Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Pokalbis su sirų mąstytoju Sadiku al-Azmu: Ar egzistuoja islamo vidurio kelias?

Bernardinai.lt
2015 10 02

Sadikas al Azmas yra vienas ryškiausių progresyvių mąstytojų arabų pasaulyje. Iš Sirijos kilęs mąstytojas seniai stebi islamistinių judėjimų evoliuciją. Sadiką al Azmą kalbina Christianas H. Meieris.

Sadikai al Azmai, Jūs pusę savo mokslinės veiklos laiko skyrėte islamistinės ideologijos analizei bei kritikai. Kuo Jus sudomino ši tema?

Islamistai – negalios simptomas. Jie atspindi moderniojo arabų pasaulio spragas: užtikrinti plėtrą ir pažangą, kurti stiprią ekonomiką ir taip toliau. Islamizmas – tai praeities atkūrimo judėjimas, kuris visiškai atsiriboja nuo visko, kas modernu.

Ar tikrai taip? Juk islamistai naudojasi visais instrumentais, kuriuos jiems suteikia modernusis pasaulis.

Taip, jie pasinaudotų visomis priemonėmis, kad pasiektų savo tikslus.

Paaiškinkite mums dar kartą: kokie tai tikslai?

Tradicinio islamo atstovai, kaip antai Al Azharo universitetas Kaire ar Zitouna Tunise, per pastarąjį šimtmetį neteko beveik visų gyvenimo sričių kontrolės. Šiandien jų kompetencijos apsiriboja santuoka, skyrybomis, gimimu, mirtimi ir paveldėjimo teise. Visos kitos sritys – ekonomika, visuomenė, menas, žiniasklaida – išslydo iš jų rankų. Dabar jie duoda atkirtį, kad jas susigrąžintų. Todėl labai taiklus prancūziškas žodis, apibūdinantis šiuos žmones...

Prancūziškai apie islamistus kalbama kaip apie „integristus“.

Apibūdinime „islamo fundamentalizmas“ (kuris vartojamas anglų ir kitose kalbose) pabrėžiamas sugrįžimas prie pamatinių dalykų (lot. fundamentum – pagrindas, vert. past.), o prancūziškajame „intégrisme“ dėmesys sutelkiamas į tikslą: visas visuomenės sritis vėl integruoti į šariatą, vėl priversti paklusti jo aukščiausiems principams. Grįžtant prie Jūsų pradinio klausimo: taip, mane domina ši raida, bet sykiu aš jos bijau. Bijau sėlinančio šių žmonių viduramžiškumo, jų apokaliptinių vizijų. Juk iš tikrųjų: jei priimsime šariatą visiškai rimtai, prieisime – dabartinėmis sąlygomis – prie „Islamo valstybės“.

Bet juk buvo ir tebėra taip pat pažangesnių aiškinimų.

Buvo bandymų naujai interpretuoti, bet tai visada plaukdavo tik iš pavienių asmenų. Kad kiltų rimta reformacija, ji turėtų išaugti iš tradicinių islamo mokslo centrų. Tačiau dabar padėtis tokia, kad vienoje pusėje – džihadistinė kontrrevoliucija, o kitoje pusėje – šariatą ir islamą reflektuojantys sekuliarieji intelektualai kaip Nasr Hamidas Abu Zaidas Egipte ar Mohammedas Arkounas Prancūzijoje.

Jie visi negyvi.

Taip, tačiau jų palikimas gyvas. Arba Mohammadas Shahrouras Sirijoje, jis dar gyvas.

Vis dėlto Jūs netikite, kad šie mąstytojai galėtų padaryti poveikį?

Iki šiol jie liko paraštėse. Visa tai asmenybių projektai, sukėlę daug diskusijų, pritarimo ir pasipriešinimo, tačiau nepadarę jokios įtakos didiesiems islamo centrams kaip Azharas. Ten niekas neperėmė tokių progresyvių šariato interpretacijų.

Kodėl? Ar tai jų nedomina?

Giliai viduje jie bijo. Jie bijo viešosios sferos sekuliarizacijos proceso – o tai ne tas pats, kas valstybės ir Mečetės atskyrimas. Tarp eilučių galime išskaityti jų susirūpinimą: kas apsaugos islamą nuo tokio reikšmės visuomenėje praradimo, kaip įvyko su krikščionybe Vakarų Europoje? Islamas būtų visiškai privatizuotas ir individualizuotas – kaip tai matome pietizmo atveju.

Vadinasi, mes Vakaruose klystame, sureikšmindami tokių pažangių mąstytojų kaip Abu Zaidas ar Shahrouras reikšmę?

Nė vienas iš jų nėra islamo Martynas Liuteris. Tačiau jie yra vilties kibirkštis, kurią mes turime. Kas žino, galbūt jie yra pirmtakai to, kas laukia, kaip enciklopedistai, pakloję kelią Prancūzijos revoliucijai.

Ar tai būtų tinkamesnis reformos modelis nei Egipto prezidento Abdel Fattaho al Sisi, kuris metų pradžioje pareikalavo iš Azharo mokslininkų religinės revoliucijos?

Ne jis vienas. Neseniai miręs Saudo Arabijos karalius Abdullah taip pat kaltino religijos mokslo vyrus tingumu. Tačiau jis neturėjo omenyje reformacijos. Jis norėjo, kad jie aktyviai stotų prieš džihadistų mąstyseną ir interpretacijas. Nors tai kietas riešutėlis, nes jų mąstysena daugiausia remiasi vahabizmu, valstybine Saudo Arabijos doktrina. Taip žiūrint, Saudo Arabijos karalius reikalavo iš mokslo vyrų kovoti su savimi pačiais.

Beje, ekspertai metų metus pranašavo džihadizmo saulėlydį, o dabar jis atrodo stipresnis nei bet kada. O gal tai iliuzija?

Šiandienės kovos įkarštį lemia tai, kad džihadistai jaučiasi ginantys savo paskutinį bastioną. Jeigu jie dabar pralaimės, viskas baigta – islamas pasuks tuo pačiu keliu kaip krikščionybė Europoje. Todėl jie taip nuožmiai kovoja.

Pažiūrėjus, kiek šalininkų rado „Islamo valstybė“, reikia pripažinti – jiems sekasi.

Čia svarbus vaidmuo tenka pasąmoniniams veiksniams. Baimei, kad islamas gali susitraukti. Ir kartais apokaliptinėms ambicijoms. Prisiminkite 1979 metus, kai grupė vahabizmo fundamentalistų iš Saudo Arabijos užėmė Kaabos mečetę Mekoje. Jie turėjo apokaliptinę viziją – atėjo dienų pabaiga – ir mahdį, mesiją. Taip pat pranašystes, kurias jie surado legendose: kad ateis kariauna jų sunaikinti, bet tada įvyks stebuklas, žemė prasiskirs ir praris tą kariauną... Džihadistų tikėjime daugybė tokių legendų, ne tik hurijos.

Ar džihadistų pasisekimas, juolab tarp tokios daugybės jaunų žmonių iš Vakarų, Jūsų neliūdina?

Europos modernybė visada sulaukdavo kritikos iš konservatyviojo, dešiniojo spektro – Spenglerio ar Heidiggerio. Jie visi teigia, kad Europos modernybėje esama kažkokios tuštumos. Jokio didvyriškumo. Didvyrių vietoje yra tik antididvyriai. T. S. Eliotas savo žymiajame eilėraštyje modernybę pavadino „bevaise žeme“. Kitoje vietoje modernybės žmones jis vadina „tuščiaviduriais žmonėmis“. Galbūt kaip tik tai jaunus vakariečius daro imlius fundamentalistinėms ideologijoms. Tai jiems suteikia kažkokią prasmę, pripildo jų gyvenimus. Egzistuoja socioekonominės priežastys, kodėl žmonės traukia į džihadą. Tačiau aš įsitikinęs, kad psichologiniams veiksniams dažnai skiriama nepakankamai dėmesio.

Sadikai al Azmai, šiuo metu daugiau nei keturi milijonai sirų paliko gimtinę bėgdami nuo karo. Prieš kurį laiką Jūs taip pat oficialiai tapote vienu iš jų.

Taip, mudu su žmona nuo 2012 metų Vokietijoje oficialiai pripažinti politiniais pabėgėliais. Aš niekada neplanavau praleisti savo gyvenimo egzilyje. Tačiau taip jau nutiko.

Ar turite vilčių dėl Sirijos?

Ne artimoje ateityje. Manau, bus anarchijos periodas, kurio metu viršų ims karo vadukai. Jei Assadas pasitrauktų ar mirtų, nenustebčiau, jei jie mestųsi į Damaską – kaip kad nutiko Afganistane su Kabulu. Jei atvirai, aš to netgi bijau. Jei Vakarai, jei Obama nori padėti, turėtų pasirūpinti, kad Sirijoje būtų pasiektas susitarimas, kaip Deitono taikos sutartis 1995 metais Bosnijoje. Jie turi priversti Assadą sėstis prie derybų stalo ir neleisti nuo jo pakilti, kol nebus matyti baltų dūmų. Tada galėtų būti įdiegta civilinė administracija, o Assadas taptų antruoju Miloševičiumi. Tai optimistinis scenarijus. Tačiau mes neturėtume laukti, kol Sirijoje įvyks žudynės kaip Srebrenicoje.

Nzz.ch

Vertė Dangė Vitkienė

Bernardinai.lt

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras