Šiame straipsnyje užbaigiama modeliavimo žaidimo, kurį įgyvendino „Stratfor“ analitikai, apžvalga. Priminsiu, kad žaidime buvo analizuojama potenciali Rusijos agresijos prieš Ukrainą plėtra. Pirmame straipsnyje nagrinėta, kokius Ukrainos teritorijos užgrobimo scenarijus Maskva gali pasirinkti artimiausioje ateityje. Antrame straipsnyje aptarta, kaip Vakarų pasaulis turėtų reaguoti į galimą agresijos išplitimą. Šiame – paskutiniame – straipsnyje bus apžvelgta, ar Rusijai iš tikrųjų apsimoka plėsti vykdomą agresiją.

„Stratfor“ analitikai pamėgino paaiškinti įvykius Ukrainoje iš Kremliaus požiūrio taško (tai gali praversti, bandant suprasti Maskvos veiksmų logiką). Ekspertai įsitikinę, kad Kremliaus įvykdytą agresiją sąlygojo tam tikra geopolitinė dabartinio Rusijos režimo matrica, kurios pagrindas – požiūris į saugumo klausimus. Maskva vertina NATO bloką kaip pavojų jai (ir jos tikslams) keliantį susivienijimą. Panašiai – kaip nedraugiška tarptautinė sąjunga – yra vertinama ir ES. Todėl Rusija suinteresuota suformuoti tarp savo ir ES/NATO teritorijos apsauginį sanitarinį kordoną. Žiūrint Maskvos akimis, labiausiai tokiam kordonui tinka Ukrainos teritorija. Galima kalbėti ir apie platesnį Rusijos interesą. Ukraina yra svarbi Maskvai. Ši šalis užima didelę dalį strategiškai svarbaus regiono tarp Juodosios ir Baltijos jūrų. Verta prisiminti, kad ir iki 2014 metų aneksijos Krymas buvo Rusijos Juodosios jūros karinio laivyno dislokavimo vieta. „Stratfor“ analitikai taip pat pažymi, jog Ukraina yra svarbi tranzitinė valstybė kelyje tarp Rusijos ir Vakarų. Tad Kijevo siekis po Maidano revoliucijos suartėti su ES ir NATO buvo Maskvoje vienareikšmiškai įvertintas kaip pavojus Rusijai ir jos interesams.

Čia verta paminėti ir platesnį Rusijos geopolitinį požiūrį į tai, ką Maskvoje įprasta vadinti „artimuoju užsieniu“ (iš esmės visa posovietinė erdvė). Tai irgi yra gana svarbi Maskvai koncepcija, nes su šiuo užsienio „artumu“ susiję ir potencialūs geopolitiniai pavojai, kuriuos įžiūri Kremlius. „Stratfor“ pažymi, kad Maskvą nervino ilgus metus trukęs Ukrainos svyravimas tarp Rytų (t. y. Maskvos) ir Vakarų. Tačiau kai tas svyravimas po V. Janukovyčiaus pabėgimo pasibaigė, tapo aišku, jog Ukraina pasirinko Vakarus (Maskvai tai buvo nepriimtina). „Stratfor“ analitikų teigimu, Rusiją galėjo išgąsdinti ir tai, kad jeigu Vakarai būtų atvėrę duris Ukrainai, NATO siena galėjo atsirasti vos už 435 km nuo Maskvos. Ši baimė buvo gana stipri, nors nei dabar, nei anksčiau realių galimybių Ukrainai tapti Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos nare nebuvo matyti. „Stratfor“ ekspertai taip pat pažymi, jog ir Vakarų pasaulyje Ukraina niekada nebuvo vertinama kaip potencialus karinis placdarmas, tačiau Maskva vis vien manė, kad toks pavojus egzistuoja.

Atsižvelgiant į visą pateiktą informaciją, manoma, kad iš scenarijų, kuriuos yra išanalizavęs „Stratfor“ (ir kurie yra aprašyti pirmajame ciklo straipsnyje), realią strateginę naudą Rusijai galėtų suteikti tik vienas Ukrainos suskaldymas ir jos rytinės dalies užgrobimas. Analitikai mano, kad visi kiti scenarijai netenkintų Rusijos geopolitinių interesų. Tačiau toks scenarijus reikštų ir didelius iššūkius, kuriuos Maskvai irgi būtina apskaičiuoti. Iš esmės apie tai buvo rašoma ir pirmame, ir antrame šio ciklo straipsnyje. Norėdama realizuoti tokį scenarijų Maskva susidurtų su būtinybe mobilizuoti dideles pajėgas ir išteklius. Paslėpti pasirengimą tokiai intervencijai neįmanoma. Maskvai taip pat reikėtų atsižvelgti ir į Vakarų atsako grėsmę. Pažymima, kad šiuo atveju atsakas galėtų būti ne tik ekonominis, bet ir karinis.

Svarbu ir tai, jog niekas negali garantuoti Rusijos bandymo užimti visą Rytų Ukrainos teritorijos dalį sėkmės. Turima patirtis Donbaso regione kaip tik byloja, kad Maskvos pajėgos susidurtų su aršiu Ukrainos pajėgų pasipriešinimu ir partizanine kova jau užimtose teritorijose.

Atsižvelgdami į visa tai, „Stratfor“ analitikai daro išvadą, kad nors toks scenarijus labiausiai atitiktų geopolitinius Kremliaus interesus, Rusija neturi pakankamai išteklių ir galimybių jam įgyvendinti. Be to, ekspertų manymu, Rytų Ukrainos teritorijos užgrobimas galėtų sąlygoti hipotetinį Vakarų Ukrainos įsiliejimą į NATO, o tai jau taptų „Kremliaus košmaru“. Pagal šią prielaidą NATO ir Rusijos (ar Rusijos saugumo zonos) sąlyčio linija taptų Dniepro upė, kuriai skiriama nemažai dėmesio beveik visuose „Stratfor“ pateiktuose scenarijuose.

Visa tai leidžia „Stratfor“ analitikams teigti, jog įvertinusi visas grėsmes ir galimybes Maskva turi suprasti, kad plėsti agresiją prieš Ukrainą, ypač pagal plataus masto intervencijos scenarijų, jai tiesiog neapsimoka. Tačiau ar ši išvada iš tikrųjų gali nuraminti Kijevą? Toks klausimas lieka už „Stratfor“ analitikų domėjimosi ribų, tačiau atsakyti į jį galime pabandyti mes patys.

Deja, pavojus Ukrainai neišnyksta. Tai, kad Maskvai „neapsimoka“ plėsti agresijos, nėra patikimas argumentas, nes Kremliaus priimamuose sprendimuose ne visada dominuoja logika. Rusija neretai suabsoliutina savo geopolitinius interesus. Be to, veiksmai tiek už tarptautinės teisės, tiek, tiesą sakant, už logikos ribų leido jai pasiekti tam tikrų rezultatų. Pirmiausia čia būtina paminėti Krymą. Užgrobdama pusiasalį Maskva lygiai taip pat galėjo tikėtis aštraus Vakarų pasaulio atsako, o atsižvelgiant į 1994 metų Budapešto memorandumą – galbūt ir atsakomųjų karo veiksmų. Tačiau Vakarų pasaulis aiškiai parodė, jog nėra pasirengęs tokiai konfrontacijai. Žinoma, šiandien situacija kiek pasikeitė. Vakarai blaiviau žiūri į Rusiją, jos geopolitines ambicijas ir į tai, kokiais būdais ji siekia šias ambicijas realizuoti. NATO parodė iniciatyvą, potencialiai aktualizuodama Baltijos šalių, taip pat ir visos rytinės Aljanso erdvės saugumo klausimą. Tačiau Ukraina kaip buvo, taip ir yra už šios erdvės ribų.

Taip pat pastebimos Maskvos pastangos atitraukti Vakarų pasaulio dėmesį nuo Ukrainos klausimo, išstumti jį iš globalios darbotvarkės. Rusija, kuri nebegali ignoruoti jai taikomų ekonominių sankcijų poveikio, bando grįžti prie tam tikro statusquo santykiuose su Vakarais. Tam Maskva pradėjo operaciją Sirijoje, kurią oficialiai deklaruoja kaip kovą su teroristine „Islamo valstybės“ organizacija (nors yra duomenų, kad Rusijos lėktuvai daugiau bombarduoja susivienijusios opozicijos įtvirtinimus nei teroristų pozicijas).

Maskva, be jokių abejonių, bandys išnaudoti ir dabartinę situaciją po kruvinų teroro išpuolių Paryžiuje lapkričio 13 dieną. Rusija vėl pasisako už „kovą su terorizmu vieningu frontu“. Galima prisiminti, kad po 2001 metų rugsėjo 11 d. įvykių JAV tokia retorika leido Maskvai pateisinti Antrąjį Čečėnijos karą ir užčiaupti to karo kritikus. Dabar tokie pareiškimai irgi gali būti panaudoti siekiant susitarti su Vakarais dėl „paliaubų“ Ukrainos klausimu, atsižvelgiant į bendrus iššūkius globaliam saugumui, t. y. – terorizmą.

Kartu yra aišku, kad Maskva nenori paleisti Ukrainos. Kokią vietą ši valstybė užima geopolitinėje Kremliaus matricoje, jau buvo minėta šio straipsnio pradžioje. Tad Kijevui tikrai nevalia prarasti budrumo.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.