Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Energetika
 
  ES priklausomybė nuo Rusijos energetinių išteklių: ar galima jos išvengti? (1)

Aurimas Liubinskas
2007 05 05

2006 m. pradžioje Rusijos naftos monopolistės „Gazprom“ sprendimas nutraukti gamtinių dujų tiekimą Ukrainai sulaukė adekvačios ES reakcijos. Briuselyje šis Rusijos geopolitinius interesus atitinkantis žingsnis buvo įvertintas kaip mėginimas pasitelkus turimus energetinius išteklius formuoti Maskvai palankią ES politiką.

Vis dėlto, kad ir kaip ironiškai tai skambėtų, nepaisydama išties gausių politikos ekspertų perspėjimų, po šio akibrokšto ES beveik nesiėmė jokių priemonių mažinti savo energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Bene ryškiausias pastarojo meto pavyzdys, rodantis tokio neveikimo žalą ES, yra šių metų sausio Rusijos koncerno „Transneft“ sprendimas laikinai sustabdyti naftos tranzitą per Baltarusiją. Šio sprendimo, nukreipto prieš Baltarusijos įgyvendinamą Rusijai nepriimtiną energetinę politiką, poveikį pajuto ir ES valstybės. Keletui dienų nutrūkęs naftos tiekimas Lenkijai, Vokietijai, Slovakijai, Vengrijai ir Čekijai eilinį kartą priminė šių valstybių (ir ES plačiąja prasme) priklausomybę nuo Rusijos tiekiamos naftos bei dujų.

Rusijai neatnaujinus naftos tiekimo, Slovakijos turimų rezervinių naftos išteklių būtų užtekę 70, Lenkijos – 80, Vengrijos – 90, o Vokietijos – 130 dienų. Šis pavyzdys tik patvirtina, kad šiuo metu Rusijai priėmus sprendimą (aišku, jei Maskva ryžtųsi tokį žingsnį žengti) panaudoti energetinę kortą prieš ES, kiltų tiesioginis pavojus valstybių narių saugumui. Kartu tai būtų postūmis ES, šiuo metu vis dar neabejotinai priklausomai nuo Rusijos tiekiamos naftos ir dujų, ieškoti svertų, padėsiančių išvengti tikėtino Rusijos energetinio šantažo siekiant daryti įtaką ES įgyvendinamai politikai.

Viena optimaliausių priemonių sumažinti ES energetinei priklausomybei nuo Rusijos - bendros ES energetinės politikos formavimas.

Ar vieninga ES energetinė politika Rusijos atžvilgiu yra galima?

Vertinant ES vieningos energetinės politikos greito suformavimo galimybę, tenka pripažinti, kad bent jau artimiausiu metu ši perspektyva turėtų išlikti ribota. Pirma, vieningos ES energetinės politikos idėja, nors neretai ir iškyla oficialių pareigūnų pareiškimuose, iš esmės prieštarauja nemažos dalies valstybių narių šiuo metu įgyvendinamai energetinei politikai. Prancūzija, Vokietija ir kitos narės vis dar yra linkusios palaikyti joms palankų dvišalį dialogą su Rusija, neretai neatsižvelgdamos į kaimyninių valstybių ar ES interesus plačiąja prasme. Kaip žinome, nepaisydama dalies ES valstybių narių kritikos, 2005 m. rugsėjį Vokietija pasirašė sutartį su Rusija dėl dujotiekio Nord Stream Baltijos jūros dugnu tiesimo. Jį ketinama nutiesti iki 2010 metų. „Gazprom“ 2006 m. pasirašė sutartis dėl laisvo savo dujų skirstymo su Italija, Danija, Vokietija, Austrija, Serbija, Bulgarija ir Vengrija. Šie faktai rodo, kad atskirų ES valstybių energetinė priklausomybė nuo Rusijos yra linkusi didėti. Tuo pačiu tai mažina galimybę sukurti vieningą, visoms valstybėms narėms priimtiną ES energetinę politiką.

