Ilgiau nei dešimtmetį Turkiją valdžiusiai Teisingumo ir pažangos partijai (AKP) per birželio mėnesį vykusius rinkimus nepavyko užsitikrinti daugumos ir susitarti dėl koalicijos su patekusiomis į parlamentą opozicijos partijomis. Šalies prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas rugpjūčio mėnesį paskelbė, kad Turkija lapkričio 1 d. pirmąkart šalies istorijoje rengs pakartotinius rinkimus. Likus mažiau nei dviem savaitėms iki rinkimų, kaip niekada aktualus yra kurdų klausimas, paaštrėjęs dėl virtinės teroristinių išpuolių, sukrėtusių šalį per pastarąjį pusmetį.

Turkijoje kurdai, skirtingais duomenimis, sudaro nuo penkiolikos iki dvidešimt penkių procentų šalies gyventojų. Nepaisant tokio didelio skaičiaus, iki šių metų kurdų nebuvo galima laikyti organizuota politine jėga. Dešimtame dešimtmetyje nacionalistinių pažiūrų kurdai buvo linkę balsuoti už partijas, simpatizavusias Turkijos ir Jungtinų Amerikos Valstijų teroristine organizacija laikomai Kurdistano darbininkų partijai (PKK). Kita dalis kurdų, ypač neortodoksinį islamą išpažįstantys kurdai alevitai (nepainioti su Sirijos alavitais), balsuodavo už Turkijos socialdemokratus (CHP). Sunitų islamą išpažįstantys ir tikėjimą laikantys aukščiau už tautinį identitetą kurdai balsuodavo už konservatyviąją AKP, kuri buvo įkurta dabartinio Turkijos prezidento R. T. Erdogano 2001 metais. Galėtume teigti, kad didelė dalis kurdų buvo palankūs vyriausybei, kuri kovojo su kurdų separatistais.

Situacija pasikeitė, politinėje arenoje atsiradus kurdų interesams atstovaujančiai partijai. Demokratinė tautų partija (HDP), skirtingai nei PKK, neapeliuoja į prievartą kaip į politinės kovos būdą, todėl jai pavyko laimėti kurdų, priklausančių visoms anksčiau išvardytoms grupėms, balsus. Kairiųjų pažiūrų kurdai apsidžiaugė galėdami balsuoti už partiją, kuri aukštai vertina moterų, LGBT bendruomenės ir darbininkų teises. Konservatyvių pažiūrų kurdai, kita vertus, išmainė R. T. Erdogano partiją į HDP galbūt dėl šalies prezidento apatijos sprendžiant pagalbos Sirijos kurdų Kobanio miestui klausimą, kai praeitų metų rugsėjį šį miestą puolė „Islamo valstybės Irake ir Sirijoje“ (ISIS) kovotojai. Per birželio rinkimus HDP pavyko peržengti dešimties procentų balsų slenkstį, surinkus 13,1 procento balsų.

Kol didelė dalis kurdų balsavo už šalį iki šiol valdžiusią partiją, vyriausybė galėjo tikėtis kurdų palaikymo kovojant su separatistais. Dabar bet kokie vyriausybės veiksmai, nukreipti prieš kurdų separatistus, sulauks atgarsio iš susivienijusių po HDP vėliava kurdų. Nepaisydamas to, po birželį vykusių rinkimų R. T. Erdoganas nutraukė derybas su PKK, kurias jis pats inicijavo 2012 metais. Iškart po to sekė PKK stovyklų Irake bombardavimas. Artėjant rinkimams, žodžiai „kurdas“ ir „teroristas“ vis dažniau minimi kartu.

Situacija šalyje atrodo dar labiau įtempta po spalio 10 d. teroristinio išpuolio šalies sostinėje Ankaroje: du savižudžiai susisprogdino per mitingą prieš Turkijos kariuomenės ir PKK separatistų konfliktą, kurį organizavo HDP ir visa virtinė profsąjungų ir pilietinės visuomenės grupių. Tai buvo daugiausia aukų pareikalavęs teroristinis išpuolis šalies istorijoje, nusinešęs daugiau nei šimto žmonių gyvybę. Iškart po išpuolio Turkijos miškininkystės ir vandens ūkio ministras Veyselis Eroglu apkaltino HDP, pareikšdamas: „Žmonės, norintys sujaukti ramybę prieš rinkimus, nuolat imasi tokių teroristinių išpuolių. Matėme panašią provokaciją Dijarbakyre (kalbama apie birželio 5 d. teroristinį išpuolį per HDP priešrinkiminį mitingą – autoriaus pastaba), kurios tikslas buvo peržengti balsų slenkstį ir užimti aukos poziciją.“ Ne pirmąkart taikoma „savi šaudė į savus“ retorika sulaukė atgarsio iš HDP pusės. Per susitikimą su partiečiais Londone vienas iš dviejų HDP pirmininkų Selahattinas Demirtasas (Selachatinas Dermitašas) pareiškė: „Mus bandoma linčiuoti politinėje arenoje. Įsiklausykit į prezidento ir ministro pirmininko kalbas, jie bando pateikti mūsų vyriausybės kritiką kaip priešiškumą tautai.“ Nors HDP mėginama susieti su teroristais, pastarųjų apklausų duomenimis, partija turėtų peržengti dešimties procentų balsų slenkstį ir patekti į parlamentą.

Analitikas Iainas MacGillivray pateikia keturias galimas lapkričio mėnesio rinkimų baigtis:

1) AKP užsitikrina parlamentinę daugumą. Absoliuti dauguma (60 procentų vietų) leistų AKP pakeisti Konstituciją ir suteikti daugiau galių prezidentui.

2) Pasikartoja birželio mėnesio rinkimų situacija, AKP tenka tartis dėl koalicijos su viena ar dviem partijomis.

3) Rengiami dar vieni rinkimai.

4) Rinkimai yra atšaukiami ir šalyje skelbiama ypatingoji padėtis.

Vadovaujantis apklausų duomenimis, labiausiai galima tikėtis birželio mėnesio rinkimų situacijos pasikartojimo. Ypatingosios padėties paskelbimas, kita vertus, leistų R. T. Erdoganui įtvirtinti autoritarinį šalies valdymą. Kurdų klausimas, o ypač konflikto su PKK paaštrėjimas, atrodo kaip tobula dingstis.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.