šią politinę jėgą. Mano pirma, 600 puslapių apimties, daktaro disertacija iš naujosios istorijos Laisvajame Berlyno universitete pasirodė dėl rėmėjų, tarp kurių buvo ir NATO, palaikymo ir vadinasi „Vladimiras Žirinovskis Rusijos politikoje: trys požiūriai į Rusijos liberalų demokratų partijos atsiradimą 1990–1993 m.“ Internetinę šio anglų kalba parengto darbo versiją PDF formatu galima laisvai įsikelti iš puslapio adresu. Gaila, tačiau mano 1997 m. parengtas tekstas, atrodo, iki šiol lieka vienintelis didesnis darbas, nagrinėjantis RLDP atsiradimo ir ideologijos klausimus. Tiesa, Žirinovskio biografija ir idėjos tapo kelių publicistikos knygų ir mokslinių straipsnių, publikuotų per pastaruosius 20 metų, tema. Vis dėlto, kiek man yra žinoma, už Rusijos ribų kol kas nebuvo apginta nė viena disertacija, taip pat nebuvo publikuota stambesnių monografijų ar analitinių straipsnių rinkinių vadinamųjų posovietinės Rusijos „liberalių demokratų“ veiklos tematika. Taigi dešimto dešimtmečio viduryje NATO iš dalies finansavo pavojingo istorinio fenomeno, kuris iki šiol lieka politiškai įdomus ir stebėtinai mažai nagrinėtas, tyrimą.

„Junge Welt“, siekdamas kompromituoti mane, šį seniai vykusį dalinį disertacijos rengimo finansavimą bei 140-ties mano kolegų Rytų Europoje pareiškimą pristato kaip kažkokį „NATO tinklą“. Pagal šią etiketę radikaliajame Vokietijos (pseudo-)kairiųjų kontekste numanoma, kad mūsų kvietimas Vokietijai vykdyti realistiškesnę ir kompetentingesnę politiką Rusijos atžvilgiu – tai proamerikietiškos klikos, puolančios pacifistinius pasirašiusiųjų ankstesnį 60-ties politikų, artistų ir pramonininkų laišką, sumanymas. Tačiau vienos klaidinančios nuorodos į mano darbo finansavimą iš NATO fondo prieš 20 metų vargu ar pakanka, kad visus ekspertus, pasirašiusius 140-ties laišką, būtų galima vadinti „NATO tinklu“.

Dar daugiau, kad „Junge Welt“ mini mano darbo finansavimą, yra keista ir dėl to, jog šiuo atveju NATO parėmė ultranacionalistinės, užslėptai rasistinės, atvirai karingos ir imperialistinės politinės Rusijos jėgos tyrimą. Stebėtina, kad akivaizdžiai dešiniojo ekstremizmo sparnui priskiriamo Žirinovskio, faktiškai raginančio sukelti Trečiąjį pasaulinį karą, veiklos tyrimas tariamai kairiosios pakraipos laikraščio yra naudojamas siekiant šmeižikiškai apkaltinti mane bei mano kolegas ir apginti tariamai pacifistinį dokumentą, t. y. 60-ties Vokietijos įžymybių laišką.

Be to, pagrindinė dešimto dešimtmečio viduryje NATO paremto projekto išvada yra ta, kad Žirinovskio ideologiją reikia laikyti specifine, rusiška bendros fašizmo sampratos atmaina. Jo paskutinio Rusijos šuolio į Pietus plano negalime pavadinti neonacistiniu, nes jis nesiremia arijų rasės mitu, okultinėmis teorijomis ar akivaizdžiai biologiniu rasizmu. Nepaisant to, jo planą, kaip aš argumentavau aspirantūros laikų tyrimuose ir savo disertacijoje, reikia laikyti specifiniu posovietiniu „paligenetinio ultranacionalizmo“ pasireiškimu, t. y. empirine žinomos gimininio fašizmo koncepcijos, išrutuliotos R. D. Griffino iš Brukso universiteto Oksforde, manifestacija. Ultranacionalistinė paligenezė (t. y. naujas užgimimas), kurią Žirinovskis siūlo Rusijai, ir iš tikrųjų yra neįprasta. Ji turi atsirasti ne tiek kilus vidinei dešiniojo ekstremizmo revoliucijai, kiek dėl beprecedentės Rusijos valstybės ekspansijos į Pietus ir „pietiečių“ nukariavimo. Rusija taps „laiminga“, Rusijos kariuomenė „atgims“ ir Eurazijos žemynas bus laimingas tik tada, kai rusai galų gale atliks savo „paskutinį šuolį į Pietus“ ir perims Turkijos, Irano bei Afganistano kontrolę. Tai 1993-aisiais teigė būsimasis Valstybės Dūmos pirmininko pavaduotojas.

Galbūt tokios akivaizdžiai fašistinės ideologijos kaip Žirinovskio tyrinėjimas galėjo gauti paramos ir iš politinės kairės fondų, o ne tik iš NATO. Ši tematika tikriausiai domina ne vien NATO karininkus bei analitikus ir ypač Turkijos kariuomenę ir valstybės saugumo institucijas, bet taip pat ir kairiuosius intelektualus. Nepaisydamas to, „Junge Welt“ mano tyrimų finansavimo iš NATO fondo faktą naudoja tam, kad dešimtis Vokietijos mokslininkų, ekspertų ir žurnalistų apkaltintų priklausymu kažkokiam menamam „NATO tinklui“.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 54)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras