2018 m. abiejose Pruto upės pusėse – Rumunijoje ir Moldovoje – bus švenčiamas šių valstybių susivienijimo į vieną šalį, įvykusio prieš 100 metų, jubiliejus. Šiai datai ruošiasi daugybė organizacijų ir tūkstančiai žmonių abiejose valstybėse, o jų galutinis tikslas, deklaruojamas didžiosios šių šalių visuomenių dalies, yra šalių susijungimas į vieną valstybę.

Besarabija yra Rumunija

Rumunijos visuomenė, kaip ir Lietuvos, kiek romantizuoja vadinamąjį tarpukario laikotarpį ir dabartinę valstybę suvokia kaip prieškario valstybės tąsą, o komunistinį šalies gyvenimo periodą vertina kaip prievartinės intervencijos rezultatą. Todėl, 1989 m. nuvertus N. Ceausescu (Čaušesku) režimą ir atgavus realią nepriklausomybę, Bukarešte iškilo ir galimo Besarabijos prijungimo (ar prisijungimo) prie Rumunijos klausimas.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam  karui, 1918 m. Besarabija paskelbė nepriklausomybę nuo Rusijos ir prisijungė prie Rumunijos karalystės. Tik ryčiausia Besarabijos teritorija (maždaug dabartinė Padniestrė) liko TSRS sudėtyje ir ten buvo suformuota Moldavijos ATSR Ukrainos Tarybų Socialistinės Respublikos sudėtyje (čia ir toliau vartojami TSRS laikų valstybių pavadinimai). TSRS ir Vokietijai pasirašius Molotovo-Ribbentropo paktą, 1940 metais Besarabiją okupavo Tarybų Sąjunga. Po Antrojo pasaulinio karo vakarinės ir šiaurinės Besarabijos teritorijos dalys perduotos Ukrainos TSR, o iš likusios dalies (dabartinė Moldovos teritorija) sudaryta Moldavijos Tarybų Socialistinė Respublika, kuri 1991 m. paskelbė nepriklausomybę.

Dauguma rumunų pasisako už abiejų šalių susijungimą ir vadina tai istorinės tiesos atkūrimu. Maždaug 76 proc. rumunų pritaria susivienijimui, tą patį kartoja daug šalies politikų, valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų. Buvęs Rumunijos ministras pirmininkas Victoras Ponta prieš metus pakvietė rumunų tautą ruoštis Antram didžiajam susivienijimui, o buvęs prezidentas Traianas Basescu (Bašesku) yra pareiškęs, kad per 25-erius metus Moldova taps Rumunijos dalimi.

Šiek tiek nuosaikesnės pozicijos laikosi naujasis Rumunijos prezidentas Klausas Iohannis, kuris mato glaudesnę abiejų šalių ateitį per integraciją į ES. Tokio požiūrio šalininkai sako, kad Rumunija ir taip turi daug savų problemų, o tokie susijungimai nėra pageidaujami kitų šalių nei Vakaruose, nei Rytuose.

Galima apibendrinti, kad vis dėlto dauguma rumunų remia susivienijimą ir net jo priešininkai nėra kategoriški, be to, jų – mažuma. Rumunija laiko atidarytas duris susivienijimui ir jo sėkmė labiau priklauso nuo moldavų. Tokią politiką iliustruoja ir kategoriškas Rumunijos atsisakymas pasirašyti vis dar nesudarytą sienos sutartį su Moldova, nes tai, T. Basescu žodžiais tariant, būtų „Molotovo ir Ribbentropo pakto įteisinimas“.

Moldova tarp Rytų ir Vakarų

1991 m. Moldovai paskelbus Nepriklausomybę Rusija dėjo visas pastangas, kad ji nesusivienytų su Rumunija. Kaip viena iš kliūčių tam buvo (ir yra) naudojama Padniestrė. Tiraspolyje iki šiol visi įsitikinę, kad susivienijus valstybėms rusakalbiai būtų persekiojami, o rusų kalba – uždrausta.

Tokių ir daug kitų mitų skleidžiama Moldovoje per įvairius Maskvos kanalus – nuo žiniasklaidos iki prorusiškų ir komunistinės pakraipos organizacijų, kurios Moldovoje visada buvo įtakingos. Tai atsiliepia ir visuomenėje: vos 7–15 proc. moldavų palaiko susivienijimo su Rumunija idėją.