Antra, ES institucijų pastangos formuoti vieningą energetinę politiką bent jau šiuo metu yra ne itin intensyvios. Vienu reikšmingesnių ES žingsnių siekiant mažinti priklausomybę nuo Rusijos naftos ir dujų laikytini Europos Komisijos sausio 10 d. siūlymai dėl ES energetinės sistemos tobulinimo: valstybės narės raginamos skatinti energetinių išteklių taupymą, ieškoti galimybių efektyviau juos naudoti, taip pat didesnį dėmesį skirti atsinaujinantiems energijos šaltiniams ir pan. Vis dėlto šie siūlymai, net jei jiems pritartų ES valstybės narės, plačiai taikyti būtų pradėti tik tolimesnėje ar tolimoje ateityje. Todėl jų galimybės atsverti didėjančią ES priklausomybę nuo Rusijos energetinių išteklių greitu metu turėtų išlikti ribotos.

Trečia, negalima pamiršti ir pačios Rusijos, neabejotinai dedančios pastangas išlaikyti ir didinti savo vaidmenį ES energetinėje rinkoje (apie tokią Rusijos politiką lemiančias priežastis plačiau kalbėta Vadim Volovoj. „Kuriant energetinį saugumą Baltijos, Kaspijos ir Juodosios jūros regione“). Remiantis http://www.eurogas.org/ pateikiama statistika, 2001 m. ES dujų importas iš Rusijos sudarė 18,7 proc., 2002 m. - 19 proc. 2004 m. į ES priėmus devynias naujas valstybes, šis rodiklis dar padidėjo ir, 2005 m. duomenimis, siekė 24 proc.

Pasak Rusijos energetinę politiką tyrinėjančio Keitho C. Smitho, į Vakarus eksportuojamos Rusijos naftos ir dujų kiekį siekiama didinti pasirašant ilgalaikes dvišales energetinių išteklių tiekimo sutartis su atskiromis ES valstybėmis narėmis, taip pat Rusijos kompanijoms siekiant monopolizuoti jau esamus Ukrainos, Baltarusijos ir kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių naftotiekius ir dujotiekius, kuriais tiekiama didelė dalis ES importuojamų energetinių išteklių, didinant Rusijos kompanijoms priklausančią turto dalį valstybių narių energetiniame sektoriuje ir imantis kitų priemonių, galinčių užtikrinti išskirtinį Rusijos įmonių statusą tiekiant energetinius išteklius į ES.

Kitaip sakant, dabar įgyvendinama individualistinė valstybių narių energetinė politika yra palanki Rusijai didinti savo galią ES. Kadangi ši šalis dėl akivaizdžios geopolitinės ir (geo)ekonominės naudos tokia padėtimi yra (ir bent jau artimiausiu metu greičiausiai bus) linkusi naudotis, aiškaus konsensuso šiuo klausimu vis dar nesugebančios rasti ES energetinė priklausomybė nuo Rusijos, labai tikėtina, ir toliau didės.

Ką derėtų keisti?

Išskirtini keli ES energetinės politikos prioritetai ir būtini pokyčiai. Pirma, ES turėtų aktyviau siekti griežtesnio Rusijos ir valstybių narių dvišalių santykių energetikos srityje reglamentavimo. Pirmiausia reikėtų siekti įtikinti Rusiją ratifikuoti Energetinę chartiją ir imtis kitų priemonių, galinčių ES dialogą su Rusija padaryti skaidresnį ir efektyvesnį.

