Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Rusija prieš Ukrainą pagal „Stratfor“ (II): ką daryti Vakarams? (67)

Viktoras Denisenko
2015 11 09

Šiuolaikinė Rusija drąsiai spjauna į tarptautinės teisės normas. Tai gana ilgą laiką smarkiai trikdė Vakarų pasaulį, kuris yra įpratęs žaisti pagal tam tikras nustatytas taisykles. Šio ciklo pirmame straipsnyje buvo apžvelgta, kaip Maskva galėtų veikti įgyvendindama savo strateginius (bet kol kas nepasiektus) tikslus Rytų Ukrainoje. Šiame, antrame, straipsnyje pratęsime analitinio centro „Stratfor“ atlikto modeliavimo žaidimo apžvalgą ir pakalbėsime apie tai, kaip turėtų veikti Vakarų pasaulis, kad Rusijos veiksmai Ukrainoje netaptų žaidimu į vienus vartus.

„Stratfor“ analitikų manymu, jeigu Rusija bandytų įgyvendinti bent vieną iš scenarijų, aprašytų pirmame šio ciklo straipsnyje, NATO ir pirmiausia JAV turėtų reaguoti nedelsiant. Dar daugiau – tai turėtų būti karinė reakcija. Analitikai pažymi, kad numanoma karinė operacija turėtų būti kompleksinė – naudojant sausumos pajėgas ir karo aviaciją. Pastarajai „Stratfor“ skiria ypatingą dėmesį. Nurodoma, kad pagrindinis karo aviacijos tikslas būtų sustabdyti Rusijos pajėgų prasiveržimą ar net priversti šias pajėgas trauktis.

Blogiausias scenarijus, kurį piešia „Stratfor“, iš esmės reikštų atvirą karinį konfliktą tarp NATO ir Rusijos pajėgų. Realizuojant tokį scenarijų Rytų Europos valstybės NATO narės turėtų atverti savo karines bazes JAV karo aviacijai ir suteikti šioms pajėgoms visą būtiną palaikymą.

Kartu su aviacijos panaudojimu kiek vėliau turėtų prasidėti ir antžeminė karinė operacija, kurios tikslas būtų galutinai išstumti Rusijos pajėgas iš Ukrainos teritorijos.

„Stratfor“ analitikai nurodo, jog tokio masto atsako įgyvendinimą natūraliai lydi daugybė iššūkių. Tarp jų, pavyzdžiui, minimi tokie dalykai kaip būtinybė panaudoti didelę karinę galią, kurį leistų garantuoti dominavimą ore ir Rusijos karinių oro pajėgų neutralizavimą. Taip pat lieka neaišku, kokios yra JAV partnerių Europoje galimybės (ir noras) suteikti tokios operacijos atveju visą būtiną palaikymą. Čia verta paminėti, jog „Stratfor“ ekspertai neabejoja, kad tokios operacijos variklis būtų JAV.

Per pirmas 48 valandas nuo atsako įgyvendinimo operacijos pradžios, „Stratfor“ manymu, turėtų prisijungti trys Jungtinės Karalystės oro pajėgų „RAF Lakenheath“ F-15 naikintuvų eskadros, dvi JAV oro pajėgų F-16 eskadros iš Aviano bazės šiaurės Italijoje ir viena JAV oro pajėgų F-16 naikintuvų eskadra iš Špangdalemo bazės Vokietijoje. Vėliau turi būti permesta daugiau pajėgų iš JAV, taip pat suteikta galimybė koalicijos pajėgoms dislokuotis bazėse Lenkijos, Slovakijos, Vengrijos, Rumunijos ir Bulgarijos teritorijoje.

Kilus tokiai konfrontacijai, geriausias scenarijus Vakarų pasauliui, „Stratfor“ ekspertų manymu, būtų toks – 11 dienų operacija, kurioje būtų panaudota ne mažiau kaip 22 aviacijos eskadros. Analitikai numato dvi operacijos fazes: pirmojoje karinės oro pajėgos vykdytų priešo galios malšinimo ir žvalgybines misijas, antrojoje fazėje – suteiktų palaikymą pajėgoms, dalyvaujančioms antžeminėje operacijoje.

„Stratfor“ ypač akcentuoja laiko veiksnį. Operacijos sėkmei būtina greita reakcija ir kuo aktyvesnis didelių karinių pajėgų įsitraukimas į ją. Pirminiam operacijos etapui NATO taip pat turi planuoti operatyvų šalia konflikto zonos esančių (ar galinčių operatyviai ten atsirasti) pajėgų panaudojimą.

Suprantama, kad analizuojant potencialią konfrontaciją būtina atsižvelgti į konflikto pusių turimus pranašumus ir trūkumus. Tokia apžvalga cituojamoje „Stratfor“ ataskaitoje irgi pateikiama.

Kalbant apie konflikto Rytų Ukrainoje plėtrą, nurodoma, jog Rusija turi aiškių pranašumų. Pirmiausia tai yra geografinis artumas. Rusijos aviacija kiltų iš savo bazių, jai nereikėtų papildomai investuoti į operacijos aprūpinimą, kurti naują ar papildomą karinę infrastruktūrą, o potencialūs Vakarų koalicijos iššūkiai yra susiję su būtinybe permesti pajėgas arčiau konflikto zonos, organizuoti papildomą aprūpinimą, neutralizuoti Rusijos antžeminių priešlėktuvinės gynybos sistemų keliamą grėsmę ir pan.

Tačiau ir Rusijai, jei ji nuspręstų provokuoti tokio pobūdžio konfliktą, yra apie ką susimąstyti. Rusijos kariniai pajėgumai yra gana menki, palyginti su viso NATO karinio bloko pajėgumais. Taip pat pažymima, kad NATO turimos karinės technologijos pranoksta rusiškas. „Stratfor“ ekspertai akcentuoja ir didesnę NATO patirtį vykdant tokio pobūdžio operacijas.

Analitikų manymu, Vakarų pasaulio sėkmę tokioje numanomoje karinėje konfrontacijoje galėtų lemti pranašumas ore. Jie akcentuoja, kad prarastas dominavimas ore potencialiai niveliuotų visus kitus Rusijos pajėgų laimėjimus ir galimybes. Kol vyktų pirmoji operacijos fazė, koalicinės NATO pajėgos spėtų pasirengti antžeminei operacijai.

Žaibiškas atsakas primintų Rusijai apie egzistuojančias „raudonąsias linijas“, kurių nevalia peržengti, taip pat pademonstruotų Vakarų pasaulio gebėjimą reaguoti į iššūkius ir spręsti su jais susijusias problemas. Taip pat būtų parodyta, jog Vakarai nepalieka savo potencialių partnerių vienų nelaimėje, o tarptautinės teisės normos yra neliečiamos ir nekvestionuojamos. Galima pasakyti ir paprasčiau – reaguojant į Rusijos agresijos plėtrą (jeigu tai įvyktų) JAV ir Jungtinė Karalystė turėtų šansą reabilituotis dėl ankstesnio savo įsipareigojimų, numatytų Budapešto memorandume, nevykdymo.

Tačiau lieka klausimas: ar tikrai Rusijos agresijos išplitimo Rytų Ukrainos teritorijoje atveju Vakarų pasaulis sugebėtų veikti taip greitai ir ryžtingai, kaip tai aprašyta „Stratfor“ modeliavimo žaidimo scenarijuje? Cituojamoje ataskaitoje tai neaptariama, tačiau čia nesunku padaryti savo išvadas. Nėra didesnių abejonių, kad Vakarų pasaulis stengsis kiek įmanydamas išvengti atviros karinės konfrontacijos su Rusija. Visi ankstesni įvykiai – reakcija į Krymo aneksiją ir vėlesnes Rusijos provokacijas Rytų Ukrainoje – byloja apie tai. Per pastaruosius beveik dvejus metus Maskva peržengė jau ne vieną vadinamąją „raudonąją liniją“, tačiau Vakarai kiekvieną kartą reagavo vangiai. Jų pasirinkta taktika – stabdyti Rusiją vien civilinėmis priemonėmis (esminė jų – ekonominės sankcijos).

Aišku ir tai, kad Ukraina nėra Vakarų pasauliui ta valstybė, dėl kurios būtų kovojama su Rusija. Tai irgi parodė 2014–2015 metų įvykiai. Net tokios valstybės kaip JAV ir Jungtinė Karalystė ignoravo jau minėtą Budapešto memorandumą, kuriame jos buvo įsipareigojusios garantuoti Ukrainos saugumą ir teritorinį vientisumą po to, kai Kijevas atidavė Rusijai turėtą sovietinį branduolinį arsenalą. Šiandien Ukrainoje atvirai kalbama, kad šis 1994 metais įgyvendintas sprendimas buvo didelė klaida.

Lygiai taip pat ir Rusijos veiksmų posovietinėje erdvėje įžūlumą lemia įsitikinimas, kad Vakarai niekada nesiryš tinkamam kariniam atsakui. Todėl ir pirmame šio ciklo straipsnyje išvardyti tolesnio Ukrainos teritorijos užgrobimo scenarijai yra gana realistiški. Deja, bet tenka konstatuoti: jeigu Maskva panorėtų įgyvendinti bent vieną iš jų – tikėtina, kad Ukraina ir vėl liktų vienui viena agresijos akivaizdoje.

„Stratfor“ ekspertai mano, kad Rusija tikrai nepaliks Ukrainos ramybėje. O kas lemia Maskvos veiksmus ir ypatingą interesą Ukrainai, aptarsime kitame – paskutiniame – šio ciklo straipsnyje.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 67)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras