Niekam ne paslaptis, kad Europos Sąjunga deda daug pastangų, siekdama energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos. Kitaip tariant, Europa siekia sumažinti Rusijos gamtinių išteklių, pirmiausia dujų, eksporto įtaką Sąjungos šalims ir turėti jiems atsvarą. Tokia alternatyva galėtų būti dujų telkiniai, slypintys Vidurinės Azijos žemės gelmėse, o jos politinė ir ekonominė nauda yra daugiau nei akivaizdi. Visų pirma, Europa turėtų kuo pakeisti rusiškas dujas ir tai padarytų galą Rusijos monopoliui Europos dujų rinkoje, o kartu ir išmuštų jai iš rankų labai mėgstamą politinio spaudimo priemonę. Antroji priežastis, dėl ko Europa labiau nei bet kada suinteresuota Vidurinės Azijos dujomis, yra ta, kad 2019 metais baigsis dujų tiekimo sutartis tarp Rusijos ir Ukrainos, per kurią tranzitu dujos pasiekia nemažą dalį Vakarų Europos.

Tai patvirtina ir „Gazprom“ valdybos pirmininko pavaduotojas Aleksandras Medvedevas, teigdamas, kad po 2019 metų Rusija nebetieks dujų tranzitu per Ukrainą (arba jų bus gerokai sumažinta). A. Medvedevo tvirtinimu, dujos iš Rusijos galėtų tekėti į Europą nutiesus dujotiekį Juodosios jūros dugnu. Jis driektųsi per Turkiją, o Europą pasiektų per Graikijos teritoriją. Tai Maskvos inicijuojamas projektas, žlugusio „Pietų srauto“ pakaitalas, vadinamas „Turkų srautu“. Taigi argumentai, kodėl Europa turėtų skubiai ieškoti kitų dujų importo galimybių, yra labai rimti. Kita vertus, kaip minėta, Europos Sąjunga dėl to nėra užspeista į kampą, nes turi ganėtinai realią alternatyvą „Gazprom“ dujoms – dujas, išgaunamas Turkmėnijoje, Azerbaidžiane ir Kazachstane.

Tiesa, Rusija pakabino Europai dar vieną „saldainiuką“ (be abejo, tikėdamasi, kad Europa atsisakys ketinimų pirkti dujas iš kitų tiekėjų) – greta jau veikiančio „Šiaurės srauto“ Baltijos jūroje nutiesti dar vieną dujotiekio giją – „Šiaurės srautą-2“, kuris šio dujotiekio laidumą padvigubintų.

Šioje mozaikoje optimistiškai nuteikia tai, kad ne tik Europos Sąjunga suinteresuota dujų tiekimo diversifikavimu. Turkmėnija, kurios gamtinių dujų ištekliai vieni didžiausių pasaulyje, taip pat neslepia tikslų diversifikuoti savo dujų ir naftos rinką. Pasak Turkmėnijos prezidento Gurbanguly Berdymuchamedovo, Turkmėnijos, kaip gamtinių dujų eksportuotojos, geografija plečiasi į kitas pasaulio rinkas. Šiuo metu daugiausia turkmėniškų dujų eksportuojama į Kiniją, su kuria Turkmėnija turi ilgalaikę sutartį. Pagal ją Turkmėnija įsipareigoja iki 2020 metų padidinti gamtinių dujų tiekimą Kinijai iki 65 milijardų kubinių metrų per metus.

Taigi, šioje dėlionėje klostosi ekonomiškai kone idealus variantas – pasiūlos ir paklausos interesai sutampa. Tačiau įgyvendinant šį projektą kyla ir nemažai keblumų.

Dujos iš Vidurinės Azijos turėtų pasiekti Europą vadinamuoju pietiniu dujų koridoriumi, kurį sudaro skirtingos dujotiekių sistemos, išsidėsčiusios nuo Vidurinės Azijos iki pat Europos. Vienos jų jau veikia, kitos statomos, dar kitos yra tik popieriuje ir jų likimas dar nenuspręstas. Šis projektas yra vienas sudėtingiausių tokio pobūdžio, nes į jį yra įtraukiama daugybė šalių iš skirtingų regionų su skirtingais interesais.

Vienas pagrindinių kylančių klausimų – kaip dujos iš Turkmėnijos pasieks Turkijos teritoriją, iš kur jos pasiektų galutinį adresatą – Europą. Realiausios yra dvi galimybės: pirmoji – nutiesti dujotiekį, kuris drieksis Kaspijos jūros dugnu, antroji alternatyva – pastatyti dujotiekį, kuris sujungs Turkmėnijos ir Irano vamzdynus.

Pirmasis variantas – nutiesti vadinamąjį Transkaspijos dujotiekį – būtų techniškai sudėtingas ir brangus projektas, mat dujotiekis būtų tiesiamas Kaspijos jūros dugnu. Irano viceprezidento Mohammado Javad Mohammadi Zadeho teigimu, Transkaspijos tiesti dujotiekį jūroje būtų ne tik ekonomiškai nenaudinga, palyginti su dujotiekio statyba sausuma (iš Turkmėnijos per Irano teritoriją iki Turkijos), bet ir pavojinga aplinkosaugos prasme. Jo nuomone, Kaspijos jūra nėra tinkama tokiam statiniui, nes stiprių korozinių savybių turintis jūros vanduo ilgainiui gali taip pakenkti vamzdynui, kad dėl to būtų padaryta didžiulė žala šiam unikaliam vandens telkiniui.

