Vadinamosios Ukrainos krizės tarptautinės pasekmės neapsiriboja vien tik Rytų Europa ir šia diena. Be viso kito, tai, kad Rusija užpuolė Ukrainą, griauna 1968 m. Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties, kurios tikslas yra masinio naikinimo ginklo gaminimo, pardavimo arba įsigijimo draudimas įvairioms pasaulio valstybėms, logiką. Dešimto dešimtmečio viduryje Ukraina atsisakė tuomet trečio pasaulyje pagal didumą branduolinio arsenalo, tekusio jai kaip SSRS palikimas, ir prisijungė prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. Atsiliepdamos į tai trys iš penkių nuolatinių JT Saugumo Tarybos valstybių – JAV, Rusija ir Didžioji Britanija – Budapešto aukščiausio lygio pasitarime 1994 m. gruodį pasirašė su Kijevu Memorandumą dėl saugumo garantijų (Memorandum on Security Assurances, Budapešto memorandumas). Šiame dokumente Maskva, Vašingonas ir Londonas , kaip trys pirmosios Neplatinimo sutartį pasirašiusios valstybės, garantavo Ukrainai teritorinį vientisumą ir politinį suverenitetą.

Praėjus 20-čiai metų Rusija, okupavusi Krymą ir pradėjusi hibridinį karą Donbase, pažeidė didžiąją tų pasižadėjimų dalį. Taip Maskva de facto ne tik atsisakė vykdyti Budapešto memorandumo įsipareigojimus, bet kartu ir netiesiogiai anuliavo Neplatinimo sutartį. Dauguma apžvalgininkų yra nurodę tą šių dienų tarptautinės teisės pažeidimo problemą, tačiau jų komentaruose kol kas nebuvo atkreipiamas didesnis dėmesys į netiesioginį Pekino ir Paryžiaus įsitraukimą į šį keblų pasaulinės saugumo sistemos pažeidimo klausimą. Kaip parodyta toliau, Kinijos vyriausybė, taip pat ir kai kurie žymūs Prancūzijos politikai, nevienareikšmiškai vertindami Rusijos veiksmus, iš esmės padeda Kremliui pažeisti masinio naikinimo ginklo neplatinimo režimą. Šiandien mažai kas prisimena Paryžiaus ir Pekino pareiškimus, kartu su Budapešto memorandumu prieš 20 metų adresuotus Kijevui. Be JAV, Rusijos ir Didžiosios Britanijos, kitos dvi nuolatinės Saugumo Tarybos narės ir oficialiai pripažįstamos branduolinės valstybės, sutinkamai su Neplatinimo sutartimi, taip pat deklaravo, kad jų vyriausybių rengiamuose dokumentuose bus gerbiamas Ukrainos politinis suverenitetas ir teritorinis vientisumas.

Nors Pekinas buvo vienas iš 1994 m. susitarimo dėl Ukrainos branduolinio arsenalo likvidavimo dalyvių, šiandien jis nuolat vengia vienareikšmiškos savo pozicijos nesenų Rusijos poelgių atžvilgiu suformulavimo, darydamas tik bendro pobūdžio pareiškimus apie kitų šalių valstybinių sienų neliečiamumą. Kinija buvo vienintelė JT Saugumo Tarybos nuolatinė narė, kuri 2014 m. kovo 27 d. JT Generalinės Asamblėjos posėdyje susilaikė balsuojant dėl rezoliucijos dėl Ukrainos teritorinio vientisumo, nors 100 valstybių pasmerkė Krymo aneksiją.Pekinas šios rezoliucijos nepalaikė, nors prieš 20 metų Kijevui pateikė „KLR vyriausybės 1994 m. gruodžio 4 d. pareiškimą apie Ukrainai teikiamas saugumo garantijas“. Šiame dokumente Pekinas pareiškė, kad „visiškai supranta Ukrainos siekį gauti saugumo garantijas. [...] Kinijos vyriausybė nuolat pasisako prieš politinio, ekonominio ar kito pobūdžio spaudimo praktiką tarptautiniuose santykiuose ir patvirtina, kad ginčai ar nesutarimai tarp valstybių privalo būti sprendžiami taikiu, lygiaverčiu pagrindu konsultacijų būdu. [...] Kinija pripažįsta ir gerbia Ukrainos nepriklausomybę, suverenitetą ir teritorinį vientisumą.“

