Pokyčiai, ištikę Čečėniją dvidešimt pirmame amžiuje, yra išties paradoksalūs. Per pastaruosius dešimt metų separatistinis regionas, rusų dažnai vadinamas užsieniu šalies viduje, vadovaujant charizmatiškajam Ramzanui Kadyrovui virto artimu Vladimiro Putino Rusijos sąjungininku. Nors oficialiai Čečėnija yra Rusijos Federacijos dalis, dabartiniam jos lyderiui pavyko sumažinti rusų valdžios struktūrų įtaką ir faktiškai savarankiškai vadovauti respublikai. Maskva pro pirštus žiūri į tai, kaip Čečėnijoje yra tvarkomi reikalai, mainais į finansavimą gaudama neabejotinai suklastotus rinkimų rezultatus ir Kadyrovo palaikymą užsienio politikos klausimais. Kol kas Kadyrovo ir Putino sugyvenimas atrodo abipusiai naudingas, Čečėnijoje palyginti ramu, o Rusijos propaganda gali naudoti šiuos santykius kaip „civilizacijų dialogo“ šalies viduje pavyzdį. Bet ar taip tęsis amžinai? Ko galima tikėtis iš opozicionierių žudymu ir korupcija įtariamo buvusio separatisto?

Čečėnijos vaidmuo Artimuosiuose Rytuose

Mažai kam kyla abejonių dėl to, kad Čečėnija vaidina svarbų vaidmenį Kremliaus strategijoje Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. Maskva remia Kadyrovo valdžią Čečėnijoje, mainais į tai gaudama galimybę pasitelkti Grozno pagalbą užmezgant ryšius su musulmonų šalių vadovais. Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas dalyvauja Vladimiro Putino susitikimuose su musulmonų šalių lyderiais kaip tarpininkas ir Rusijos musulmonų atstovas. Čečėnijos pavyzdžiu Rusija siekia parodyti pasauliui, kad gali sėkmingai bendradarbiauti su musulmonų šalimis.

Sunku nepastebėti paties Kadyrovo pastangų įnešti savo indėlį į Rusijos užsienio politiką Artimuosiuose Rytuose. Jo dėmesys krypsta ne tik į Rusijos bombarduojamą Siriją, bet ir į Libiją ir Afganistaną. Spalį Afganistano viceprezidentas Abdul Rashidas Dostumas aplankė Kadyrovą Grozne ir aptarė būtinybę sustiprinti kovą su ISIS teroristais. Kadyrovas pažymėjo, kad šiai kovai, kaip ir Sirijoje, būtina Rusijos parama. Čečėnijos lyderis šiuo atveju tarpininkauja Kremliui, siūlydamas Afganistanui Rusijos oro pajėgų pagalbą ir ginklus.

Kadyrovas veržiasi kovoti į Siriją, demonstruodamas ne tik neapykantą islamistams, kurių veiklą jis pažabojo tėvynėje, bet ir norą ginti Rusijos interesus. Jis antrina Putinui, pareikšdamas: „Esame neteisūs, jeigu manom, kad Sirijos konfliktas bus išspręstas greitu metu ir nepaveiks mūsų šalies saugumo. Aš esu tikras, kad jie pasirodys čia. „Islamo valstybė“ buvo sukurta kovoti su Rusija.“ Nors Rusijos prezidento administracijos vadovas Sergejus Ivanovas tikino, kad rusai nesiųs sausumos pajėgų į Siriją, ši padėtis gali pasikeisti, kad ir dėl Egipte sudužusio lėktuvo, dėl kurio katastrofos yra įtariami „Islamo valstybės“ teroristai. Tokiu atveju Kadyrovo kariams (jeigu juos nusiųstų į Siriją) tektų susidurti su čečėnų kovotojais, kariaujančiais islamistų pusėje. Galime tik spėlioti, kokios pasekmės lauktų Čečėnijos, kuri vis dar yra potencialus islamistų veiklos židinys.

Trečiasis Čečėnijos karas

Vladimiro Putino ir Ramzano Kadyrovo sąjunga, nors pastarasis lyderis ir deklaruoja lojalumą, yra labai trapi. Kadyrovas padėjo Putino Rusijai pažaboti separatizmo ir islamizmo grėsmes Šiaurės Kaukaze, bet per savo valdymo laikotarpį pats spėjo įgyti nemažai galios svertų. „Šioje valstybėje negalioja Rusijos suverenumas. Čečėnijoje praktiškai neveikia Rusijos įstatymai. Įstatymas ten yra vienas – Ramzano Kadyrovo žodis. Kadyrovas kelia grėsmę Rusijos valstybei ir jos saugumui, todėl Putinas mieliau pataikauja Kadyrovui, užuot pastatęs jį į vietą. Tokia Kadyrovo padėtis Rusijos politikoje atspindi Čečėnijos padėtį Rusijoje. Tai – liūdna Putino politikos Šiaurės Kaukaze pasekmė“, – interviu Ukrainos portalui TSN sakė Rusijos opozicionierius Ilja Jašinas.

Kadyrovo politika Čečėnijoje atspindi Putino ideologiją, sutirštindama jos spalvas, dar labiau apeliuodama į prievartą, nacionalizmą ir religiją. Kol Putinas transliuoja savo žinutes per Rusijos stačiatikių bažnyčios garsiakalbius, Kadyrovas giriasi persipylęs pranašo Mahometo palikuonio kraujo. Kol dziudo meistras Putinas pusnuogis jodinėja ir medžioja Sibire, boksininkas Kadyrovas eina imtynių su krokodilu. Kol kas du režimai sugyvena dėl akivaizdžių panašumų ir abipusės naudos, bet ši simbiozė gali tęstis tik kol Putinas yra valdžioje.

Kadyrovo status quo priklauso nuo dabartinio Rusijos politinio režimo, kuris, nors daug kam gali taip atrodyti, nėra amžinas. Abejotina, kad kitas šalies vadovas tenkins čečėnų lyderio ambicijas taip, kaip tą daro Putinas. Kadyrovas, anot Jašino, yra vienintelis Rusijos politikas, kurio neįmanoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kuriam negalima nurodinėti ir su kuriuo būtina derėtis. Rusijos dėka Kadyrovas sukaupė karinį ir politinį potencialą, kuris leistų jam drąsiai stoti į kovą už nepriklausomybę. Būdamas federalinės valdžios užriby, Kadyrovas sutelkė valdžią savo rankose ir užsitikrino asmeninę gvardiją, kuri yra ištikima tik jam. Dosniai remdamas Kadyrovo režimą, Putinas kasa duobę, į kurią įkris jeigu ne jis, tai kitas šalies vadovas.

Pastaruoju metu dažnai kalbama apie galimus Rusijos Federacijos skilimo scenarijus. Kaip kandidatai į naująsias valstybes įvardijami Rusijos Tolimieji Rytai, Jakutija, Tatarstanas ir Baškirija. Verta susimąstyti, ar istorija nepasikartos ir Rusijos skilimas neprasidės dar visai neseniai atstatytame Grozne. Ir ką tuomet rems musulmonų šalių vadovai – naują Rusijos valdžią ar savo seną draugą Ramzaną?

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.