Ko gero, daugeliui kyla abejonių dėl šių argumentų tvirtumo, juk dujotiekių tiesimas jūroje toli gražu nėra naujiena pasaulyje. Be to, prieš pradedant šį projektą bus atliktas poveikio aplinkai vertinimas ir begalės tyrimų, susijusių su būsimo dujotiekio saugumu, o ir patys Vakarų investuotojai tikrai nenorėtų rizikuoti savo investicijomis į nesaugų projektą. Tad greičiausiai tokie argumentai yra ne rūpinimosi aplinkosauga, o politinių ir ekonominių interesų išraiška. Beje, svarbu žinoti, kad tokios pačios pozicijos kaip Iranas laikosi ir Kremlius.

Jeigu Transkaspijos dujotiekio projektas būtų įgyvendintas, jis susijungtų su jau veikiančiu Pietų Kaukazo dujotiekiu, kuriuo dujos iš Azerbaidžiano tranzitu per Gruziją pasiekia Turkiją. Tokia dujų tiekimo grandinė atrodytų logiška ir bent jau šiuo metu pakankamai saugi. Tačiau, nepaisant vis dar nestabilaus Irano statuso pasaulio politiniame kontekste, dujotiekis sausuma per Irano teritoriją taip pat turi savų pranašumų. Ko gero, didžiausias Europos investuotojų laimėjimas šiuo atveju būtų visiškas Rusijos galimų pretenzijų likvidavimas šio projekto pirminėje grandyje. (Jei dujotiekis būtų tiesiamas Kaspijos jūra, Rusija galėtų trukdyti šio projekto įgyvendinimui, nes Kaspijos teisinis statusas kol kas nėra apibrėžtas, – nesutarta, ar šis vandens telkinys laikytinas jūra, ar ežeru, ir teritorinių vandenų ribos nėra nužymėtos, – todėl Rusija gali kvestionuoti bet kokius veiksmus mėginant Transkaspijos dujotiekį paversti realybe.)

Tačiau Turkmėnijos ir Azerbaidžano pozicijos yra pakankamai tvirtos: jų teigimu, nepriklausomai nuo Kaspijos statuso, kitaip sakant, kad ir kaip būtų nubrėžtos teritorinių vandenų ribos, Transkaspijos dujotiekis bus tiesiamas tik per šių šalių teritorinius vandenis, t. y. projektas yra tik šių dviejų šalių reikalas. Taip pat, be, Irano teigimu, ekonomiškai pigesnių statybų ir pigesnės dujotiekio priežiūros, pranašumu galima būtų laikyti ir mažesnį tranzitinių valstybių skaičių. Tačiau reikėtų dar kartą pabrėžti, kad ši alternatyva, ko gero, mažai tikėtina dėl Irano kol kas dar nevisiškai aiškios ir stabilios pozicijos pasaulio geopolitiniame kontekste ir nepakankamai išplėtotos dujų tiekimo infrastruktūros šalies viduje.

Dar viena pietinio dujų koridoriaus atšaka, beje, pati ilgiausia, yra Transanatolijos dujotiekis (TANAP), kuris šiuo metu jau tiesiamas. Šis dujotiekis turėtų driektis per visą Turkijos teritoriją iki pat Graikijos, juo dujos iš Turkmėnijos (tikėtina, Pietų Kaukazo dujotiekiu) pasieks planuojamą paskutinę pietinio dujų koridoriaus atšaką – Transadrijos dujotiekį (TAP). Juo Vidurinės Azijos dujos per Graikiją, Albaniją ir Adrijos jūrą pasieks Italiją, iš kur bus transportuojamos toliau į kitas Europos Sąjungos šalis. Įdomu tai, kad Transadrijos dujotiekis tapo alternatyva prieš tai plačiai nuskambėjusiam planuojamam dujotiekiui „Nabucco“, kuriuo dujos iš Turkijos turėjo pasiekti Austriją (per Bulgariją ir Vengriją).

Apibendrinant galima būtų teigti, kad pietinio dujų koridoriaus projektas yra atsvara Rusijos inicijuotam projektui „Turkų srautas“. Rusijos pozicija dėl šio projekto yra labiau nei aiški – Maskva pasirengusi pradėti dujotiekio statybas nedelsiant, tačiau projektas gali įgauti daug lėtesnį pagreitį arba visai sustoti Rusijai įsitraukus į konfliktą Sirijoje. Kaip pasakė Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas, toks Rusijos žingsnis (Rusija pradėjo bombardavimą Sirijos teritorijoje, o jos lėktuvai buvo įsiveržę į Turkijos oro erdvę) yra nepriimtinas Turkijai. Priminsime, kad Maskva palaiko Sirijos prezidento Basharo al Assado režimą, o Turkija – sukilėlius, kurie kovoja prieš Sirijos diktatoriaus režimą, ir tai gali būti labai svarus Turkijos argumentas pristabdant arba net visiškai nutraukiant „Turkų srauto“ projektą.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.