Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Saugumas ir grėsmės
 
  Novosirija[i] (12)

Robertas Šapronas
2015 10 16

Ką gi, atrodo, kad su Novorosijos projektu pabaigta galutinai. Kremliuje lyg ir susitaikyta, kad Rytų Ukrainoje nieko naujo išpešti nepavyks ir kad laikas kažkaip iš tos istorijos suktis, kiek galima sumažinant nuostolius. Tarp Maskvos norų ir tai, kad pasaulis kuo greičiau pamirštų Donbasą, tarytum nieko ten per pastaruosius metus neįvyko. Ypač norėtųsi, kad tas tarptautinės ekspertų grupės raportas apie MH-17 lainerio katastrofą, kuris prieš porą dienų Nyderlandų viešai paskelbtas, liktų nepastebėtas ar būtų užgožtas kitų įvykių. Apie jo turinį ir išvadas žinoma pakankamai daug, tad net ir nenuovokūs supranta, kad Rusija iš šios istorijos sausa neišbris.

Santykius su Vakarais reikia pradėti lipdyti iš naujo. Politinė ir ekonominė izoliacija pradeda slėgti. Mėnesiai bėga, o šalies ekonominės prognozės tik blogėja. Rublio kursas, nusileidęs į grindjuostės lygį, palengva ten siūbuoja, atkartodamas naftos kainos svyravimus. O saviems rinkėjams reikia pamėtėti šviežių naujienų ir naujų reginių, kad per dažnai šaldytuvo nevarstytų ir nereikalingų klausimų nekeltų. Krymo ir Ukrainos tema jau atrodo beprarandanti savo hipnozinį ir mobilizuojantį poveikį Rusijos visuomenei.

Taigi problemų Rusijos vadovybei Ukrainos, Vakarų ir net vidaus politikos frontuose susikaupė daug ir rimtų. Maža to, plačiai Maskvos išreklamuota santarvė ir partnerystė su Kinija, kuri buvo pristatoma kaip alternatyva Vakarams, regis, liko meile be atsako. Pekinas aiškiai parodė, kad dvišaliuose santykiuose jį domina ne romantika ar daugiapolio pasaulio kūrimo planai, o labai paprasti ir žemiški verslo bei prekybos klausimai. Matydama desperatiškas Rusijos pastangas ieškoti alternatyvių šaltinių investicijoms ir kelių žaliavų eksportui, Kinija derybose elgėsi pabrėžtinai ramiai ir neskubėdama, kol išsiderėdavo palankiausias sąlygas ir kainas. Be to, ji nepuolė remti Rusijos nei Jungtinėse Tautose, nei kituose forumuose, o savo politikoje teikė neabejotiną prioritetą santykiams su JAV, kur prekybos mastai ir kiti ryšiai nepalyginamai svarbesni.

Štai šiame kontekste per praėjusią vasarą Kremliaus kabinetuose buvo iš naujo įvertinta situacija ir priimti svarbūs sprendimai (o svarbius sprendimus Rusijoje, kaip žinome, gali priimti tik vienas žmogus). Tų sprendimų turinys ir galutiniai tikslai nėra žinomi, tačiau vasaros pabaigoje daugmaž vienu metu prasidėję pokyčiai neatrodo atsitiktiniai – jie labiau primena naujo geopolitinio projekto pradžią.

– Diena po dienos be perstojo šaudę Donbaso separatistų pabūklai nuo rugpjūčio ima rimti, o rugsėjį nutyla visai. Fronto linijoje įsivyrauja sąlyginė ramybė, pagaliau prasideda realus ir ESBO monitoringo patvirtintas sunkiosios ginkluotės atitraukimas nuo sąlyčio linijos. Prie to, kad šįkart paliaubų buvo laikomasi, neabejotinai prisidėjo jau anksčiau įvykusi nepaklusnių separatistų neutralizacija. Vienas paskui kitą ideologiniai separatistai, pradedant liūdnai pagarsėjusiu Girkinu-Strelkovu, ar nepriklausomų grupuočių lyderiai sugrįžo į Rusiją arba buvo kitaip pašalinti. Pagaliau nurimus šaudymams, atsirado sąlygos Normandijos formato lyderiams sugrįžti prie politinių derybų stalo (tą jie ir padarė spalio 2 d. Paryžiuje).

 – Visos svarbiausios Rusijos televizijos – pagrindiniai Kremliaus propagandos ruporai – nuo rugsėjo pradžios tarytum pamiršo, kad egzistuoja Ukraina ir kad ten kažkas svarbaus įvyko ar tebevyksta. Kone dvejus metus Ukrainos tema buvo sukama be perstojo, ja pradedamos ir baigiamos žinių laidos, o televiziniams debatams apie Ukrainą būdavo skiriamas geriausias eterio laikas. Staiga visa tai kažkur išnyko.

– Nuo rugpjūčio fiksuojamas smarkiai išaugęs didžiųjų Rusijos karinio desanto laivų srautas iš Juodosios jūros per Bosforo sąsiaurį į Viduržemio jūrą ir Siriją. Juose vežama karinė ir kitokia įranga, prasideda ir intensyvūs infrastruktūros gerinimo darbai Rusijos kontroliuojamoje jūrų bazėje Tartuse ir oro uoste šalia Latakijos miesto. Rugsėjo antroje pusėje užsienio žiniasklaidoje atsiranda žinių ir nuotraukų, liudijančių apie didelę į Siriją atskridusių Rusijos naikintuvų ir sraigtasparnių grupę. Visu šiuo laikotarpiu vykdoma ir aktyvi diplomatinė veikla – Maskvoje vienas po kito lankosi Artimųjų Rytų regiono šalių lyderiai: Izraelio premjeras su rimta karine palyda, Irano generolai[1], Palestinos savivaldos vadovai ir kiti.

Matant visus šiuos veiksmus, tampa aišku, kad vyksta rimtas pasirengimas aktyvesniam Rusijos įsitraukimui į Artimųjų Rytų regiono reikalus. Tačiau vargu ar kas tikėjosi, kad tolesni įvykiai rutuliosis tokiu greičiu, o Rusijos įsitraukimas bus toks radikalus.

Rugsėjo 29 d. V. Putinas atvyksta į Niujorką. Oficiali priežastis – dalyvavimas kasmetinėje Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje (kurią pastaruosius dešimt metų ignoravo). Tačiau pagrindinis vizito tikslas – dvišalis susitikimas su B. Obama. JAV pusės teigimu, Rusija itin aktyviai šio susitikimo siekė (Rusijos pusė teigia, kad buvo priešingai). Skirtingos interpretacijos ir dėl to, apie ką prezidentų susitikime buvo kalbėta: JAV teigia, kad Ukraina buvo svarbiausia tema; Rusijos vertinimu – susitikimas buvo skirtas situacijai Sirijoje aptarti. Kad ir kaip ten būtų, iš vėlesnių įvykių galime spręsti, kad JAV prezidentas per susitikimą buvo informuotas apie Rusijos planus pradėti karinę operaciją Sirijoje. Tai nebuvo Rusijos siekis kažkaip derinti veiksmus su Vakarų partneriais ar juolab JAV pritarimo ieškojimas Rusijos karinei intervencijai, o tiesiog informavimas apie Rusijos (Putino) sprendimą.

Jau kitą rytą po V. Putino ir B. Obamos susitikimo, rugsėjo 30 d., Rusijos Federacijos Tarybą pasiekia prezidento kreipimasis leisti panaudoti Rusijos karines pajėgas užsienyje (beje, nenurodant geografinės tokio panaudojimo vietos). Tą pačią dieną, dar iki pietų, be jokių klausimų ar diskusijų Federacijos Taryba šį prašymą vienbalsiai patenkina.[2] Sunku būtų rasti bent kiek demokratijos tradicijų turinčią šalį, kur karo ir taikos klausimai būtų sprendžiami šitaip greitai ir be jokių diskusijų. Praėjus vos porai valandų po šio balsavimo, Rusijos naikintuvai jau kilo bombarduoti taikinių Sirijoje. Tiesa, tie taikiniai buvo ne vadinamosios „Islamo valstybės“ pajėgos, o jai oponuojančios ir prieš B. Assado režimą kovojančios sukilėlių grupės. Galima neabejoti, kad taikinius, remdamasi savo žvalgybos duomenimis ir prioritetais, parinko Sirijos kariuomenė, o Rusija faktiškai tapo B. Assado oro pajėgomis.

Rezultatas – šiandien turime iš esmės naują situaciją ne tik Sirijoje, bet ir visame Artimųjų Rytų regione, taip pat Rusijos ir Vakarų santykiuose. Be galo sudėtingame Sirijos konflikte atsirado nauja didelė žaidėja, kuri yra pajėgi šį konfliktą smarkiai eskaluoti. Taip pat šiandien turime iš esmės pasikeitusį jėgų santykį dabartinio režimo naudai, kas neabejotinai prailgins B. Assado valdymą jo kontroliuojamoje šalies dalyje ir galbūt leis susigrąžinti dalį prarastų teritorijų. Pastarajam tikslui, tiesa, bombardavimų nepakaks. Tikėtina, kad greitu laiku B. Assadą remiančios pajėgos pradės didelio masto sausumos pajėgų operaciją. Ji sunkiai įsivaizduojama be „Hezbolah“ ir Irano pajėgų paramos, dėl kurios, matyt, taip pat buvo iš anksto susitarta.

Kita Rusijos įsitraukimo Sirijoje pasekmė – smarkiai išaugusi tiesioginio Rusijos ir NATO šalių karinių pajėgų susidūrimo mūšio lauke tikimybė su visais iš to išplaukiančiais padariniais. Kai vyksta karas, kur įvairių šalių aviacija ir kitos pajėgos veikia gan nedidelėje geografinėje erdvėje, kur fronto linija nuolat keičiasi, nesunku įsivaizduoti scenarijus, kaip dėl žmogaus klaidos ar techninių problemų įvyksta tiesioginis Rusijos pajėgų susirėmimas su Turkijos, Izraelio, JAV ar kitų regione esančių šalių pajėgomis. Ir išties, jau pačią pirmą bombardavimo dieną Rusijos naikintuvas įskrido į Turkijos oro erdvę ir buvo perimtas Turkijos oro pajėgų. Todėl natūralu, kad šiuo metu yra paskubomis kuriami veiksmų koordinavimo mechanizmai, kurie leistų minimizuoti tokių incidentų skaičių ir galimas jų pasekmes.

Šalia šių pokyčių taktiniame ir operaciniame lygmenyse, kuriuos sukūrė Rusijos pradėtas bombardavimas Sirijoje, verta paminėti ir ne mažiau svarbias strategines šių įvykių pasekmes.

Pirma, svarbiausias Rusijos tikslas, bent jau pradiniame operacijos etape, pakankamai aiškus – apsaugoti B. Assado valdžią, taip pat kuo labiau išplėsti jo kontroliuojamą teritoriją. Šis tikslas iš esmės prieštarauja Vakarų šalių vykdytai politikai Sirijos režimo atžvilgiu. Tai, kad dalis Rusijos karinių pastangų bus nukreipta prieš „Islamo valstybės“ pajėgas, esmės nekeičia, todėl visa Rusijos operacija nuo pat pirmos jos dienos yra de facto antivakarietiška. Sunku įsivaizduoti, kaip tokia operacija galėtų tapti konstruktyvesnių santykių tarp Rusijos ir Vakarų kūrimo pagrindu. Pasekmės greičiau bus priešingos.

Antra, noromis nenoromis Rusija šiandien tapo musulmonų šiitų koalicijos dalimi, netgi savotiška jos lydere. Kaip žinome, šiitų ir sunitų religinė takoskyra yra svarbi (jei ne svarbiausia) konfliktų Irake, Sirijoje, Libane ir net Jemene priežastis. Ji taip pat yra esminis nuolatinės Irano ir Saudo Arabijos konkurencijos Artimųjų Rytų regione komponentas. Rusijos teritorijoje praktiškai visi apie 14 procentų gyventojų musulmonų priklauso sunitų pakraipai. Todėl Rusijos narystė šiitų frakcijoje šio konflikto kontekste atrodo itin nenatūrali ir netgi pavojinga jai pačiai.

Trečia, yra didelė tikimybė, kad Rusija bus priversta įsitraukti į Sirijos konfliktą kur kas giliau, nei šiuo metu planuoja. Šitaip staigiai ir radikaliai įsijungusi į kovos veiksmus B. Assado pusėje, Rusija dabar jau negali leisti jam pralaimėti. Tačiau akivaizdu, kad po penkerių metų pilietinio karo B. Assado rėmėjų gretos smarkiai išretėjusios, šalies ekonomika sugriauta ir jėgų pusiausvyra pastaruoju metu nuolat krypo antiasadinių grupuočių pusėn. Rusijos aviacijos ir raketų smūgiai jėgų balansą nusvėrė B. Assado naudai. Tačiau tereikia, kad viena kita modernesnė priešlėktuvinės gynybos sistema atsirastų opozicijos rankose, ir jėgų santykis vėl pakryptų B. Assado nenaudai. Taip pat nereikia atmesti galimybės, kad laikui bėgant gali kilti grėsmė Rusijos bazėms Sirijoje arba Damasko miestui. Tuomet tikriausiai neliktų kitų būdų juos ginti nei siųsti Rusijos sausumos pajėgas.

Sunku čia nuspėti tolesnę konflikto eigą. Akivaizdu, kad ją didele dalimi nulems Rusijos pasirinkimas. Sprendžiant iš to, kaip viską nušviečia Rusijos žiniasklaida, politinėje darbotvarkėje Novorosijos projektas Rytų Ukrainoje užleido vietą Novosirijai Artimuosiuose Rytuose. Čia, kaip ir Donbase, su savo karine galia Rusija gali pasiekti ne vieną taktinį laimėjimą. Tačiau, kaip ir Rytų Ukrainoje, labai sunku šioje situacijoje įžvelgti Rusijai palankią strateginę baigtį.

[1] Daugelio ekspertų vertinimu, būtent Irano kariškiai įkalbėjo Rusijos vadovybę gelbėti B. Assadą karinėmis priemonėmis.

[2] NATO ir jos nariai turėtų atkreipti rimtą dėmesį į tokį sprendimų priėmimo greitį ir tai, kad šiuo metu Rusijos prezidentas turi visus įgaliojimus naudoti karines pajėgas ne tik Sirijoje, o ir bet kur pasaulyje.

[i] Tekste pateikta autoriaus asmeninė nuomonė ir vertinimai. Nieko daugiau.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 12)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras