Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  G20: daugiapolio pasaulio triumfas ar tolimesnė Vakarų galios plėtros projekcija? (18)

Irmantas Pečiūra, Azijos politikos ekspertas
2015 11 16

Pastarąjį dešimtmetį daugelio besivystančių ir pereinamojo laikotarpio valstybių ekonomikos augo greičiau nei išsivysčiusių pasaulio valstybių. Kadangi ekonominė valstybių galia yra ir vienas svarbiausių jų politinės galios elementų, daug tarptautinės politikos ekspertų vis dažniau prabyla apie XXI amžiuje regimą ekonominio gravitacijos centro slinktį (iš Vakarų į Rytus ir iš Šiaurės į Pietus). Ši slinktis, savo ruožtu, reikštų ir didėjančią tarptautinės sistemos fragmentaciją, kuri pirmiausia ekonominiu, o vėliau ir politiniu požiūriu silpnintų Vakarų valstybių pozicijas ir jų globalią įtaką tarptautinėje arenoje.

Nors Vakarai (JAV ir Europa) ištisus šimtmečius buvo politinės ir ekonominės galios centras, geopolitinės realijos, susiklosčiusios pasibaigus šaltajam karui, vis dažniau verčia kelti klausimą: ar XXI a. Vakarai sugebės išlaikyti savo dominavimą tarptautinėje arenoje? Daugelio tarptautinės politikos ekspertų ir mokslininkų nuomone, atsakymas į šį klausimą vargu ar gali būti teigiamas. Anot jų, kol Vakarai vis dar kovoja su pasaulinės ekonominės krizės padariniais, – JAV prisiimti globalūs įsipareigojimai vis dažniau prasilenkia su šios valstybės galimybėmis juos užtikrinti, o Europos valstybės demografiniu požiūriu sensta ir stokoja vieningumo bei lyderystės, – kitos pasaulio dalys vienijasi ir formuoja alternatyvius Vakarų dominavimui galios centrus.

Šių mokslininkų teigimu, XXI amžiuje pasaulis įžengs į kokybės požiūriu naują tarptautinės sistemos struktūrinės raidos etapą: iškils mažiausiai keletas alternatyvių galios centrų, kurie atsvers ir ilgainiui nustelbs Vakarų hegemoniją. Anot jų, tarptautinė sistema neišvengiamai juda daugiapoliškumo link, todėl Vakarai daugelį besivystančių pasaulio valstybių, pirmiausia BRICS, jau dabar turėtų traktuoti kaip lygiavertes partneres sprendžiant globalius iššūkius. Kaip vienas iliustratyviausių pavyzdžių, siekiant pagrįsti šią poziciją, dažnai pateikiamas G7 ir G20 valstybių formatų sugretinimas.

G7 sudaro vien vakarietiškos valstybės: JAV, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija, Kanada, ES. Šis pasaulio galingųjų klubas 1970 m. buvo įsteigtas JAV ir kai kurių Vakarų Europos valstybių iniciatyva, siekiant pažaboti pasaulinę naftos krizę, kurią dirbtinai sukėlė OPEC valstybių kartelis. Svarbu pabrėžti, kad ši neformali tarptautinė organizacija remiasi Breton Vudso (Bretton Woods, JAV) sistemos institucijų (Pasaulio banko ir Tarptautinio valiutos fondo) pagrindu, todėl vienas svarbiausių jos tikslų yra tarptautinės finansų architektūros stiprinimas.

Ilgą laiką G7 valstybių klubas buvo laikomas turinčiu didžiausią įtaką globaliai ekonomikos ir politikos raidai, jo sprendimai, be abejo, pirmiausia tarnaudavo Vakarų pasaulio interesams. Vis dėlto milžiniškais tempais didėjant besivystančių valstybių, ypač Kinijos, sukuriamo BVP daliai globalioje ekonomikoje imta vis atviriau kvestionuoti G7 valstybių priimamų sprendimų teisėtumą ir jų kaip vienintelių pasaulio galingųjų autoritetą.

Poreikį išplėsti tarpvyriausybinį bendradarbiavimą, įtraukiant didesnį skaičių valstybių, dar labiau paskatino 1998 m. kilusi Azijos ekonominė krizė, turėjusi skaudžių pasekmių išsivysčiusių Vakarų valstybių ekonomikoms. Tuo metu Vakaruose buvo įsisąmoninta globalizmo [1] ir stiprėjančių globalizacijos procesų reikšmė – pasaulis tapo glaudžiai tarpusavyje susijęs. Vakarietiškų technologijų eksportas ir kapitalo skvarba į kitus pasaulio regionus nulėmė žaibišką jų ekonominį kilimą (ypač Azijos regiono), tačiau kartu atskleidė, kad glaudžiai tarpusavyje nekoordinuojama ekonominė politika gali turėti skaudžių pasekmių abiem pusėms. Dėl šių priežasčių 1999 m. buvo įkurtas dar vienas galingųjų valstybių formatas, vadinamasis G20.

G20, kurį sudaro visos G7 valstybės, BRICS (Brazilija, Rusija, Indija, Kinija, Pietų Afrikos Respublika), Argentina, Australija, Indonezija, Meksika, Saudo Arabija, Pietų Korėja ir Turkija, veikia panašiu principu kaip ir G7. Šios organizacijos darbotvarkėje svarbiausia – ekonominės valstybių politikos koordinavimas, todėl svarus vaidmuo čia tenka jau minėtoms Breton Vudso sistemos institucijoms. 2008 m. kilus pasaulinei ekonomikos krizei G20 susitikimus nutarta organizuoti ne tik finansų ministrų, bet ir valstybių vadovų lygmeniu. Atsižvelgiant į šią reformą, vis dažniau pasigirsta svarstymų, kad ilgainiui nebe G7, o G20 įgis dominuojantį vaidmenį globalioje sprendimų priėmimo darbotvarkėje. Maža to, prognozuojama, jog paties formato viduje G7 valstybių įtaka ims silpnėti. Šioms prognozėms pagrįsti pasitelkiamas platus spektras argumentų.

Visų pirma, atkreipiamas dėmesys į proporcingai mažėjančią Vakarų valstybių sukuriamą BVP dalį globalioje ekonomikoje. 2000 m. G7 valstybės sugeneravo apie 70 proc. pasaulio BVP (pagal perkamosios galios paritetą), o 2014 m. šis rodiklis krito iki maždaug 45 proc. ir yra linkęs toliau mažėti. Antra, žaibiškas Kinijos ekonominės, o kartu ir politinės galios augimas išskiriamas kaip svarbus veiksnys, rodantis Vakarų valstybių, o ypač JAV hegemonijos saulėlydį. Trečia, pabrėžiama, jog prieš dešimtmetį pasaulis kreipė dėmesį tik į JAV ir ES vykdomą monetarinę politiką, o dabar Kinijos monetarinės politikos įgyvendinimas Vakaruose yra aktyviai stebimas. Ketvirta, Vakarų valstybių sukuriamai BVP daliai mažėjant, proporcingai auga besivystančių pasaulio valstybių sugeneruojama BVP dalis. 2000–2014 metais besivystančių valstybių sukuriama BVP dalis globalioje ekonomikoje išaugo daugiau nei 15 proc. ir toliau proporcingai didėja. Penkta, vis didesnę reikšmę įgyja vadinamoji Pietų–Pietų prekybos jungtis. 1997 m. į prekių eksportą orientuotos valstybės didžiąją dalį savo produkcijos eksportuodavo į Vakarus, o dabar pastebima tendencija, kad šios valstybės vis daugiau prekiauja tarpusavyje.

Atsižvelgiant į išvardintus argumentus, būtų sudėtinga paneigti, jog šių dienų pasaulis pasižymi kur kas didesniu fragmentiškumu ir ekonominės galios dispersija nei, tarkime, šaltojo karo laikais. Vis dėlto, siekiant patvirtinti arba paneigti šias Vakarų silpnėjimo šalininkų prognozes, būtina atsakyti į keletą fundamentalių klausimų.

Visų pirma, siekdami įrodyti, jog Vakarų valstybės praranda ne tik ekonominę, bet ir politinę įtaką tarptautinėje arenoje, Vakarų silpnėjimo šalininkai teigia, kad besivystančios valstybės formuoja alternatyvius Vakarų vyravimui galios centrus. Tai reiškia, kad jų įsivaizduojamas santykis tarp besivystančių valstybių ir Vakarų yra absoliučiai opozicinis. Kyla klausimas, ar šis santykis išties toks. Antra, remdamiesi besivystančių valstybių augimo pavyzdžiu, Vakarų silpnėjimo šalininkai teigia, kad didėjanti šių valstybių ekonominė galia savaime lemia ir augančią jų įtaką globaliame valdyme. Šiuo argumentu ir yra grindžiamas G7 išplėtimas iki G20 formato ir prognozuojamas tolydus G7 valstybių galios silpnėjimas šioje organizacijoje. Taigi kyla klausimas: ar auganti besivystančių valstybių ekonominė galia savaime reiškia ir didesnę jų politinę įtaką bei platesnį daugiašališkumo principo taikymą globaliuose sprendimų priėmimo procesuose? Atsakymai į šiuos klausimus, be abejo, yra sudėtingi ir kompleksiški.

Bandant atsakyti į pirmąjį klausimą, svarbu pažymėti, jog, pirmiausia, G20 formatas nėra tiesioginė atsvara G7, nes visos G7 valstybės dalyvauja jo veikloje ir jį yra inicijavusios. Antra, daug G20 formato valstybių, pavyzdžiui, Brazilija, Indija, Pietų Afrikos Respublika, Argentina ir Indonezija, yra buvusios Vakarų valstybių kolonijos, todėl daugelį jų tebesieja glaudūs politiniai ir ekonominiai ryšiai su buvusiomis metropolijomis. Nevertėtų pamiršti ir šių valstybių tapatybinės-kultūrinės raidos aplinkybių, kuriose aiškiai įžvelgiama Vakarų civilizacijos įtaka.

Maža to, daugelį G20 valstybių sieja glaudūs instituciniai arba dvišaliai santykiai su Vakarų valstybėmis ar jų grupėmis. Pavyzdžiui, Turkija yra NATO narė, Australija taip pat glaudžiai bendradarbiauja su šiuo aljansu. Pietų Korėja, Indija, Kinija ir Saudo Arabija yra svarbi globalios JAV (geo)strategijos dalis, todėl bendradarbiavimas su šiomis valstybėmis yra išskirtinis JAV prioritetas. Meksika dalyvauja organizacijos NAFTA veikloje, per kurią didelę įtaką jai vėlgi daro JAV ir Kanada.

Atrodo, jog politinis ir ekonominis bendradarbiavimas tarp daugelio besivystančių pasaulio valstybių ir Vakarų yra kur kas tvaresnis nei šių valstybių bendradarbiavimas tarpusavyje. Be abejo, nevertėtų pamiršti BRICS ir BASIC valstybių bendradarbiavimo formatų, tačiau dėl pernelyg plačios šių organizacijų geografinės aprėpties ir skirtingų tų valstybių vidaus ir užsienio politikos formavimo vizijų šie susivienijimai nesudaro vieningo ekonominio, o juo labiau – politinio bloko. Dėl šios ir kitų išvardintų priežasčių argumentas, kad besivystančių valstybių santykis su Vakarais yra grynai opozicinis, netenka prasmės.

Bandant atsakyti į antrąjį klausimą (ar besivystančių valstybių ekonominė galia savaime padidina ir šių valstybių galimybes daryti įtaką globaliems politiniams sprendimams?), svarbu atkreipti dėmesį ne tik į oficialią G20 sukūrimo versijos pusę, bet ir į realias, užkulisines sprendimų priėmimo šioje organizacijoje praktikas. Nors oficialiai G20 formatas buvo sukurtas siekiant skatinti daugiašalį valstybių bendradarbiavimą, praktinės politikos kontekste Vakarai, ypač JAV, vis dar užima dominuojantį vaidmenį visuose sprendimų priėmimo lygmenyse. Kaip pažymi Robertas H. Wade: „besivystančios valstybės įgijo svarbią simbolinę reikšmę vien jau dėl to, kad šioje organizacijoje yra traktuojamos kaip „lygios“ JAV, Europai ir Japonijai“ [2]. Daugeliu atvejų per G20 susitikimus besivystančių valstybių vadovai būna palyginti pasyvūs ir turi mažai įtakos sudarant sprendžiamų klausimų darbotvarkę, todėl teiginys, jog G20 greitu metu pakeis G7 formatą ir šios organizacijos viduje G7 valstybės praras savo politinę įtaką, bent jau dabar nėra užtektinai pagrįstas.

Nors pastaruoju metu nemažai kalbama apie kylančius globalius Pietus, atrodo, kad de facto šios valstybės dar negali kaip lygiavertės derėtis su Vakarais. Be abejo, G20 formato kontekste derindamos ir koordinuodamos savo veiksmus jos prisitraukia vakarietiškų technologijų, investicijų (ir paskolų!), kurios yra labai reikšmingos tolimesniam jų ekonominiam augimui. Tačiau, sutikdamos su tokiomis žaidimo taisyklėmis, šios valstybės tampa integruota Vakarų dominuojamų institucinių struktūrų dalimi, todėl jų savarankiškumas ir alternatyvių integracinių vizijų įgyvendinimas tampa maksimaliai apribotas. Galima teigti, kad Vakarai į šias valstybes žvelgia kaip į potencialiai augančias rinkas ir siekia jose sudaryti palankias sąlygas savo kapitalui. Dėl šios priežasties pasaulio Pietų integraciją į G20 formatą būtų galima apibūdinti terminu „hegemoninis įtraukimas“, nusakančiu situaciją, kai besivystančios valstybės besąlygiškai priima G7 valstybių konsensusą.

Iš aptartos situacijos pamažu aiškėja, kad Vakarai toli gražu nesiruošia užleisti savo pozicijų globalių reikalų valdyme, tačiau ar tai reiškia, jog Vakarų silpnėjimo šalininkų argumentai yra paneigti? Atrodo, kad ne. Dar liko neaptartas Kinijos vaidmuo šioje organizacijoje, kuris gali padėti atskleisti paties G20 formato sukūrimo poreikį ir esmę.

Skirtingai nei hegemoninio pietinių valstybių įtraukimo į G20 atveju, Kinijos įtraukimas į šį formatą kur kas labiau remiasi daugiašališkumo ir lygiavertiškumo principais. XX a. pabaigoje prasidėjęs žaibiškas Kinijos ekonominis augimas paskatino Vakarų valstybes ieškoti būdų integruoti šią valstybę į Vakarų dominuojamas struktūras, nes buvo baiminamasi, kad Kinija didėjant jos politinei įtakai ims kurti alternatyvias organizacijas, kurios silpnins Vakarų politinį dominavimą. G20 organizacijoje Kiniją galima laikyti vienintele valstybe, galinčia sudaryti ryškesnę opoziciją Vakarams, todėl tikėtina, jog Kinijos integracija į šį galingųjų klubą ir buvo esminis Vakarų valstybių uždavinys ir atitinkama jų reakcija į besikeičiančias XX a. pabaigos–XXI a. pradžios tarptautinės politikos realijas.

Vis dėlto, nors Vakarai pripažįsta lygiavertį Kinijos dalyvavimą G20 sprendžiant globalius iššūkius, šis pripažinimas dar nėra absoliutus. Nors vis dažniau pasigirsta pasvarstymų, kad Kinija galėtų užimti iš G8 pašalintos Rusijos kėdę, kol kas ji lieka už šio formato ribų. Maža to, Kinija visai neseniai liko už borto ir pasirašant JAV inicijuotą Azijos ir Ramiojo vandenyno valstybių laisvosios prekybos susitarimą (angl. Trans-Pacific Partnership Agreement). Tikėtina, jog šis susitarimas, iš viso apimantis 12 valstybių, sustiprins JAV įtaką Azijos regione ir apribos Kinijos galimybes inicijuoti alternatyvius ekonominius susitarimus tarp šio regiono valstybių ar jų grupių. Dėl šių priežasčių panašu, kad „lygiavertis“ Kinijos įtraukimas į globalių sprendimų priėmimą yra labiau tariamas nei realus. Kol kas Kinija nėra priimama į siauresnius bendradarbiavimo formatus, kuriuose yra daromi svarbiausi politiniai sprendimai.

Apibendrinant galima teigti, jog spartus besivystančių pasaulio valstybių ekonominis augimas neabejotinai skatina tarptautinės sistemos fragmentaciją, kuri politiniu lygmeniu lemia difuzinius galios persiskirstymo procesus. Vis dėlto bent kol kas nepanašu, kad Vakarai greitu metu užleistų savo pozicijas sprendžiant svarbiausius globalius politinius ir ekonominius klausimus. G7 valstybės vis dar užima dominuojančias pozicijas G20 formato susitikimuose, todėl, perfrazuojant garsiąją Marko Twaino sentenciją, galima teigti, kad gandai apie Vakarų mirtį yra gerokai perdėti. Tik laikas parodys, kaip valstybių galia persiskirstys pasaulio žemėlapyje. Sunku pasakyti, galbūt ateityje prasmę įgis Z. Brzezinskio siūlytas G2 valstybių formatas arba savo dar neregėtą vienijimosi potencialą atskleis globalūs Pietūs.

[1] Turima omenyje globalizmo kaip tarptautinių santykių teorijos bruožai.
[2] Robert H. Wade, „Emerging World Order? From Multipolarity to Multilateralism in the G20, the World Bank and the IMF“, Politics & Society, Vol. 39, Nr. 3, 2011, p. 357.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 18)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (1)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (3)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras