Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Ką išspręstų Sirijos padalijimas?

Olegas Volkovas
2015 12 07

Jau penktus metus nesibaigiantis pilietinis karas Sirijoje Vakarų pasauliui tapo itin aktualus prasidėjus vadinamajai pabėgėlių krizei ir Rusijai tiesiogiai įsitraukus į konfliktą šioje šalyje. Pabėgėliai privertė europiečius pajusti, kad karas yra labai arti, o jo pasekmės nėra izoliuotos Artimųjų Rytų valstybių sienų, prieš šimtmetį nubrėžtų Europos „didžiųjų“. Teroristų išpuoliai Paryžiuje dar kartą priminė, jog teroristinė „Islamo valstybė“, paprastai vadinama ISIS, – vieno iš ankstesnių (o gal geriau sakyti – niekada nesibaigiančių) konfliktų „kūdikis“ – pajėgia sėti siaubą ne tik Mosule ar Rakoje, bet ir pačioje Europos širdyje.

Rusijos parama suskaldytą Siriją toliau valdyti bandančiam Basharui Assadui, oro smūgiai, nukreipti ne tik prieš ISIS islamistus, bet ir kitus sukilėlius, įneša dar daugiau neaiškumo į ir be to sunkiai suprantamą konfliktą. JAV Senato Gynybos reikalų komiteto pirmininkas Johnas McCainas dar spalio pradžioje buvo pareiškęs, kad Rusijos įsitraukimas reiškia netiesioginio Rusijos ir JAV karo pradžią. Jo manymu, Putino strategijos šerdis yra siekis priversti pasaulį rinktis tarp Assado ir ISIS.

Iš tiesų, iš galimų lygties sprendimų pašalinus tarptautinės bendruomenės pripažintą Sirijos nacionalinę opozicinių jėgų koaliciją, kurdų sukilėlius ir kitas vienu metu prieš Assado režimą ir ISIS kovojančias grupes, lieka tik šie du variantai. Toks supaprastintas požiūris į konfliktą klaidina ir verčia manyti, kad Assado režimas yra mažiau pavojingas Vakarams nei visur prasiskverbusi ISIS, ir jis yra jei ne sąjungininkas, tai bent jau galimas pokonfliktinio saugumo garantas. Anot buvusio JAV valstybės sekretoriaus Henry Kissingerio, „Rusija baiminasi, kad Assado režimo žlugimas gali atkartoti Libijoje kilusį chaosą, leisiantį ISIS užgrobti valdžią Damaske ir paversti visą Siriją teroristinių operacijų baze, iš kur teroristai skverbtųsi į musulmoniškus Rusijos regionus pro pietines sienas Kaukaze ir kitur“.

Kalbant apie konflikto Sirijoje sprendimo variantus, būsimas jos – kaip valstybės – likimas anaiptol neatrodo vienareikšmiškai. Visai gali būti, kad valstybės su(si)skaidymas į kelis nepriklausomus arba federacijos principu suvienytus teritorinius vienetus yra neišvengiamas. Kaip rodo Artimųjų Rytų valstybių patirtis, be galo sunku rasti visoms dažniausiai dirbtinai suformuotos valstybės gyventojų grupėms tinkančią ideologiją ir bent daugumos gyventojų lūkesčius atitinkantį valdymo būdą. Teokratinė valstybė kelia problemų religinėms mažumoms ir kitokį nei valstybinis islamą išpažįstančioms grupėms, o panarabizmo ideologija į diskurso pakraščius nustumia kitas arabų valstybėse gyvenančias islamą išpažįstančias tautas – berberus, kurdus, turkmėnus ir kitus. Taigi kad ir koks variantas vienoje ar kitoje šalyje būdavo pasirinktas praeityje, visada atsirasdavo tuo pasirinkimu nepatenkintų gyventojų grupių, o optimalus sprendimas vargu ar iš viso įmanomas atsižvelgiant į Artimųjų Rytų tautybių, konfesijų, o pastaruoju metu – ir interesų grupių ar karinių grupuočių margumyną. Ar ši patirtis reiškia, kad geriausias variantas yra Artimųjų Rytų plačiąja prasme (Sirija ir Irakas būtų tik pradžia) balkanizacija, nors ji, kaip rodo patirtis, taip pat nėra itin optimalus sprendimas?

Apie galimą Sirijos padalijimą į daugumos musulmonų sunitų apgyventą Sunistaną, alavitų apgyventą Alavistaną ir kurdų tankiai gyvenamą Sirijos Kurdistano dalį kalbama jau ne pirmus metus. Panašus planas buvo siūlomas Irakui, kai buvo nuverstas Saddamas Husseinas. Pagal JAV senatoriaus Joe Bideno pasiūlytą planą Irakas turėjo būti padalintas į tris autonomines zonas – Sunistaną, Šiistaną ir Kurdistaną. Toks pasiūlymas, panašiai kaip ir Sirijos padalijimas, supaprastina sudėtingą vidinę šalies dinamiką, ragina pamiršti skirtingų grupių kovą dėl valdžios ir sukuria iliuziją, kad naujų, religija grįstų teritorinių vienetų sukūrimas užtikrina stabilumą. Britų politologo ir Artimųjų Rytų eksperto Toby Dodge‘o 2007 metais išsakyta kritika dėl J. Bideno pasiūlymo puikiai tinka ir Sirijos padalijimo šalininkams: „Įsivaizdavimas, kad mes turime tris darnias bendruomenes, yra sociologinis ir politinis neraštingumas.“

Atskirai verta paminėti Sirijos Kurdistaną, kuris de facto autonomija pasižymi nuo konflikto pradžios. Sirijos Kurdistanas, taip pat žinomas Rojavos vardu, yra sudarytas iš trijų kantonų (sričių), kuriuos bandoma valdyti demokratinio konfederalizmo principais, išdėstytais žymaus amerikiečių kovotojo už tautų teises, libertaro Murray Bookchino veikaluose, kurie turėjo didelę įtaką kurdų kairiesiems. Kurdų pešmergos pajėgoms kol kas pavyksta duoti atkirtį ne tik „Islamo valstybei“, bet ir Assado kariuomenei. Taip pat būtina pažymėti, kad Rojavos vadovybė nesiekia vienybės su Irako Kurdistanu. Sirijos kurdai pilietinio karo sąlygomis puoselėja radikaliai kairiąją demokratiją, kuri būtų nesuderinama su centristine-nacionalistine Irako Kurdistano prezidento Masoudo Barzanio vyriausybės politika. Šiuo metu Sirijos kurdai sulaukia JAV palaikymo ir įtarių Turkijos žvilgsnių (ir bombų), tačiau įsisiūbavus konfliktui su Rusija Turkijos vadovybės požiūris į kurdus gali pasikeisti. Ir vis dėlto jeigu Sirijos konfliktas vienaip ar kitaip išsispręs, ar Turkija susitaikytų su dar vienos kurdų kvazivalstybės egzistavimu savo pašonėje – neaišku.

Štai ką dar prieš trejus metus apie menamą Alavistaną rašė portalas „Foreign Policy“: „Assadas yra pasilikęs paskutinį kozirį. Sirijos režimas jau kelis mėnesius ruošiasi atsitraukimui į Sirijos pakrantės kalnus, tankiai apgyventus alavitų, kurių konfesijai priklauso ir Assadas. Dabar akivaizdu, kur link juda Sirijos konfliktas. Anksčiau ar vėliau Assadas apleis Damaską.“

Sirijos lygtyje daug nežinomųjų, bet jei po konflikto Rusijos remiamas Assadas išlaikytų valdžią savo rankose, Alavistanas galėtų virsti tikrove. Tai būtų maža valstybė, mažesnė už Libaną, remiama Irano ir jam pavaldžių „Hezbollah“ kovotojų bei Rusijos.

Dabartinės Artimųjų Rytų valstybių sienos buvo nubraižytos pagal valstybių – Pirmojo pasaulinio karo nugalėtojų užgaidas. Dėl šios priežasties tų valstybių gyventojų pilietybė per šimtmetį nespėjo iš esmės nustumti į antrąjį planą kitų identiteto kategorijų – religijos, priklausymo atitinkamai tautybei, genčiai ar klanui. Kaip matėme Irake, o dabar matome Sirijoje, skilimas pagal bet kurią iš galimų kategorijų gali tęstis kone amžinai. Todėl būtų naivu tikėtis, kad Sirijos suskaidymas religinių konfesijų principu užtikrintų stabilumą ateityje. Atvirkščiai, naujos mažesnės, ekonomiškai silpnos ir bent jau paviršutiniškai vienalytės valstybės galėtų tapti lengvais taikiniais chaosą sėjančioms valstybėms ar jų grupėms, galingoms teroristų grupuotėms ar naujiems diktatoriams. Juolab kad įgyvendinti tokį Sirijos padalinimą praliejant minimaliai kraujo šiuo metu smarkiai susiskaldžiusiai tarptautinei visuomenei – beveik neįmanomas uždavinys.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (38)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (110)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras