|
Rusija prieš Ukrainą pagal Stratfor (III): ar Maskvai apsimoka? (85)
Viktoras Denisenko 2015 11 23
Šiame straipsnyje užbaigiama modeliavimo žaidimo, kurį įgyvendino Stratfor analitikai, apžvalga. Priminsiu, kad žaidime buvo analizuojama potenciali Rusijos agresijos prieš Ukrainą plėtra. Pirmame straipsnyje nagrinėta, kokius Ukrainos teritorijos užgrobimo scenarijus Maskva gali pasirinkti artimiausioje ateityje. Antrame straipsnyje aptarta, kaip Vakarų pasaulis turėtų reaguoti į galimą agresijos išplitimą. Šiame paskutiniame straipsnyje bus apžvelgta, ar Rusijai iš tikrųjų apsimoka plėsti vykdomą agresiją.
Stratfor analitikai pamėgino paaiškinti įvykius Ukrainoje iš Kremliaus požiūrio taško (tai gali praversti, bandant suprasti Maskvos veiksmų logiką). Ekspertai įsitikinę, kad Kremliaus įvykdytą agresiją sąlygojo tam tikra geopolitinė dabartinio Rusijos režimo matrica, kurios pagrindas požiūris į saugumo klausimus. Maskva vertina NATO bloką kaip pavojų jai (ir jos tikslams) keliantį susivienijimą. Panašiai kaip nedraugiška tarptautinė sąjunga yra vertinama ir ES. Todėl Rusija suinteresuota suformuoti tarp savo ir ES/NATO teritorijos apsauginį sanitarinį kordoną. Žiūrint Maskvos akimis, labiausiai tokiam kordonui tinka Ukrainos teritorija. Galima kalbėti ir apie platesnį Rusijos interesą. Ukraina yra svarbi Maskvai. Ši šalis užima didelę dalį strategiškai svarbaus regiono tarp Juodosios ir Baltijos jūrų. Verta prisiminti, kad ir iki 2014 metų aneksijos Krymas buvo Rusijos Juodosios jūros karinio laivyno dislokavimo vieta. Stratfor analitikai taip pat pažymi, jog Ukraina yra svarbi tranzitinė valstybė kelyje tarp Rusijos ir Vakarų. Tad Kijevo siekis po Maidano revoliucijos suartėti su ES ir NATO buvo Maskvoje vienareikšmiškai įvertintas kaip pavojus Rusijai ir jos interesams.
Čia verta paminėti ir platesnį Rusijos geopolitinį požiūrį į tai, ką Maskvoje įprasta vadinti artimuoju užsieniu (iš esmės visa posovietinė erdvė). Tai irgi yra gana svarbi Maskvai koncepcija, nes su šiuo užsienio artumu susiję ir potencialūs geopolitiniai pavojai, kuriuos įžiūri Kremlius. Stratfor pažymi, kad Maskvą nervino ilgus metus trukęs Ukrainos svyravimas tarp Rytų (t. y. Maskvos) ir Vakarų. Tačiau kai tas svyravimas po V. Janukovyčiaus pabėgimo pasibaigė, tapo aišku, jog Ukraina pasirinko Vakarus (Maskvai tai buvo nepriimtina). Stratfor analitikų teigimu, Rusiją galėjo išgąsdinti ir tai, kad jeigu Vakarai būtų atvėrę duris Ukrainai, NATO siena galėjo atsirasti vos už 435 km nuo Maskvos. Ši baimė buvo gana stipri, nors nei dabar, nei anksčiau realių galimybių Ukrainai tapti Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos nare nebuvo matyti. Stratfor ekspertai taip pat pažymi, jog ir Vakarų pasaulyje Ukraina niekada nebuvo vertinama kaip potencialus karinis placdarmas, tačiau Maskva vis vien manė, kad toks pavojus egzistuoja.
Atsižvelgiant į visą pateiktą informaciją, manoma, kad iš scenarijų, kuriuos yra išanalizavęs Stratfor (ir kurie yra aprašyti pirmajame ciklo straipsnyje), realią strateginę naudą Rusijai galėtų suteikti tik vienas Ukrainos suskaldymas ir jos rytinės dalies užgrobimas. Analitikai mano, kad visi kiti scenarijai netenkintų Rusijos geopolitinių interesų. Tačiau toks scenarijus reikštų ir didelius iššūkius, kuriuos Maskvai irgi būtina apskaičiuoti. Iš esmės apie tai buvo rašoma ir pirmame, ir antrame šio ciklo straipsnyje. Norėdama realizuoti tokį scenarijų Maskva susidurtų su būtinybe mobilizuoti dideles pajėgas ir išteklius. Paslėpti pasirengimą tokiai intervencijai neįmanoma. Maskvai taip pat reikėtų atsižvelgti ir į Vakarų atsako grėsmę. Pažymima, kad šiuo atveju atsakas galėtų būti ne tik ekonominis, bet ir karinis.
