Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Dvi žmogžudystės – vienas užsakovas (2)

Romanas Nazarenko, Ukraina
2015 09 30

Maksimas Ščipovas norėjo tapti dokumentinio kino režisieriumi. 2010 metais jis savo gyvenimiška patirtimi nustebino Kijevo I. K. Karpenkos-Karo teatro, kino ir televizijos universiteto priėmimo komisiją, iš pirmo karto įstojęs į vieno iš Ukrainos kino dokumentalistikos mokyklos pradininkų – Aleksandro Kovalio – kūrybines dirbtuves.

Per pirmąją savo studijų sesiją jis apsigynė kursinį darbą, kuriame, pasinaudodamas archyvinėmis kino kronikomis, pateikė savo požiūrį į Ukrainos istoriją pradedant nuo 1917 metų. Ukrainos valstybės kūrimasis pilietinio karo metais, bolševikų dirbtinai 1933 m. sukeltas badas, kolektyvizacija – tai temos, kuriomis Maksimas visada domėjosi. Rimtos konkurencijos aptariant istorines temas jam nekėlė net istorijos dėstytojas. O filmas baigėsi autoriaus tekstu, kad per laikotarpį nuo 1921 m. iki 1947 m. Tarybų Sąjungoje nuo bado ir teroro žuvo daugiau nei 20 milijonų ukrainiečių.

„Ką naujo aš sužinojau iš tavo filmo?“ – nustebęs paklausė Aleksandras Kovalis ir už studento darbą parašė įvertinimą „patenkinamai“. A. Kovalį studentai tarp savęs juokais vadino vaikščiojančia enciklopedija, ir iš tikrųjų Ščipovo darbe jam nieko naujo nebuvo. Dar 1989 m. jis pats nufilmavo kino filmą „Oi, varge, ateina svečiai“. Pagrindinė jo herojė, 1933 m. badą pergyvenusi senutė, dalijasi su žiūrovais baisiais savo prisiminimais. Šis filmas, tarptautiniame Tamperės kino festivalyje gavęs diplomą, kritikų buvo įvertintas kaip komunistinio režimo demaskavimo pavyzdys. Meistras iš savo studentų laukė naujų meninio minties perteikimo kine priemonių, o ne visiems žinomų, kaip jam atrodė, istorinių faktų kartojimo. Tada, 2010 m., niekas negalėjo numatyti Rusijos ir Ukrainos karo, prasidėjusio nuo Krymo okupacijos.

„Aš niekaip negaliu suprasti, kodėl Centrinė Rada nesukūrė savo kariuomenės? – klausdavo Maksimas mūsų istoriko. – Vykdyti šaukimą ji galėjo iš kelių milijonų valstiečių ir sukurti kovingą kariuomenę, kuri realiai būtų galėjusi pasipriešinti bolševikams.“ Istorikas į šį klausimą nerasdavo atsakymo. „Michailas Gruševskis buvo filosofas, o ne karvedys“, – taip jis bandydavo nors kažkiek pateisinti Ukrainos kariuomenės pralaimėjimus pilietiniame kare. Maksimas kuriam laikui nurimdavo, bet paskui grįždavo prie to paties klausimo: „Valstiečiai nenorėjo ginti Ukrainos, tikėdamiesi karą prasėdėti namuose. Ir 1933 m. jie gyvybe sumokėjo už savo poziciją „ne mano daržas, ne mano pupos“: Stalinas sukėlė badą Ukrainoje, sunaikinęs valstiečius kaip klasę.“

Ščipovas gerai suprato, kad jam, kaip ir daugeliui kitų absolventų, baigus aukštąjį mokslą bus labai sunku realizuoti save: valstybė atsisakė finansuoti kultūrą. Jis norėjo pokyčių šalyje. Prasidėjusį Maidaną jis priėmė kaip rimtų pasikeitimų viltį, į protestuojančių aktyvistų gretas įstojęs nuo pirmųjų dienų.

Kai tik revoliucija pasibaigė, Ščipovas savanoriu išvyko į Slovjanską ginti savo šalies nuo diversantų, kurie grupėmis ėmė skverbtis į Ukrainą iš Rusijos, pagal Krymo scenarijų siekdami užgrobti administracinius pastatus. Būdamas priešakinėse pozicijose jis ėmė kitaip suvokti padėtį šalyje. Jo jau nebestebino, kodėl Centrinė Rada tuomet taip ir nesukūrė ginkluotųjų pajėgų. Iš viso mūsų universiteto tik du savanoriai – Ščipovas ir dar vienas vaikinas iš lygiagrečios grupės – savarankiškai priėmė sprendimą ginti savo šalį, nelaukdami, kol juos pašauks į karą, kurio nė viena iš kariaujančių pusių iki šiol oficialiai dar nepripažino.