2009 m. Moldovos politika gerokai pasikeitė, nebėra tokia prorusiška, pagrindiniu politiniu šalies vadovybės tikslu tapo narystė ES. Tai buvo lyg ir kompromisinis tuometinio Moldovos politinio elito sprendimas: nei susivienijimas, nei prorusiška politika. Prieš penkerius metus narystei ES pritarė 80 proc. moldavų, tačiau proeuropietiškos jėgos įklimpo į tarpusavio rietenas, korupcinius sandėrius. Kita vertus, susivienijimo su Rumunija tendencijoms trukdė Rusijos invazija į Ukrainą, Maskvos sankcijos moldaviškai produkcijai, ir narystės ES perspektyva Moldovos visuomenėje ir tarp politinio elito prarado populiarumą. Dabar susivienijimo idėją palaiko tik apie 30 proc. moldavų.

ES narystės neapibrėžtumas tik dar labiau paskatino veikti Moldovos unionistus (susivienijimo šalininkus) – daugiausia jaunimą, Kišiniovo gyventojus ir žmones su didesnėmis pajamomis, jie šiemet surengė keletą daugiatūkstantinių mitingų ir akcijų. Unionistai sako, kad Kišiniovo politikai nepajėgūs išvesti šalį iš skurdo, integruoti ją į ES, ir Moldova niekada netaps tokia kaip Baltijos valstybės, todėl vienintelis būdas šaliai suklestėti yra susivienijimas su Rumunija. Akcijų dalyviai, nors nėra palaikomi daugumos šalies gyventojų, pažadėjo tęsti mitingus ir juos intensyvinti artėjant 2018 metams.

Rumunija nepaliks Moldovos Maskvai

Bukarešte realistiškai vertinama, kad valstybių susivienijimas yra labai miglotas ateities scenarijus, tačiau Rumunijoje niekas nesuprastų, jeigu būtų atsisakoma šios broliškos abiejų šalių idėjos. Todėl Rumunija siekia labiau susieti abi šalis ir tempia Moldovą tolyn nuo Rusijos ir arčiau Europos. Nemažomis Bukarešto, Briuselio, beje, ir Vilniaus (pirmininkavimo ES metu 2013 m.) pastangomis 2014 m. vasarą tarp ES ir Moldovos pasirašyta Asociacijos sutartis. Maža to, 500 tūkst. moldavų suteikta Rumunijos pilietybė.

Kai dėl proeuropietiškos Moldovos politikos Maskva įvedė sankcijas, pagelbėti jai iškart puolė Rumunija. Buvo nutiestas dujotiekis tarp abiejų šalių, Bukareštas pasiūlė 263 dolerių kainą už 1000 kub. metrų dujų, o tai pigiau nei pirkti iš Rusijos (300 dolerių). Pasikeitė ir svarbiausi Moldovos prekybos partneriai. 2014 m. didžiausia prekybos partnere tapo Rumunija, į ją keliauja 18 proc. prekių, o į Rusiją jau tik 11 procentų. 2015 m. pirmą pusmetį prekyba tarp abiejų Pruto upės krantų suintensyvėjo daugiau nei 60 procentų.

Nepaliko rumunai savo brolių bėdoje ir po garsiojo milijardo dolerių dingimo iš Moldovos bankų (tai maždaug aštuntadalis šalies BVP) skandalo, kai visai šalies finansų sistemai grėsė žlugimas. Rumunija kartu su ES ir Nyderlandais paskolino Moldovai 1,2 mlrd. eurų, o tai reiškia, kad šalis tapo visiškai priklausoma nuo Bukarešto.

Kuo labiau artėja 2018 metai, senojo šalių susivienijimo šimtmečio minėjimas, tuo labiau Moldova dreifuoja link Bukarešto. Ar tai baigsis abiejų šalių susiliejimu? Abejotina, kad tai įvyktų taip greitai, nes Maskva tam niekada nepritars, o ir moldavų visuomenėje gausu tokio susivienijimo baimių. Vis dėlto Bukarešto darbotvarkėje susivienijimo su Moldova klausimas išliks prioritetinis ir labai svarbus.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.