Svarbu ir tai, jog niekas negali garantuoti Rusijos bandymo užimti visą Rytų Ukrainos teritorijos dalį sėkmės. Turima patirtis Donbaso regione kaip tik byloja, kad Maskvos pajėgos susidurtų su aršiu Ukrainos pajėgų pasipriešinimu ir partizanine kova jau užimtose teritorijose.
Atsižvelgdami į visa tai, Stratfor analitikai daro išvadą, kad nors toks scenarijus labiausiai atitiktų geopolitinius Kremliaus interesus, Rusija neturi pakankamai išteklių ir galimybių jam įgyvendinti. Be to, ekspertų manymu, Rytų Ukrainos teritorijos užgrobimas galėtų sąlygoti hipotetinį Vakarų Ukrainos įsiliejimą į NATO, o tai jau taptų Kremliaus košmaru. Pagal šią prielaidą NATO ir Rusijos (ar Rusijos saugumo zonos) sąlyčio linija taptų Dniepro upė, kuriai skiriama nemažai dėmesio beveik visuose Stratfor pateiktuose scenarijuose.
Visa tai leidžia Stratfor analitikams teigti, jog įvertinusi visas grėsmes ir galimybes Maskva turi suprasti, kad plėsti agresiją prieš Ukrainą, ypač pagal plataus masto intervencijos scenarijų, jai tiesiog neapsimoka. Tačiau ar ši išvada iš tikrųjų gali nuraminti Kijevą? Toks klausimas lieka už Stratfor analitikų domėjimosi ribų, tačiau atsakyti į jį galime pabandyti mes patys.
Deja, pavojus Ukrainai neišnyksta. Tai, kad Maskvai neapsimoka plėsti agresijos, nėra patikimas argumentas, nes Kremliaus priimamuose sprendimuose ne visada dominuoja logika. Rusija neretai suabsoliutina savo geopolitinius interesus. Be to, veiksmai tiek už tarptautinės teisės, tiek, tiesą sakant, už logikos ribų leido jai pasiekti tam tikrų rezultatų. Pirmiausia čia būtina paminėti Krymą. Užgrobdama pusiasalį Maskva lygiai taip pat galėjo tikėtis aštraus Vakarų pasaulio atsako, o atsižvelgiant į 1994 metų Budapešto memorandumą galbūt ir atsakomųjų karo veiksmų. Tačiau Vakarų pasaulis aiškiai parodė, jog nėra pasirengęs tokiai konfrontacijai. Žinoma, šiandien situacija kiek pasikeitė. Vakarai blaiviau žiūri į Rusiją, jos geopolitines ambicijas ir į tai, kokiais būdais ji siekia šias ambicijas realizuoti. NATO parodė iniciatyvą, potencialiai aktualizuodama Baltijos šalių, taip pat ir visos rytinės Aljanso erdvės saugumo klausimą. Tačiau Ukraina kaip buvo, taip ir yra už šios erdvės ribų.
Taip pat pastebimos Maskvos pastangos atitraukti Vakarų pasaulio dėmesį nuo Ukrainos klausimo, išstumti jį iš globalios darbotvarkės. Rusija, kuri nebegali ignoruoti jai taikomų ekonominių sankcijų poveikio, bando grįžti prie tam tikro statusquo santykiuose su Vakarais. Tam Maskva pradėjo operaciją Sirijoje, kurią oficialiai deklaruoja kaip kovą su teroristine Islamo valstybės organizacija (nors yra duomenų, kad Rusijos lėktuvai daugiau bombarduoja susivienijusios opozicijos įtvirtinimus nei teroristų pozicijas).
Maskva, be jokių abejonių, bandys išnaudoti ir dabartinę situaciją po kruvinų teroro išpuolių Paryžiuje lapkričio 13 dieną. Rusija vėl pasisako už kovą su terorizmu vieningu frontu. Galima prisiminti, kad po 2001 metų rugsėjo 11 d. įvykių JAV tokia retorika leido Maskvai pateisinti Antrąjį Čečėnijos karą ir užčiaupti to karo kritikus. Dabar tokie pareiškimai irgi gali būti panaudoti siekiant susitarti su Vakarais dėl paliaubų Ukrainos klausimu, atsižvelgiant į bendrus iššūkius globaliam saugumui, t. y. terorizmą.
Kartu yra aišku, kad Maskva nenori paleisti Ukrainos. Kokią vietą ši valstybė užima geopolitinėje Kremliaus matricoje, jau buvo minėta šio straipsnio pradžioje. Tad Kijevui tikrai nevalia prarasti budrumo.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga. |