Kas žinoma apie žmogų, prisiėmusį atsakomybę už Rusijos lainerio sunaikinimą

Iš karto po Rusijos aerobuso katastrofos Šiaurės Sinajuje internete pasirodė vaizdo įrašas, kuriame kažkoks žmogus, pasivadinęs „Islamo valstybės“ Sinajaus grupuotės vadovu, pranešė, kad rusų lėktuvą numušė jo grupuotė. Vėliau pasirodė dar vienas vaizdo įrašas, kuriame kalbama, kad lėktuvas buvo „sunaikintas“, o ne „numuštas“, kaip buvo pranešta pirminėje įrašo versijoje. Žmogus, nufilmuotas įraše, tvirtina, kad šis įvykis – tai „kerštas Rusijai už dalyvavimą karinėje operacijoje Sirijos teritorijoje“, tačiau įrodymų nepateikia ir nežada, kad jų bus: „Mes palauksime“.

Įrašuose, kurie jau pašalinti, žmogus, prisiimantis atsakomybę už rusų lainerio susprogdinimą, vadina save Abu Osama al-Masri. Kaip praneša britų šaltiniai, tai yra jo „islamiškasis“ vardas, nes tikruosius savo vardus teroristai stengiasi slėpti. Jis – egiptietis, manoma, jam – 42 metai. Yra baigęs vieną iš garsiausių islamo pasaulio universitetų Kaire, tikėtina, kilęs ne iš varganos šeimos. Kurį laiką vertėsi didmenine drabužių prekyba. Štai ir viskas, kas mums apie jį yra žinoma.

Al-Masri vardas viešojoje erdvėje pirmą kartą iškilo 2010 metais, kai Sinajaus pusiasalio šiaurėje buvo užfiksuotas padidėjęs islamistinės grupuotės „Ansar Beit al-Maqdis“ („šventojo Jeruzalės miesto gynėjai“), kurios dvasiniu lyderiu skelbėsi al-Masri, aktyvumas. Grupuotę daugiausia sudarė beduinai, tačiau joje buvo ir egiptiečių, ir išeivių iš Sudano. Kaip pranešė „Novaja gazeta“ šaltiniai Egipte, tada (ir iki šiol) visas grupuotės aktyvumas buvo grynai vietinio pobūdžio ir reiškėsi veiksmais, sąlygotais geografinės Šiaurės Sinajaus padėties bei socialinės jo struktūros.

Sinajus iš esmės skiriasi nuo viso Egipto. Pusiasalyje gyvena klajoklių beduinų gentys, kurios nei pagal kraujo ryšius, nei kultūriškai nėra giminingos egiptiečiams ir nesieja savęs su kontinentine šalies dalimi.

Pagal administracinį suskirstymą Sinajus yra padalintas į dvi dalis – pietinę ir šiaurinę. Pietinė pusiasalio dalis – turtinga. Ištaigingi viešbučiai ir išplėtota infrastruktūra seniai ją padarė šimtų tūkstančių turistų meka. Kuo daugiau turistų vyko poilsiauti į Egipto kurortus, tuo atkakliau šalies vyriausybė stūmė beduinų gentis į šiaurę, į dykumą. Tai kėlė ir tebekelia didelį vietos gyventojų nepasitenkinimą (Sinajuje gyvena apie pusę milijono žmonių).

Šiaurės Sinajus praktiškai yra visiškai išstumtas iš Egipto ekonomikos. Pirmojo 21 amžiaus dešimtmečio pradžioje, dar prezidentu esant Mubarakui, kalbėta apie drėkinimo kanalo statybą siekiant šiauriniame Sinajuje skatinti žemės ūkio plėtrą. Kanalas netgi buvo pradėtas kasti, tačiau tie planai buvo pripažinti per daug rizikingais, viskas tuo ir baigėsi.

Didžioji dalis Šiaurės Sinajaus yra per tankiai apgyventa ir vargana. Beduinams sunku surasti darbą ne tik čia, namuose, bet ir pačiame Egipte: jie neturi teisės tarnauti Egipto kariuomenėje ar dirbti teisėsaugos struktūrose, o kitų profesinių įgūdžių tauta, per amžius savo rankose laikiusi ginklą, paprasčiausiai neturi. Todėl svarbiausias vietos gyventojų uždarbis – įvairių prekių kontrabanda bei nelegalus gyventojų gabenimas per sieną į kaimyninius Gazos Ruožą ir Izraelį.

Pagal 1979 m. sutartį tarp Egipto ir Izraelio Egipto valdžia turi teisę dislokuoti Sinajaus pusiasalyje griežtai apribotą karinį kontingentą, kuris daugiausia kontroliuoja didžiuosius miestus ir Raudonosios jūros pakrantę. Kita šiaurės Sinajaus dalis valstybės faktiškai nėra kontroliuojama, todėl čia veikia daug islamistinių grupuočių, savo radikaliems veiksmams pateisinti pasinaudojančių vietinių gyventojų nepasitenkinimo nuotaikomis.

Al-Masri grupuotė šiaurės Sinajuje buvo viena iš daugelio niekuo neišsiskiriančių islamistinių grupuočių. Žvaigždžių valanda jai atėjo 2011 metais, kai vykstant Egipto revoliucijai ji regione tapo didžiausiu veikiančiu džihadistų padaliniu. Tada grupuotė prisiekė ištikimybę „Al Kaidai“, ėmė gauti finansinę paramą ir sulaukė instruktorių iš Jemeno (ten buvo įsikūręs „Al Kaidos“ štabas). Be to, revoliucinio chaoso metu visame Egipte iš kalėjimų buvo paleisti kaliniai ir tūkstančiai jų, tarp jų ir šimtai beduinų vadų, grįžo namo ir įsiliejo į islamistinių judėjimų gretas, kad kovotų prieš jų taip nekenčiamą Egipto valdžią.

Nuvertus prezidentą Mursi 2013 metais į valdžią atėjo kariškiai su generolu Abdeliu Fattahu al-Sisi priešakyje. Iškart po inauguracijos jis vienu svarbiausių savo vidaus politikos prioritetų paskelbė „negailestingą kovą su šiaurės Sinajaus teroristais“.

2014 m. balandžio mėnesį Egipto teismas pripažino grupuotę „Ansar Beit al-Maqdis“ teroristine, o jos narius valdžia ėmė negailestingai naikinti. Regione padažnėjo specialių antiteroristinių operacijų ir vyriausybinės kariuomenės reidų. Dešimtys kontrabandininkų tunelių, vedančių į Gazos sektorių, buvo užpilti smėliu. Pasienis su Gaza ir Izraeliu buvo paskelbtas buferine zona, kurią stengiasi kontroliuoti reguliarioji kariuomenė.

Tokie vyriausybės veiksmai sukėlė atsakomąją teroristinių veiksmų bangą. Kasdien prasidėjo sprogdinimai, žudynės, susišaudymai. Kova vyko ne tik už teritorijos kontrolę, bet ir už fizinį regiono, kuriam kontrabanda – vienintelis egzistavimo šaltinis, išgyvenimą.

Tokios situacijos fone spalio 31 d. Šiaurės Sinajaus dykumoje žuvo Rusijos lėktuvas. Kitą dieną al-Masri grupuotė suskubo už tai prisiimti atsakomybę.

Šis pareiškimas yra politiškai naudingas grupuotei, „užrakintai“ pasienyje su Izraeliu, nes mažai žinomą grupuotę pakelia į naują lygmenį. Į tokį lygmenį, koks dešimtmečius lieka nepasiekiamas net bombų „Al Kaidai“ gamybos specialistui Ibrahimui al-Asiri. O juk jis pagamino mirtininkams skirtą naujos rūšies bombą, kurios nemato šiluminiai skenavimo įrenginiai. Jis daug metų nesėkmingai bandė suorganizuoti bent vieno keleivinio lainerio susprogdinimą, kaip pats prisipažino.

Tačiau nė vienas bandymas šiam „siauros specializacijos“ teroristui nebuvo sėkmingas: jis vis sielvartavo, kad esant šiuolaikinėms apsaugos priemonėms tai itin sunkiai pasiekiama. Ir štai dabar nedidelė beduinų grupelė pareiškia įvykdžiusi tokį pasaulinio garso nusikaltimą.

Teroro akto lėktuvo viduje versijos tikrai negalima atmesti. Tačiau tai dar nereiškia, kad būtent al-Masri grupuotė, kurios pagrindinis tikslas – kova už kontrabandos srautų kontrolę, iš tikrųjų yra su ja susijusi. Panašių vaizdo įrašų skleidimas internete pastato grupuotę į jai palankią „pirmūnų“ padėtį tarp kitų teroristinių grupuočių, tačiau provokuojantis atsisakymas atskleisti nusikaltimo detales, taip pat painiava nusakant įvykio aplinkybes (lėktuvas „numuštas“ ar „sunaikintas“?) kelia didelių abejonių dėl al-Masri ir jo bendrininkų autorystės.

Šaltinis: Новая газета 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.