Turint omenyje šį pareiškimą, Pekinas, sąmoningai ar ne, savo elgesiu gilina ir be to dideles globalios saugumo sistemos spragas. Politinių kontaktų ir ekonominių Kinijos ir Rusijos ryšių suintensyvėjimas nuo 2014 m. pavasario prieštarauja bendrajai Neplatinimo sutarties dvasiai, taip pat ir KLR vyriausybės 1994 m. pareiškimui. Kinija savo veiksmais padeda Maskvai kompensuoti dėl prarastų ekonominių ryšių su Vakarais patiriamus nuostolius ir užtikrina jai svarbią simbolinę visuomeninę paramą įvairiuose dvišaliuose ir daugiašaliuose aukščiausio lygio pasitarimuose. Kinijos vyriausybė iš dabartinės Kremliaus izoliacijos gauna tam tikrą geopolitinę naudą ir Rusijos nušalinimą nuo įvairių partnerystės su Vakarais programų naudoja tam, kad išplėstų savo galimybes prieiti prie Rusijos žaliavų šaltinių. Naudodamasi šia savanaudiška taktika, Kinija stiprina įspūdį, kad oficialios didžiosios branduolinės valstybės ignoruos masinio naikinimo ginklo neplatinimo režimo pagrindus, jeigu reikalas bus susijęs su jų siaurų nacionalinių interesų gynimu. Dar daugiau, Pekinas tai daro valstybės, kurios branduolinis arsenalas prieš 20 metų keletą kartų viršijo Kinijos branduolinį arsenalą ir kuri savanoriškai atsisakė šio ginklo, sąskaita. Taip lyg ir siunčiamas signalas, kad, užuot laikiusios savo pažadų ir įsipareigojimų, oficialios didžiosios branduolinės valstybės kritiniu momentu (o tokį įspūdį kelia ne tik Maskva, bet ir Pekinas) stengsis įgyvendinti savo interesus ir ignoruoti masinio naikinimo ginklo neplatinimo principus.

Be to, tai ne tik nepalankiai Vakarų atžvilgiu nusistačiusio Kinijos ir Rusijos elito problema. 2015 m. liepą dešimties Prancūzijos parlamentarų grupė, dauguma iš jų atstovavo buvusio ir galbūt būsimo Prancūzijos prezidento Nikolas Sarkozy partijai, aplankė okupuotą Krymą. Tokiu savo poelgiu šie konservatyvių nuostatų deputatai pažeidė Vakarų sankcijas Rusijai, taikomas jai dėl Krymo aneksijos, kartu netiesiogiai pažeidė ir Neplatinimo sutartį. Vizitas pademonstravo paniekinamą deputatų požiūrį į Ukrainai duotus pažadus dėl jos teritorinio vientisumo, kai ji dešimto dešimtmečio viduryje prisijungė prie Neplatinimo sutarties ir atsisakė savo branduolinio arsenalo.

Aukštų Prancūzijos dešiniosios centristinės pakraipos partijos atstovų kelionė į Simferopolį turėjo kitokią reikšmę nei ankstesni marginalių ir radikalių Europos partijų lyderių vizitai. Konservatyvūs Prancūzijos parlamentarai pusiasalį aplankė nepaisydami to, kad 1994 m. gruodžio 5 d. Prancūzija, jai vadovaujant dešiniojo centro vyriausybei su E. Balladuru priešakyje (tos vyriausybės narys buvo ir N. Sarkozy) , priėmė „Prancūzijos pareiškimą dėl Ukrainos prisijungimo prie Neplatinimo sutarties“. Šiuo dokumentu „Prancūzija pakartotinai pareiškia apie tolimesnę savo ištikimybę Ukrainos nepriklausomybės ir suvereniteto bei dabartinių Ukrainos sienų neliečiamumo principų palaikymui sutinkamai su Helsinkio baigiamojo akto ir Paryžiaus naujosios Europos chartijos principais. Prancūzija primena apie savo ištikimybę Helsinkio baigiamojo akto principams, pagal kuriuos valstybių sienos gali būti keičiamos tiktai taikiu būdu ir esant abipusiam sutarimui, o šio akto valstybės dalyvės įsipareigoja susilaikyti nuo grėsmės naudoti jėgą ar grasinti ją panaudoti kėsinantis į valstybių politinę nepriklausomybę bei teritorinį vientisumą, taip pat ir veikti kokiu nors kitu būdu, nesuderinamu su Jungtinių Tautų tikslais“.

Demonstratyvus didžiųjų branduolinių valstybių – Kinijos ir Prancūzijos – politikų kolaboravimas su Rusija po to, kai ji oficialiai aneksavo Krymą ir neoficialiai pradėjo karą Donbase, atsieina brangiai ne tik Ukrainai. Oficialių politinių ryšių su Neplatinimo sutarties pažeidėju palaikymas, atkūrimas ir net stiprinimas daugeliui dabar gali pasirodyti galimu ar net pragmatišku žingsniu. Tačiau ateities kartos gali šiandieninį svarbiausių valstybių – Neplatinimo sutarties garantų – bendradarbiavimą su Kremliumi įvertinti kaip neleistinai didelį nukrypimą nuo masinio naikinimo ginklo neplatinimo režimo pagrindų.

Andreas Umlandas, filosofijos daktaras, Euroatlantinio bendradarbiavimo instituto Kijeve vyresnysis mokslinis bendradarbis ir knygų serijos „Tarybinė ir potarybinė politika bei visuomenė“ vyriausiasis redaktorius. Parengti šį straipsnį padėjo Andrejus Kinderis ir Remi Buassonas, pirmą kartą jis publikuotas leidinyje „Vox Ukraine“.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.