Talino gatvėse  - masinės riaušės:   išdaužytos vitrinos, išgrobstytos parduotuvės, specialiosios policijos pajėgos ir daug nuo alkoholio apsvaigusių rusakalbių jaunuolių, skanduojančių prorusiškus šūkius ir sėjančių agresiją. Toks vaizdas visuose reportažuose iš Estijos pastarąją savaitę jau tapo įprastas. Žinoma, išskyrus tik Rusijos televizijos kanalus, kurie, kontroliuojami Kremliaus, skleidė visai kitokią propagandą, akcentuojančią  Pabaltijo (t. y. Baltijos šalių) nepagarbą Antrojo pasaulinio karo didvyriams ir visiškai pateisinamus rusų jausmus bronziniam stabui, stovėjusiam Estijos sostinės centre.

Iš tikrųjų netgi po to, kai prieš keletą savaičių pasigirdo kai kurių Rusijos politikų reikalavimai taikyti Estijai diplomatines sankcijas, kažin ar buvo galima tikėtis, kad situacija Taline pasisuks dabar jau visiems gerai matoma linkme. Ir, be abejo, dar sunkiau tikėti tuo, kad visas šias riaušes suorganizavo tik vietiniai, t. y. Estijoje gyvenantys, rusakalbiai, be jokios Maskvos įtakos ar palaikymo.

Tačiau gatvės mūšiai yra viena. Visai kas kita -  kai radikaliai nusiteikę jaunuoliai ima kelti grėsmę diplomatinių atstovybių saugumui ir užpuola ambasadorę, kaip šią savaitę atsitiko Maskvoje, kai norint užtikrinti Estijos pasiuntinės saugumą teko panaudoti jėgą ir specialiąsias priemones.

Visai kas kita yra ir Rusijos perspėjimai jau ne Estijai, bet visai Europos Sąjungai (ES), kuriais Maskva netiesiogiai parodo, kad kažkokio paminklo perkėlimas ES pakraštyje tebuvo dar vienas patogus pretekstas įžiebti vertybinį Vakarų ir autoritarinės Rusijos konfliktą. Ir logiška jo seka yra valstybinės kompanijos „Rusijos geležinkeliai“ išplatintas pranešimas, kad ji nutraukianti naftos gabenimą į Estiją. Tiesa, minėtoji kompanija su politika tokio sprendimo nesiejo. Buvo paaiškinta, kad naftos tiekimas nutraukiamas dėl remonto, o ne dėl galimų sankcijų prieš Estiją.

Gal tai ir teisybė, tačiau kažkuo primena istoriją su naftotiekiu „Družba“, kuris staiga irgi ėmė ir sugedo, o tas gedimas sutapo su politiniais Vilniaus ir Maskvos bei Briuselio ir Maskvos ginčais, dėl to ne „LUKoil“, o lenkų nupirkta „Mažeikių nafta“ liko be žaliavos tiekimo vamzdynais. Galima tik priminti, kad šio naftotiekio klausimas sprendžiamas iki šiol ir Rusijos kompanija „Transneft“ niekaip nenutaria, taisyti jį ar ne. Jei toks sprendimas būtų svarstomas savaitę, na, gal mėnesį ar du, dar būtų galima suprasti. Tačiau kai istorija trunka beveik metus, tenka susimąstyti, kurgi ekonominė kompanijos logika, nes neeksploatuojamas naftotiekis vargu ar neša pelną.

„Rusijos geležinkeliai“ iki paminklo istorijos taip pat nesiskundė eismo Estijos kryptimi sutrikimais. Tačiau staiga ėmė ir sugedo. Lygiai taip pat kaip ir veikiantis naftotiekis, sužinojus, kad „Mažeikių nafta“ bus parduota „PKN Orlen“.

Todėl tiek riaušės Taline, tiek Estijos ambasadorės užpuolimas Maskvoje, tiek ir Rusijos politikų raginimai nutraukti diplomatinius santykius su Talinu tėra tik papildomos taktinės priemonės, rodančios, kad  strateginiai Kremliaus interesai ir Baltijos šalyse, ir Europoje vienodi. Tiesiog Estijoje buvo numatyta situacija kiek emocingesniam veiksmui, kuris dabar jau įgauna ir Lietuvai gerai pažįstamų ekonominių sankcijų pavidalą.

Užsienio valstybių ir pačios ES reakcija į įvykius Taline buvo kiek vangoka, todėl visai nesunku suprasti, kodėl prorusiški veiksmai įgavo tokį mastą, kai grėsmė kyla jau ne tik stiklinėms vitrinoms. Tiesa, pastarosiomis dienomis paramą Talinui suskubo pareikšti Vašingtonas ir Berlynas, o Lietuvos premjeras netgi samprotavo, kad ir mus gali ištikti kažkas panašaus. Tačiau ir vėl eilinį kartą po diplomatiškomis formuluotėmis nesimatė ryžto įvardyti Maskvos įžūlumą, kuris Baltijos šalių atžvilgiu reiškiamas pasitaikius menkiausiai progai, Europos reakciją reguliuojant dujų slėgiu vamzdžiuose.

Dar vienas įdomus aspektas: visame šiame riaušių šurmulyje niekas nebandė aiškintis tikrosios istorinės tiesos, o Estijos rusakalbiai, suvežti į Taliną iš Narvos, rėmėsi tik istorijos keliamomis emocijomis. Faktai gi teigia, kad Talino iš fašistinės okupacijos išlaisvinti net nereikėjo - Raudonoji armija įžengė į vokiečių jau paliktą miestą, todėl palaidotieji po iškeltuoju paminklu žuvo tikrai ne nuo gestapo, vermachto ar SS rankų. Tačiau istorijos sukeltų  emocijų ir politinių machinacijų sūkuryje tokie dalykai vitrinas daužantiems ir ambasadą šturmuojantiems „patriotams“ tikrai nerūpėjo, kaip, beje, ir juos palaikantiems Kremliaus oratoriams.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.