Antra, būtina imtis aktyvesnių priemonių, neleidžiančių Rusijai įsigyti Vidurio ir Rytų Europos naftos ir dujų tiekimo bei perdirbimo infrastruktūros, taip užkertant kelią Maskvai įgyti išskirtines sąlygas naudotis šia infrastruktūra energetiniams ištekliams į ES tiekti. Juolab kad tokių ketinimų Rusija turi. Netiesioginiu to įrodymu galima laikyti užstrigusį Rusijos naftos tiekimo Baltijos valstybėms klausimo sprendimą, kuris, remiantis „The Wall Street Journal“, vertintinas kaip bausmė už Rusijai nepalankius šių valstybių sprendimus nacionalinio energetinio sektoriaus valdymo srityje.

Trečia, būtina užkirsti kelią ES valstybėms narėms dalyvauti projektuose, dėl politinių ir ekonominių motyvų tiesiogiai ar netiesiogiai ribojančiuose galimybę tiesti Rusiją aplenkiančius alternatyvius energetinių išteklių tiekimo vamzdynus. Bene garsiausi pastarojo meto bendri Rusijos ir ES valstybių projektai, kuriems gali tekti toks vaidmuo, - jau minėtasis dujotiekis Nord Stream ir pagal šiais metais kovo 15 d. Rusijos, Bulgarijos ir Graikijos pasirašytą sutartį ketinamas tiesti naftotiekis, kuriuo Kaspijos jūros baseine išgaunamą rusišką naftą numatyta pumpuoti į Burgasą, o iš jo tiekti tiesiai į ES šalis ir dar toliau, apeinant Turkiją. Sėkmingai įgyvendinus šiuos ir kitus panašius projektus, Rusiją aplenkiančių naftotiekių ir dujotiekių tiesimo klausimo svarstymas netektų prasmės.

Ketvirta, būtina skirti didesnį dėmesį jau esamai Vidurio ir Rytų Europos energetinių išteklių tiekimo ir perdirbimo infrastruktūrai modernizuoti – pavyzdžiui, Bulgarijos, Lenkijos vamzdynams. Didesnis jų laidumas galėtų tapti ES palankios konkurencijos energetinių išteklių tranzito srityje Rytų Europoje augimo prielaida. O nusprendus tiesti Rusiją apeinančius naftotiekius ir dujotiekį iš Vidurinės Azijos į Vidurio ir Rytų Europos bei Viduržemio jūros regioną (Odesa-Brodai-Plockas-Gdanskas, Konstanca-Triestas, Nabucco ir kt.), šie vamzdynai galėtų tapti Vidurinės Azijos-ES vamzdynų atkarpa.

Penkta, būtina aktyviau siekti integruoti Vakarų, Vidurio ir Rytų Europos valstybių elektros energijos sistemas. Sujungus ES valstybių narių elektros tinklus, būtų galima sukurti veiksmingą energijos vidaus rinką ir sumažinti energijos tiekimo pertrūkių riziką visoje ES. Tuo pačiu mažėtų ir ES valstybių narių priklausomybė nuo naftos ir jos produktų kaip energijos šaltinio, taigi – ir nuo Rusijos, kaip šių išteklių tiekėjos.

Šešta, ir pačios ES valstybės narės, importuojančios rusišką naftą bei dujas, turėtų stengtis mažinti savo priklausomybę nuo stringančio Rusijos energetinių išteklių tiekimo. Galimų tiekimo pertrūkių poveikį ES valstybėms narėms būtų galima mažinti didinant turimus nacionalinius energetinių išteklių rezervus ir pačioje ES išgaunamų energetinių išteklių dalį bendrame ES sunaudojamų išteklių balanse, sukuriant palankią terpę tarptautinėms ne Rusijos kompanijų investicijoms į nacionalines energetines sistemas ir kt.

Reformos, mažinančios ES plačiąja prasme ir atskirų valstybių narių priklausomybę nuo Rusijos energetinių išteklių, yra galimos. Vis dėlto sėkmingam jų įgyvendinimui būtinas valstybių narių konsensusas, kurio kol kas nėra. Todėl tikėtina, kad bent jau artimiausiu metu ES išliks ženkliai priklausoma nuo Rusijos tiekiamos naftos ir dujų.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 1)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras