Jei arabai šiandien nuleis savo ginklus, nebebus smurto. Jei žydai šiandien nuleis savo ginklus, nebebus Izraelio.*

Izraelio Ministras Pirmininkas Benjaminas Netanyahu

Nors ruduo Izraelyje turėtų būti džiugus – šiuo metų laiku švenčiami žydų Naujieji metai ir Sukot (Palapinių šventė) bei Simchat Tora (hebr. Toros džiaugsmas) šventės, o oras vis dar vasariškas, šį rugsėjį Šventyklos kalne liepsnojo riaušės, o spalį palestiniečiai įvykdė šešiasdešimt septynias teroro atakas (dauguma jų – užpuolimai ir subadymai peiliu). Per išpuolius žuvo dešimt izraeliečių, daugiau nei šimtas žmonių buvo sužeista. Kas slypi už šios smurto bangos ir ar įmanoma ją suvaldyti?

Tiksinti bomba šalies viduje

Izraelio valstybė per beveik septyniasdešimt gyvavimo metų patyrė daug karų – visuose pademonstravo puikų karinį pasirengimą ir susitelkimą. Veržliam, dinamiškam, puikiai savo išorines sienas kontroliuojančiam Izraeliui daugiausia iššūkių šiandien kelia ne užjūrio priešai, o radikalių pažiūrų palestiniečiai. Nors palestiniečių ir Izraelio santykiai dėl teritorinių nesutarimų ir istorinių aplinkybių niekada nebuvo draugiški, sudėtingiausiais laikotarpiais laikomi 1987–1991(3) ir 2000–2004 metai. Šios datos žymi pirmąją ir antrąją intifadas, arba visuotinius palestiniečių sukilimus.

Tiek pirmąją, tiek antrąją intifadą paskatino palestiniečių nusivylimas Izraelio politika ir sudėtingu keliu Palestinos valstybingumo link. Įtampos ir nepasitenkinimo fone neramumams įsiplieksti pakako dviejų palyginti nedidelių incidentų. Tai 1987 metais įvykusi avarija, kurioje Izraelio sunkvežimis susidūrė su palestiniečių automobiliu, o keturi juo važiavę palestiniečiai žuvo, ir 2000 m. įvykęs tuometinio Izraelio premjero Arielio Sharono vizitas į Šventyklos kalną, turintį religinę ir simbolinę reikšmę tiek žydams, tiek musulmonams (Šventyklos kalną kontroliuoja musulmoniška organizacija
„Waqf“; žydams ant jo melstis draudžiama).

Pirmąją intifadą charakterizavo pilietinis nepaklusnumas, streikai, akmenų ir Molotovo kokteilių mėtymas. Antrasis sukilimas taip pat prasidėjo nuo protestų ir riaušių, tačiau netruko peraugti į organizuotą terorą – savižudžių sprogdintojų atakas autobusuose, restoranuose, prekybos centruose ir kitose viešose vietose. Nors antroji intifada truko trumpiau nei pirmoji, ji pareikalavo daugiau gyvybių abiejose konflikto pusėse, o slogūs šio laikotarpio prisiminimai vis dar yra ryškūs tiek žydų, tiek palestiniečių sąmonėje. Nenuostabu, kad Izraelio žiniasklaidoje ir viešajame diskurse pastarojo mėnesio įvykiai yra lyginami su ankstesniais sukilimais, užduodant klausimą, ar šiandien izraeliečių patiriamas teroras nėra trečiosios intifados pradžia.

„Peilių intifada“ ir „vieniši vilkai“

Spalio mėnesio teroristiniai išpuoliai unikalūs tuo, kad yra menkai organizuoti, vykdomi pavienių jaunų palestiniečių (dažnai 16–25 metų, nors peiliu trylikametį žydų berniuką Jeruzalėje užpuolė ir tokio pat amžiaus arabų paauglys). Dauguma teroro išpuolių vykdytojų veikia savarankiškai, tačiau teigti, kad jų niekas neremia, būtų netikslu. Vykdyti teroro atakas palestiniečių jaunuolius skatina žiniasklaida (pirmiausia socialinė), kur gausu grupių, profilių ir haštagų (#), dedikuotų „Jeruzalės intifadai“, „Peilių intifadai“ ar „Trečiajai palestiniečių intifadai“ ir kviečiančių prisijungti prie kovos. Už intifadą pasisako po Izraelio vienašališko pasitraukimo iš Gazos Ruožo čia įsitvirtinusi teroristinė grupuotė „Hamas“; „broliams palestiniečiams“ skirtą drąsinantį video sukūrė ir „Islamo valstybė“.

Neramumų fone Palestinos autonomijos prezidento Mahmoudo Abbaso užimta pozicija yra dviprasmiška. Jis tęsia saugumo bendradarbiavimą su Izraeliu (skirtingai nei antrosios intifados metu, kai palestiniečių policijos ginklai buvo naudojami teroro išpuoliams vykdyti), tačiau, užuot pasmerkęs teroristų veiksmus, savo retorikoje įtampos kurstymu kaltina Izraelį. Pasitikėjimo tarp Izraelio vyriausybės ir Palestinos autonomijos (PA) neskatina ir tai, kad šiemet PA prisijungė prie Romos statuto narių ir kreipėsi į Tarptautinį Baudžiamąjį Teismą dėl galimų Izraelio nusikaltimų palestiniečių atžvilgiu. Šiuos veiksmus kaip vienašališkus ir neproduktyvius pasmerkė ne tik Izraelis, bet ir Jungtinės Amerikos Valstijos.

Kad padėtis Izraelyje iš tiesų kelia susirūpinimą, rodo ir JAV Valstybės sekretoriaus Johno Kerry, tarpininkavusio 2014 m. balandį žlugusioms Izraelio ir Palestinos taikos deryboms, vizitas į regioną. Čia J. Kerry susitiko su Jordanijos karaliumi Abdulah II ir PA prezidentu M. Abbasu, o dviem dienomis anksčiau Berlyne įvyko jo susitikimas su Izraelio ministru pirmininku B. Netanyahu. Pastarasis JAV diplomatijos vadovą užtikrino, kad Izraelis neketina keisti status quo Šventyklos kalne, atvirkščiai – siekia jį išlaikyti. Kartu imamasi teroro prevencijos ir atgrasymo priemonių, įskaitant sustiprintą saugumo pajėgų buvimą didžiuosiuose šalies miestuose ir keliuose.

Panašu, kad nė viena pusė nenori eskaluoti konflikto, nes iš patirties žino tokios eskalacijos kainą. Vis dėlto valdžios ir paprastų gyventojų ketinimai ne visada sutampa, ir tik laikas parodys, ar neramumai įsiplieks ir peraugs į plataus masto intifadą, ar išsikvėps ir nurims – iki kito karto.

* Šie B. Netanyahu žodžiai pasakyti 2006 metais, tačiau neprarado aktualumo ir neabejotinai galėtų būti pakartoti šiandien.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.