Užsieniečių atsiradimas Ukrainos vyriausybėje iš pat pradžių buvo vertinamas nevienareikšmiškai. Lygiai taip pat vertintas ir vėlesnis sprendimas paskirti buvusį Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį Odesos srities gubernatoriumi. Viešosios nuomonės paradigmoje išryškėjo dvi priešingos stovyklos: vieną sudarė tie, kurie manė, kad užsieniečių pritraukimas į valdžią yra pigus populizmas, kitą – tie, kuriems artimesnė pozicija, kad užsieniečių patirtis gali tapti Ukrainos gelbėjimo ratu.

Šiandien dar neįmanoma atsakyti į klausimą, katros iš dviejų stovyklų pozicija yra arčiau tiesos. Šią temą kol kas vertėtų aptarti bendrame kontekste, bandant nušviesti skirtingus jos aspektus.

Pirmiausia trumpai prisiminkime, kas tie užsieniečiai Ukrainos valdžioje. Suprantama, Lietuvoje pats populiariausias iš jų yra ekonomikos ministras Aivaras Abramavičius. Tiesa, galima ginčytis, kiek A. Abramavičius iš tikrųjų yra užsienietis Ukrainoje. Pagal pateikiamus duomenis, dabartinis Ukrainos ekonomikos ministras ne vienus metus gyveno su šeima (jo žmona – ukrainietė) Kijeve. Pats A. Abramavičius vadina save Ukrainos patriotu.

Kitas užsienietis Ukrainos vyriausybėje – finansų ministrė Natalija Jaresko. Ji gimė JAV išeivių iš Ukrainos šeimoje. Per savo profesinę karjerą N. Jaresko įgijo rimtą patirtį tiek politikos, tiek finansų sferoje. Pažymima, kad N. Jaresko dirbo JAV Valstybės departamente, taip pat praeito amžiaus dešimto dešimtmečio viduryje buvo JAV ambasados Kijeve darbuotoja. Ji aktyviai rūpinosi investicijomis į Ukrainos ekonomiką, konsultavo šiais klausimais buvusį Ukrainos prezidentą Viktorą Juščenką. Tad irgi negalima teigti, kad finansų ministrė yra žmogus iš šalies.

Trečias užsienietis Ukrainos vyriausybėje – sveikatos apsaugos ministras Aleksandras Kvitašvilis. Čia verta paminėti, kad panašias pareigas jis yra ėjęs ir gimtojoje Gruzijoje: 2008–2010 metais dirbo sveikatos apsaugos, darbo ir socialinės apsaugos ministru. Tai savaime yra gera rekomendacija, nes Gruzija per gana trumpą laikotarpį atliko įspūdingas reformas. A. Kvitašvilis yra iš žmonių, kurie prie tų reformų prisidėjo.

Kalbant apie Gruziją ir reformas, neįmanoma nepaminėti ketvirto užsieniečio dabartiniame politiniame Ukrainos olimpe – tai buvęs Gruzijos prezidentas M. Saakašvilis. Nemažai kalbama apie tai, kad jis yra artimas dabartinio Ukrainos prezidento Petro Porošenkos draugas. Galbūt Ukrainos prezidentą šiuo atveju ir galima būtų apkaltinti nepotizmu (draugų ir giminių protegavimu), tačiau būtent M. Saakašvilis yra sėkmingų Gruzijos reformų simbolis, jų iniciatorius ir, ko gero, pagrindinis variklis. Todėl jo pritraukimas į Ukrainą labai svarbus, ypač jeigu M. Saakašviliui Odesos srityje pavyks pakartoti sėkmingą reformų istoriją.

Verta paminėti, kad visi šie asmenys formaliai jau nebėra užsieniečiai, nes jiems buvo suteikta Ukrainos pilietybė. Tačiau tai nepanaikina visų klausimų dėl minėtų kadrinių sprendimų.

Viena vertus, yra nemažai pateisinimų užsieniečių pritraukimui į valdžios organus. Ukraina liūdnai garsėjo (ir, deja, tebegarsėja) politine korupcija. Be to, po Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo iškilo būtinybė pertvarkyti visą politinį landšaftą. Žmonės iš šalies teoriškai nėra susiję su Ukrainos politine sistema, t. y. neturi atitinkamų ryšių ir yra atsparesni korupcijai. Kita vertus, tie patys A. Abramavičius ir N. Jaresko nėra visiškai nauji žmonės Ukrainoje, tad šiuo atveju toks argumentas ne visai tinka.

Pozityviau būtų kalbėti apie šių asmenų patirtį. Tiek A. Abramavičius, tiek N. Jaresko gerai išmano finansinę sferą: A. Abramavičius – iš verslo pusės, o N. Jaresko patirtis sustiprinta patirtimi politinėje sferoje. A. Kvitašvilio ir M. Saakašvilio atveju – tai įgūdžiai, įgyti darant reformas posovietinėje šalyje, kuri buvo panašioje kaip dabar Ukraina (o iš dalies – blogesnėje) padėtyje.

Negalima teigti, kad užsieniečių pritraukimas į valstybinius reikalus yra unikalus Ukrainos reiškinys. Naudotis užsienio patirtimi buvo įprasta nuo seno. Pavyzdžiui, Medži periodo Japonijoje (1868–1912) valdžiai buvo įprasta samdytis patarėjus užsieniečius (pirmiausia atsižvelgiant į specializuotas jų žinias). Tai padėjo Japonijai modernizuotis. Tačiau ar tai iš tikrųjų suveiks šiandien Ukrainoje?

Šioje valstybėje išlieka daug probleminių aspektų. Vienas iš jų – tai, kad po V. Janukovyčiaus pasitraukimo sudėtingoje politinėje situacijoje nepavyko įgyvendinti tikrojo liustracijos proceso. Daugiausia, kas buvo padaryta – iš politinio lauko išstumta prorusiška Komunistų partija, kurios pozicija Maidano metu tapo jos pačios antkapiu. Iš politinio lauko taip pat dingo ir V. Janukovyčiaus Regionų partija. Tačiau liko visa senoji sistema ir senoji gvardija regionuose, savivaldoje ir pan. Šie žmonės turi galios priešintis reformoms, sabotuoti jas ir kaip ir anksčiau laikyti turimą valdžią savo asmeniniu verslu. Signalų, kad viskas vyksta kaip tik taip, iš Ukrainos ateina nemažai.

Senoji sistema reiškiasi įvairiuose lygmenyse. Pavyzdžiui, net okupuoto Krymo blokadą (pusiasalio aprūpinimo iš Ukrainos teritorijos nutraukimą) iš esmės inicijavo ne valdžios organai, o pilietiniai aktyvistai.

Kita vertus, suprantama, kad tokioje situacijoje, kurioje po Maidano atsidūrė Ukraina, įvykdyti kokybinius pokyčius skirtinguose valdžios lygmenyse būtų buvę nelengva. Keturi užsieniečiai Ukrainos valdžioje, net jei jie būtų su pačia nuostabiausia patirtimi, vargu ar gali sudaryti tinkamą atsvarą visai nereformuotai sistemai.

Užsieniečių pritraukimas valdžion leido oponentams laidyti dar daugiau kritikos strėlių ir į Ukrainos vadovybę. Rusijos propagandinis ruporas RT džiaugsmingai pacitavo prancūzų kairiųjų dienraštį „Le Mond“, kuris parašė, kad užsieniečių pritraukimas į vyriausybę yra P. Porošenkos „reveransas Vakarams“. Pačioje Rusijoje irgi siekta plačiai išnaudoti šią temą propagandiniam puolimui. Pavyzdžiui, net Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas prabilo apie tai, kad Ukraina yra „valdoma iš išorės“. Jis pateikė užsieniečius šalies vyriausybėje kaip tokio teiginio įrodymą. Visa tai gerai dera prie Maskvos konstruojamo propagandinio naratyvo, kuriame Ukraina vaizduojama kaip „nesavarankiška“, „Vakarų valdoma“, „žlugusi“ valstybė (angl. failed state).

Tačiau čia pat galima įžiūrėti ir tam tikrą Rusijos baimę. Maskva bijo, kad Ukrainai pavyks… Jeigu M. Saakašvilis Odesoje pakartos gruzinišką stebuklą, o Kijevui pavyks įgyvendinti būtiniausias reformas, laipsniškai įveikti korupciją ir pertvarkyti visą politinę sistemą naujai – tai bus didelis smūgis Rusijai. Kalbama, kad ir ankstesnė Kremliaus neapykanta Gruzijai ir M. Saakašviliui buvo susijusi su tuo, jog Gruzijai pavyko pademonstruoti, kad vakarietiško pobūdžio reformos gali būti sėkmingai įgyvendintos ir posovietinėje erdvėje. Dabar tai gali parodyti ir Ukraina, kuri geopolitiškai yra Rusijai kur kas svarbesnė nei Gruzija.

Norisi tikėti, kad Kijevui iš tikrųjų pavyks. Ir nieko baisaus, jeigu tai bus padaryta su užsieniečių pagalba. Svarbiausia – rezultatas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.