Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Irano pavasaris (47)

Arvydas Lileikis
2015 10 09

Istorinis didžiųjų pasaulio valstybių (JAV, Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Rusijos, Kinijos ir Vokietijos) ir islamiškos valstybės Irano susitarimas buvo pasiektas 2015 metų liepos 14 dieną. Ši žinia akimirksniu apskriejo visą pasaulį ir sulaukė milžiniško ne tik žiniasklaidos, bet ir plačiosios pasaulio visuomenės susidomėjimo, taip įrodydama, kad tai iš tiesų neeilinis įvykis. Derėtų pabrėžti, kad sutartis buvo pasiekta nelengvai, ji yra metų metus trukusių derybų ir diskusijų rezultatas. Svarstymai, kam tai labiau naudinga (arba nenaudinga), netyla iki šiol, būta įvairių nuomonių, kaip tai gali pakeisti pasaulio geopolitinį žemėlapį ir šio regiono įtakos svarbą bei regiono įtakos zonų persiskirstymą tarp valstybių. Pažvelkime plačiau, kokią įtaką šis susitarimas ir sankcijų Iranui panaikinimas gali padaryti Europos Sąjungai, Rusijai ir, žinoma, pačiam Iranui.

JT Saugumo Taryba sankcijas Iranui pradėjo taikyti nuo 2006 metų, reikalaudama, kad Iranas nutrauktų urano sodrinimą. Sankcijų sąrašas metai iš metų augo. Šioje situacijoje buvo labai įdomi Europos Sąjungos pozicija. ES nusprendė neapsiriboti JT taikomomis priemonėmis (svarbu pažymėti, kad ES įgyvendina visas JT Saugumo Tarybos priimtas sankcijas), taip pat pradėjo taikyti Iranui autonomines priemones, tarp kurių buvo tam tikrų prekių embargas, apribojimai finansų sektoriuje, transporto apribojimai, taip pat tam tikrų asmenų ir subjektų turto įšaldymas, naftos eksporto embargas. Užkulisiuose sklido užuominos, kad tokiam ES sprendimui svarios įtakos turėjo Vašingtonas, kuris esą paragino savo sąjungininkę užimti būtent tokią poziciją. Tačiau šiandien situacija kitokia – pasiektas susitarimas, kuris vienus džiugina, kitiems kelia nerimą.

Galima būtų drąsiai teigti, kad Europos Sąjungai ir valstybėms narėms santykių atšilimas su islamišku Iranu bus tik į naudą. Pagrindinis aspektas, žinoma, yra ekonomika. Yra kelios svarbios priežastys, kodėl Europos Sąjungos verslui naudingas sankcijų Iranui panaikinimas. Visų pirma tai didžiulė Irano rinka, kuri technologiškai visomis prasmėmis yra atsilikusi nuo Vakarų pasaulio, todėl ji bus pasiruošusi priimti kokybišką ES gaminamą produkciją ir aukščiausius standartus atitinkančias paslaugas. Irane, paskutiniais duomenimis, gyvena per 78 milijonus žmonių. Taip pat reikia pažymėti, kad Irane didžiulis urbanizacijos lygis, kitaip tariant, žmonės iš provincijos keliasi gyventi į didmiesčius ar jų priemiesčius. JT duomenimis, nuo 1950 metų iki 2002 metų miestuose gyventojų padaugėjo nuo 27 iki 60 procentų, ir tai yra sparčiausias miesto gyventojų augimas visame pasaulyje. Jungtinės Tautos prognozuoja, kad iki 2030 metų šis skaičius sieks net iki 80 procentų. Tai sudaro prielaidą verslo augimui, nes didėjant miestams ir žmonių skaičiui juose didės paklausa daugelio verslo sričių produktams. Tai būtų didžiulis teigiamas ekonominis impulsas tiek privačiam verslui Europoje, tiek visai Europos Sąjungai ir, žinoma, jos šalims atskirai.