Paskutinį kartą mes su Ščipovu susitikome Kijeve, per parlamento rinkimus, kai jį laikinai buvo atleidę iš kovinės dalies, kad galėtų balsuoti. Aš jo paklausiau apie situaciją fronte. „Tik kine karas atrodo kaip romantika. O realiame gyvenime, kai ištisomis paromis tenka sėdėti apkasuose, tai – pats nuobodžiausias užsiėmimas, – pasidalijo jis savo įspūdžiais. Ir pridūrė: – Aš ilgai galvojau apie šį karą ir tik dabar pradedu suprasti, kaip sunku buvo čečėnams, kai jie vieni kovojo su rusiškuoju fašizmu. Rusai – baisi nacija, kurią reikia negailestingai naikinti.“

Tokia Maksimo išvada mane tiesiog pribloškė, ir aš tik galėjau spėti, ką jam teko patirti. Dar prieš metus Ščipovas statė studentų spektaklius pagal klasikinės rusų literatūros pjeses ir visada būdavo už tai, kad aktoriai jas vaidintų originalo kalba, neverčiant į ukrainiečių kalbą. Tada mes buvome įsitikinę, kad tik taip įmanoma išsaugoti originalų autoriaus stilių.

Per eilinę karių rotaciją autobusas, kuriuo važiavo Maksimas su tarnybos draugais, naktį susidūrė su dideliu greičiu važiuojančiu kariniu sunkvežimiu. Avarijoje prie Artiomovsko Maksimas kartu su dvylika kareivių žuvo, dar 22 buvo sužeisti, patyrė įvairaus sunkumo traumas.

Maksimo mama, atvykusi paimti jo daiktų iš bendrabučio, stengėsi tvardytis. Ji negalėjo suvokti, kad vienintelio jos sūnaus jau nebėra. Visą laiką iki tol Maksimas jai telefonu sakydavo, kad mokosi universitete. „Jei aš būčiau žinojusi tiesą, būčiau atkalbėjusi jį nuo Maidano, – sakė ji man. Vėliau, truputį pagalvojusi, pridūrė: – Jis vis vien būtų manęs nepaklausęs ir pasielgęs taip, kaip buvo numatęs.“

Maždaug tuo pačiu metu, kai Maksimas Ščipovas išvyko vaduoti Slovjansko iš Strelkovo grupuotės diversantų, į šį miestą iš Lisičansko atvyko Aleksandras Filiajevas. Tik Filiajevas atvyko ne norėdamas išvaduoti Slovjanską nuo rusiškųjų žudikų, terorizavusių miestą, o žudyti Ukrainos karių, tokių kaip Ščipovas.

Kremliaus nurodymu žurnalistai padėjo nepaprastai daug pastangų, kad ukrainiečiai ir rusai imtų neapkęsti vieni kitų. Andrejaus Malachovo vedama televizijos programa „Tegu kalba“, balandžio 14 d. parodyta per „Pirmąjį kanalą“, – puikus pavyzdys to, kaip galima ideologiškai apdoroti daugiamilijoninę auditoriją. Tam tikslui žurnalistai pasikvietė į studiją merginą Liubą Naumenko ir jau minėtą Aleksandrą Filiajevą.

„Kaip jis atsidūrė fronte? – vedantysis A. Malachovas klausia Liubos, su kuria Filiajevas planavo kurti šeimą. – Juk jis galėjo užimti neutralią poziciją, ar ne taip?“ – „Aš jo iš pradžių ir neleidau, – atsakė Liuba. – Tačiau kai mes sužinojome, kad Slovjanske žudomi net vaikai, Saša iš karto nuėjo pas rusų savanorius.“

Karas Donbase užgimė ant melo ir juo yra palaikomas. Dalis vietinių vyrų apsisprendė kariauti rusų savanorių pusėje, nes „taip jiems nurodė televizorius“. Milijonai rusų patikėjo, kad egzistuoja „banderovcai“, nes buvo pripumpuoti neapykantos, besiliejančios iš televizijos žinių. Filiajevas nebandė tikrinti informacijos apie vaikų žudynes Slovjanske, jis iš karto patikėjo tuo melu. Jo net nenustebino tos naujienos absurdiškumas: iki rusų įsibrovimo į Donbasą Ukrainoje niekada nebuvo atsitikę, kad kas nors būtų specialiai šaudęs į vaikus.

Minos sprogimas nuplėšė Aleksandrui Filiajevui rankas, atėmė regėjimą ir iš dalies – klausą. Buvo stipriai pažeistos kojos, jis gali judėti tik su dideliu vargu. Jį prižiūri Liuba, faktiškai vykdanti slaugytojos funkcijas. Ji su ašaromis akyse žiūrovams studijoje pasakoja, kaip jai buvo skaudu girdėti Aleksandro prašymą, kad ji jį pribaigtų... Aleksandras mano, kad taip pasibaigtų visos jo ir jos kančios.

Aleksandras Filiajevas ir Liuba Naumenko. Autoriaus nuotr.

Žurnalistai iš Liubos sukūrė šventosios kankinės, kuri visą gyvenimą neš savo kryžių, paveikslą. Aleksandras, kuris pasiaukojo vardan vadinamosios „respublikos“ idealų, laidos režisierių sumanymu Rusijos gyventojų akyse turi atrodyti kaip tikras didvyris.

Kad ir kaip tas karas bepasibaigtų, Rusijai jis nepraeis be pėdsakų. Kremlius naiviai tikisi, kad su televizinės propagandos pagalba galima lengvai manipuliuoti milijonais žmonių, absoliučiai nesibaiminant šio blogio pasekmių. Rusijos vadovybė padarė visa, kas tik įmanoma, kad tarp dviejų tautų, kurios visai neseniai iš tikrųjų buvo artimos, pasėtų juodos neapykantos sėklą.

1-oje nuotr. Maksimas Ščipovas prieš karą. Autoriaus nuotr.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 2)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras