Globalus analitinis centras „Stratfor“ dar šių metų kovo mėnesį atliko karinį modeliavimo žaidimą, kurio tikslas – pabandyti suprasti, kaip toliau gali plisti ir keistis Rusijos agresija prieš Ukrainą. Žaidimo rezultatai išties įdomūs. Nors Ukrainos temą dabar ir užgožia kiti įvykiai, pavyzdžiui, Rusijos įsitraukimas į konfliktą Sirijoje, jos nevertėtų pamiršti. „Taika“ Donbase yra itin trapi, kaip ir visa dabartinė geopolitinė situacija. Todėl verta panagrinėti išsamiau, kokius aspektus pavyko pamatyti „Stratfor“ ekspertams pagal atlikto karinio žaidimo rezultatus.

„Stratfor“ analitikai gvildeno problemą nuosekliai. Pasirengimas modeliavimo žaidimui rėmėsi ankstesnių įvykių Ukrainoje apžvalga. Priminsime, kad greitai bus dveji metai nuo to laiko, kai Kijeve kilo protestai, susiję su tuometinio prezidento Viktoro Janukovyčiaus atsisakymu pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. Toks tuometinio Ukrainos vadovo sprendimas tapo savotiška žiežirba, kuri detonavo viešojoje sferoje susikaupusį Ukrainos gyventojų nepasitenkinimą. Šis nepasitenkinimas pirmiausia buvo susijęs net ne su europinės integracijos viltimi, o su vidiniais šalies reikalais (aukštas korupcijos lygis, nepasitikėjimas teisėsaugos struktūromis, autoritariniai polinkiai aukščiausioje valdžioje ir pan.).

Kijevo Maidano įvykiai ir nesugebėjimas suvaldyti situacijos (nesėkmingas bandymas paskandinti Maidaną kraujuje) privertė V. Janukovyčių bėgti iš šalies. Situacija akimirksniu pasinaudojo Rusija ir per žaibišką slaptą (t. y. hibridinę) karinę operaciją atplėšė nuo Ukrainos Krymą, o vėliau paskatino vadinamuosius separatistinius judėjimus šalies rytuose. Tai, kad vidinė Ukrainos krizė tapo regionine geopolitine krize ,– neabejotinas Maskvos „nuopelnas“. Taip galima būtų trumpai apibūdinti visą situacijos priešistorę ir tą tašką, iš kurio savo modeliavimo žaidimą pradėjo „Stratfor“ analitikai.

Taip pat būtina paminėti, jog savo tyrime „Stratfor“ vadovavosi viena esmine teze: artimiausioje ateityje Ukraina gyvens įšaldyto konflikto būsenos. Galima sakyti, kad ši prognozė pasitvirtino. Situacija Donbase turi daug įšaldyto konflikto požymių. Šiandien galima kalbėti apie aktyvių karinių veiksmų pabaigą, tačiau jokiu būdu ne apie realią taiką ar juo labiau situacijos sprendimą ir normalizavimą. Kijevas vis dar nekontroliuoja visos šalies teritorijos (net atmetant Krymo problemą), ir tos kontrolės susigrąžinimo perspektyvos yra labai miglotos.

Net vertinant tarptautines pastangas išspręsti konfliktą būtina paminėti, kad ir Minsko susitarimai iš esmės kloja pagrindą įšaldyto konflikto būsenai (kaip mažesniam blogiui, palyginti su karu), o ne Ukrainos teritorinio vientisumo atkūrimui.

„Stratfor“ pabandė analizuoti, kokiu būdu situacija galėtų vėl įkaisti, t. y. grįžti į karštą stadiją. Visos toliau aprašomos situacijos pirmiausia yra susijusios su Rusijos strateginiais interesais ir jos nepasitenkinimu iki šiol pasiektu rezultatu Ukrainoje.

Karinio žaidimo pristatyme buvo akcentuota, kad Rusijai nepavyko pasiekti savo esminių tikslų, susijusių su jos agresija prieš Ukrainą. Krymas, nors ir yra užgrobtas, dabartinėmis aplinkybėmis pavirto geopolitine sala. Rusijai nebūtų sudėtinga, reikalui esant, apginti Krymą (išlaikyti teritorijos kontrolę savo rankose), tačiau ji nieko negali padaryti su pusiasalio izoliacijos pavojumi. Kad šis pavojus realus, parodė vėlesnė nei „Stratfor“ modeliavimas Krymo blokada, kurią surengė ukrainiečių aktyvistai.

Žaidime atsižvelgiama ir į tai, kad Rusijai tenka leisti pinigus vadinamųjų separatistinių jėgų Rytų Ukrainoje palaikymui. Tačiau abejojama, ar tai yra atsiperkanti investicija. Galima numanyti, kad pradėdama karinę avantiūrą Ukrainoje Maskva tikėjosi labiau apčiuopiamų rezultatų (pavyzdžiui, Ukrainos suskaldymo su sau draugiška Rytų Ukraina (Novorosija) ar bent sausumos koridoriaus į Krymą).

Tačiau, kaip mano „Stratfor“ ekspertai, Maskva vis dar gali bandyti įgyvendinti savo tikslus. Šiuo atveju, kaip pažymi analitikai, yra galimi trys scenarijai, o tiksliau – trys pagrindiniai Kremliaus siekiai, kurie iš esmės ir buvo paminėti ankstesnėje pastraipoje: 1) sausumos „tiltas“ į Krymą, 2) Ukrainos atkirtimas nuo Juodosios jūros, 3) Rytų Ukrainos užėmimas.

Pirmasis scenarijus yra pats paprasčiausias ir atspindi strateginį Rusijos poreikį ir ateityje išlaikyti Krymą bei užtikrinti pusiasalio aprūpinimą. „Stratfor“ manymu, nauja fronto linija tokiu atveju būtų Dniepro upė, kuri natūraliai atskiria potencialaus Rusijos intereso zoną, susijusią su Krymo reikalais, nuo kitų teritorijų. Nurodoma, kad tokiu atveju tektų kalbėti apie maždaug 46,6 tūkst. kvadratinių kilometrų teritoriją, kurią reikėtų užimti Rusijai. Šioje teritorijoje gyvena apie 2 mln. gyventojų. Rusijai taip pat reikėtų galvoti apie naują 450 km gynybinę liniją, reikalingą užgrobtoms teritorijoms išlaikyti.

„Stratfor“ paskaičiavimu, tokiai operacijai įgyvendinti Rusijai reikėtų 24–36 tūkst. karių. Pati operacija galėtų užtrukti nuo 6 iki 14 dienų. Vėliau Rusijai prireiktų nuo 40 iki 55 tūkst. karių užgrobtos teritorijos kontrolei, jos gynimui ir vidaus pasipriešinimo židinių malšinimui.

Antrasis scenarijus numato Ukrainos pajūrio zonos atkirtimą. Jis panašus į pirmąjį scenarijų, tačiau jo tikslas – nutiesti koridorių ne vien iki Krymo, bet ir iki kitos įšaldyto konflikto zonos – Padniestrės. „Stratfor“ paskaičiavimu, tokiam scenarijui įgyvendinti Rusijai reikėtų dvigubai daugiau pajėgų, palyginti su pirmuoju scenarijumi. Visa operacija galėtų užtrukti 23–28 dienas. Rusijai reikėtų nuo 40 iki 60 tūkst. karių, kurie sudarytų atakuojančias pajėgas, ir nuo 80 iki 112 tūkst. karių, kurie padėtų išlaikyti užimtą teritoriją.

Trečiasis scenarijus atspindi ambicingiausius Kremliaus planus. „Stratfor“ manymu, Rusija gali pabandyti užgrobti Rytų Ukrainą, naudodama tą pačią Dniepro upę kaip natūralią savo užgrobtų teritorijų gynybinę liniją. Potencialiai užgrobiamos teritorijos tokiame scenarijuje plotas – 222 tūkst. kvadratinių kilometrų. Okupuotoje zonoje šio scenarijaus įgyvendinimo atveju atsidurtų apie 13 mln. žmonių. Naudojant didžiules karines pajėgas (nuo 91 iki 135 tūkst. karių prasiveržimui ir teritorijos užėmimui), visa operacija galėtų užtrukti nuo 11 iki 14 dienų.

Čia pat „Stratfor“ pažymi, kad Rusijos pasirengimą tokio pobūdžio operacijai būtų sunku paslėpti nuo Vakarų, nes tai pareikalautų didelio karinių resursų mobilizavimo.

„Stratfor“ dar pateikė ir kelias galimas trečiojo scenarijaus variacijas. Pagal jas, Rusija užimtų tik dalį teritorijos arba siektų tik praplėsti jau egzistuojančias „separatistų sienų“ linijas. Dar viena trečiojo scenarijaus variacija – smulkūs, trumpalaikiai įsiveržimai į Ukrainos teritoriją palei sieną, siekiant priversti ją išsklaidyti pajėgas dideliu atstumu. Šį scenarijų „Stratfor“ taip pat priskiria prie galimos „Ukrainos gąsdinimo“ taktikos.

Savo išvadose „Stratfor“ teigia, kad Rusija iš esmės yra pajėgi įgyvendinti bet kurį iš aprašytų scenarijų, tačiau lieka klausimas – ar tai tikrai atitiktų jos interesus? Atsakyti į šį klausimą nėra paprasta. Viena vertus, Rusija jau užsirekomendavo kaip impulsyvi ir nenuspėjama valstybė, kuri nevengia karinių avantiūrų. Kita vertus, Kremliaus resursai irgi nėra begaliniai. Bet kuriuo atveju, „Stratfor“ ekspertai mano, jog Vakarų pasaulis turi būti pasirengęs tam, kad Maskva gali pabandyti įgyvendinti bet kurį iš minėtų scenarijų. O tai, kaip „Stratfor“ siūlo reaguoti į galimą Rusijos agresijos išplitimą, aptarsime kitame šio ciklo straipsnyje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.