Kita svarbi priežastis yra situacija dabartinėje Rusijos rinkoje. Sankcijos Rusijai, jos finansinis nestabilumas ir valiutos perkamosios galios sumažėjimas jau padarė didžiulę neigiamą įtaką verslo subjektams Europoje. Vienos įmonės dėl apribojimų nebeturi jokių, net ir teorinių galimybių eksportuoti savo produkciją į Rusiją, todėl susiduria su dideliais finansiniais sunkumais. Kitos įmonės, kurių produkcija nepatenka į apribojimų sąrašą, nebegali parduoti savo gaminių arba pardavimas yra gerokai sumažėjęs dėl Rusijos rublio kurso kritimo. Todėl neužpildyta Irano rinka verslui būtų it tyras oro gurkšnis tamsiame Rusijos horizonte. Panašu, kad situacija Rusijoje dar kurį laiką tikrai nesikeis į gerąją pusę, ir dėl to (bent jau teoriškai) galima būtų kaltinti taip pat šiltėjančius Irano ir Vakarų pasaulio santykius. Juk jei Iranas pradėtų eksportuoti savo gamtinius išteklius Vakarams, tai dar labiau sumažintų naftos ir dujų kainą, vadinasi, Rusija gautų dar mažiau pelno iš pagrindinio savo pajamų šaltinio – gamtinių išteklių.

Rusijos ir Irano santykiai po susitarimo Vienoje tapo itin subtilūs, o diplomatiniai santykiai įgavo kitokį atspalvį ir yra verti labai įdėmios įžvalgos. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad Rusija mato Iraną tik kaip konkurentą naftos bei dujų eksporto srityje, ir tai, žinoma, nėra netiesa. Tačiau esama ir kitų aspektų, kurie taip pat ypatingai svarbūs šių valstybių dvišaliuose santykiuose. Derėtų priminti, kad derybose dėl sankcijų apribojimo Iranui Rusija buvo didžiojo šešeto sudėtyje, todėl galima būtų daryti prielaidą, jog Maskva tikrai nepamiršo ir savo interesų. Maskva aršiai pasisakė, kad kariniame sektoriuje Iranui taip pat būtų panaikintos sankcijos. Maža to, Kremlius, nepaisydamas draudimo parduoti Iranui ginklų, atšaukė savo sprendimą dėl zenitinių raketinių kompleksų S-300 tiekimo sustabdymo, ir dabar tik laiko klausimas, kada Iranas juos gaus. Irano prezidentas Hassanas Rouhani šių metų liepos 9 d. Ufoje įvykusiame BRICS valstybių susitikime išreiškė padėką Vladimirui Putinui už pastangas derybose dėl Irano branduolinės programos ir išskyrė ypatingą Rusijos vaidmenį tiek regione, tiek tarptautinėje erdvėje.

Iš tiesų reikėtų paminėti, kad ypatingų strateginių sąsajų šios dvi valstybės praeityje neturėjo, tačiau viskas ėmė keistis, kai abi šalys priėjo vieningą arba bent jau panašią nuomonę dėl bendros situacijos regione, o tam, ko gero, daugiausia įtakos turėjo JAV karinių pajėgų buvimas įvairiose regiono valstybėse. Bendrų interesų atsiradimas pagyvino ir šių šalių tarpusavio ekonomiką. Irano ir Rusijos dvišalė prekyba padidėjo 10 kartų: nuo 1,5 milijardo dolerių 2013 metais iki 15 milijardų dolerių, ir visa tai vos per kelerius metus. Taigi Rusijai Irano grįžimas į pasaulinę rinką gali atnešti ir daug naudos. Rusija galėtų gerokai padidinti savo ginklų eksportą į Iraną (Iranas Jemene remia husių kovotojus, kurie kovoja prieš Saudo Arabijos remiamus sunitus). Be to, negalima atmesti Rusijos eksporto augimo ir tokiose sunkiosios pramonės šakose kaip kasybos įranga, geležinkelio ar sunkiasvorės transporto priemonės. Taigi skilinėjanti siena, jau daugybę metų atkirtusi Iraną nuo pasaulio, Rusijai taip pat gali duoti teigiamą poslinkį tam tikrose verslo srityse, nors kol kas būtų sunku vienareikšmiškai teigti, kad Rusijai Irano pavasaris atneš daugiau ekonominės naudos nei žalos, turint galvoje Irano naftos bei gamtinių dujų išteklius.

Kita vertus, Iranas taip pat galės atsiriekti savo dalį Rusijos rinkoje. Žinant situaciją Ukrainoje, o Vakarų pasauliui ir Rusijai tebekovojant abipusėmis ekonominėmis sankcijomis, Teheranas galėtų užpildyti rusų rinką maisto produktais ir kitomis prekėmis, kurių negali eksportuoti Europos Sąjungos gamintojai. Jau oficialiai žinoma, kad šešioms Irano maisto produktų kompanijoms yra leista eksportuoti savo produkciją į Rusiją.

Šių metų liepos 14 diena Iranui yra kone istorinė. Ne tik Irano valstybei ar Irano valdžios atstovams, bet ir paprastiems iraniečiams, kuriems ši diena tapo tarsi šventė. Šiose derybose, be jokios abejonės, vienaip ar kitaip, daugiau ar mažiau laimi visi, bet, objektyviai mąstant, aukso puodas atitenka Iranui. Belieka tik žengti teisingus žingsnius, ir atrodo, kad pirmieji yra labai gerai apgalvoti ir tikslūs. Iranas nori balansuoti tarp Vakarų ir Rytų, kitaip tariant, nori plėtoti gerus santykius ir su Europos Sąjunga bei JAV, ir su Rytų šalimis, visų pirma su Rusija. Tokia Irano siekiamybė yra labai sveikintina ir sveika, nes išlaikydama tokį balansą ši islamo valstybė gali išlošti maksimaliai ir tapti regione pirmaujančia valstybe, kaip buvo iki 1979 metų, valdant Mohammadui Rezai Pahlavi.

Nukritus sankcijų pančiams, Iranas galės eksportuoti didžiulius gamtinius išteklius, taip įsukdamas savo ekonomiką ir duodamas jai pradinį postūmį. Kartu į Iraną turėtų suplūsti investicijų iš viso pasaulio, pradės kurtis užsienio (taip pat ir vietinio) kapitalo kompanijos, verslo subjektai iš Europos bei kitų pasaulio regionų, nes neprisotinta šalies rinka bus įdomi visiems, ir gudresnis bus tas, kuris bus pirmesnis. Irano rinkoje vietos užteks visiems investuotojams, tiek iš Vakarų, tiek iš Rytų, savo rinkos dalį neabejotinai atsirieks ir Rusija bei Jungtinės Amerikos Valstijos. Tačiau kad tai įvyktų, Iranas taip pat turės žengti svarbių žingsnių: privalės padaryti savo verslo terpę patrauklesnę, mažiau apribotą, skaidresnę ir ne tokią korumpuotą.

Tačiau šis Irano fenomenas džiugina anaiptol ne visus. Didžiulį susierzinimą ir pasipriešinimą Irano atžvilgiu reiškė ir tebereiškia Izraelis. Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu šią sutartį pavadino „didžiule istorine klaida“. B. Netanyahu taip pat teigė, kad Iranas per artimiausius dešimt ar penkiolika metų pasigamins atominį ginklą ir tikrai kils pats baisiausias karas, kokį tik žmonija yra regėjusi.

Šiuo diplomatijos laimėjimu nelabai džiaugiasi ir Saudo Arabija, mat Iranas yra stiprus jos (lygiai taip pat kaip ir Rusijos) konkurentas naftos eksporto srityje. Kitas, ne mažiau svarbus aspektas – galimas šios šalies, kaip regiono lyderės, vaidmens sumažėjimas ne tik regioniniu, bet ir pasauliniu mastu. JAV šiuo metu darosi vis mažiau priklausoma nuo Saudo Arabijos naftos importo. Jei regione atsirastų kitų patikimų partnerių, o tokiu galėtų tapti Iranas, Saudo Arabija prarastų prieš vadinamąjį Irano pavasarį turėtas pozicijas.

Apibendrinant reikėtų pasakyti, kad liepos 14 dienos susitarimas tikrai atneš pokyčių visame pasaulyje, galios bei įtakos sferos tam tikrose srityse neišvengiamai persiskirstys ir svarstyklės gali gerokai pakrypti į vieną ar kitą pusę. Šis susitarimas, be abejonės, yra svarbiausias Iranui ir šios islamiškos valstybės žmonėms, taigi pats Iranas turi labai gerai apmąstyti kiekvieną savo žingsnį ar sprendimą. Reikia tikėtis, kad Irano valdantieji tai supranta ir savo pozicijos nekeis, sėkmingai tęs pradėtus darbus tiek gerindami šalies ekonominę ir socialinę gerovę, tiek stiprindami santykius tarptautinėje erdvėje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 47)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras