Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Rusai nustojo mylėti Europą (3)

Levas Gudkovas, Levados sociologinių tyrimų centro vadovas
2015 12 11

Rusijos gyventojų požiūris į Europą, į Europos Sąjungą po Maidano Kijeve ryškiai pablogėjo, o patriotinis pasididžiavimas lygiai taip pat ryškiai padidėjo. Nacionalinės savigarbos reiškimas per priešiškumo demonstravimą šalims, galinčioms savai valstybei būti išsivystymo matu, rodo itin didelę Rusijos priklausomybę nuo Europos. Tiksliau – gilią traumą, atsiradusią dėl Rusijos nepajėgumo modernizuotis.

Vienas pirmųjų Rusijos istorikų N. Karamzinas Europą vadino „meno ir mokslo sostine, visų žmonijos proto brangenybių, surinktų per amžius, saugykla“. Šis požiūris į Vakarus tapo besiformuojančios rusų kultūros, kuri save galėjo suvokti tik per santykį su Vakarų Europa, ideologijos pagrindu.

Pergalė prieš Napoleoną, užkariavusį beveik visą kontinentinę Europą, buvo suvokta kaip Rusijos misija rodyti kelią kitoms valstybėms arba bent teisė pretenduoti į ypatingą šalies civilizacinį statusą. Nuo to laiko Rusijos santykiai su Vakarais buvo persmelkti tam tikro dvilypumo: konkuravimo iliuzijos, savo atsilikimo, barbariškumo ir beteisiškumo suvokimo, atsveriamo savo dvasinio pranašumo suvokimo ir imperinio pasipūtimo kitų Europos valstybių atžvilgiu.

Rusija buvo pirma „besivejančios modernizacijos“ šalis, su visais nacionalinio nevisavertiškumo kompleksais ir problemomis, noru įsitvirtinti tarp kitų „didžiųjų valstybių“, susilyginti su jomis – jeigu ne ekonomiškai, išsimokslinimu, mokslo laimėjimais ar valdymo kokybe, tai bent karine galia.

Įsivaizduojamieji „Vakarai“, viena vertus, įkūnija rusų svajones apie tai, ką jie patys norėtų turėti: aukštą gyvenimo lygį, socialinę ir žmogaus teisių apsaugą, užtikrinamus mokslo, kultūros, technologijų plėtros. O kita vertus, „Vakarai“ yra Rusijos kolonizacijos, jos žemės turtų užgrobimo grėsmių, fobijų prarasti nacionalinį identitetą šaltinis, matas to, ką rusai norėjo pasiekti, tačiau nepasiekė dėl archajinės savo valdžios organizacijos – patvaldystės, vėliau – totalitarinės politinės sistemos.

„Priešinimosi Vakarams“ motyvas slėpė ir teikiančią viltį žinią: Rusija kada nors taps lygi Europai. Tokio pobūdžio idėjos buvo privaloma valdžios legitimacinės legendos dalis, o tolinimasis nuo Vakarų, priešinimasis jiems tapo nacionalinio Rusijos identiteto formavimosi, mitų apie Rusijos „ypatingumą“ kūrimo, priešinimosi „svetimai kultūrai“ priemone.

Vakarai – tai stebuklingas veidrodis, į kurį žiūrėdami rusai, lygindami savo šalį su išsivysčiusiomis, civilizuotomis valstybėmis, pažindavo save.

Skirtumo tarp realybės ir utopijos suvokimas visada yra skausmingas, jis gimdo neviltį arba netvardomą savigyrą. Reakcija į šį vidinį konfliktą yra polinkis į izoliacionizmą ir noras nuvertinti ar net diskredituoti savo gėrėjimosi Vakarais šaltinius. Mazochistiškas sielojimasis dėl savo „azijietiškumo“ skatino norą išsivaduoti iš „Vakarų akinimo“, dėl to ši savimonės neurozė tapo pagrindiniu rusų kultūros ir literatūros konfliktu. Todėl modernizacijos retorika neišvengiamai turėjo būti kompensuojama „tradicinėmis sąvaržomis“.

Ši vidinė prieštara atsiliepė ir rusų savęs ir kitų suvokimui, o savi trūkumai tapdavo moraliniais pranašumais: taip, europiečiai – kultūringi, racionalūs, darbštūs žmonės, tačiau jie šalti, formalūs, taupūs, nenuoširdūs. Mes, rusai, – atviri, paprasti, nuoširdūs, šilti žmonės, mus domina ne materialinė gerovė, o dvasinės vertybės.

Europos idealizavimas ir lankstymasis jai lengvai virsdavo „keliaklupsčiavimo prieš Vakarus“ kritika, „kova su kosmopolitizmu“ Stalino laikais, požiūriu į Europą ir jos kultūrą kaip į kažką svetima, priešiška, keliantį grėsmę rusų nacijos ir kultūros egzistavimui.

Tokie mitai ir fobijos yra būdingi uždarai visuomenei su griežta cenzūra, laisvės suvaržymais, represine vidaus politika.

Kiekvieną Rusijos spartesnės ekonominės plėtros, gyvenimo lygio kilimo laikotarpį lydėjo šalies atsivėrimas užsieniui ir jos valdančiojo režimo pasikeitimas, vakarietiškų idėjų ir technologijų įsisavinimas, intensyvesnis prekybinis ir kultūrinis bendradarbiavimas. Ir priešingai – stagnacijos ir teroro laikotarpiai siejosi su izoliacionizmu, ksenofobija, varganu gyvenimu.

Palankiausiu vidinėms transformacijoms ir suartėjimui su Vakarais laikotarpiu tapo devinto dešimtmečio pabaiga – dešimto dešimtmečio pradžia. Tada greitai išryškėjo sovietinio identiteto ir komunistinės ideologijos krizė. 1989–1993 metais masių sąmonėje vyravo supratimas, kad „Rusija pateko į istorinės raidos nuošalę“, „šalies istorija – tai baisių nusikaltimų grandinė“, o sovietinės sistemos gyvavimo kaina yra masinis skurdas, apatija, atsilikimas nuo išsivysčiusių šalių.

Tuo metu dominavo nuostata, kad, atsivėrus šaliai, būtina sukti į bendrą pasaulinės raidos kelią. Žmonės nelabai suprato, kas tai yra demokratija ir teisinė valstybė, asmens teisės ir laisvės, tačiau jautė: sąlyga ekonomikai orientuotis ne į karinės pramonės kompleksą ar į GULAG‘ą, o į žmonių poreikius – apribota valstybės galia, o kad pakiltų gyvenimo lygis ir padidėtų socialinė apsauga, būtina politinė laisvė ir pliuralizmas. Masių lūkesčiai buvo siejami su integracija į Europą, pasiryžimu bendradarbiauti su ja, mokytis iš jos.

Tačiau jau nuo 1995 m. pasukama priešinga europėjimui linkme. Nomenklatūrinį revanšą lydėjo primityvaus nacionalizmo ir izoliacionizmo nuotaikų pakilimas, demokratijos šalininkų apkaltinimai šalies gėrybių išpardavinėjimu ir nacionalinių interesų išdavyste.

Į valdžią atėjus specialiųjų tarnybų atstovams atgijo antivakarietiška propaganda, o demagogija, kad „Rusija atgimsta, keliasi nuo kelių“, tapo oficialiu Rusijos politikos tonu. Šalis ėmė grįžti prie „rusų tradicijų“ ir tai tapo valstybinio paternalizmo (išstūmusio europėjimo idėją), švietimo sistemos klerikalizavimo ir valstybės įtakos stiprėjimo visose srityse sinonimu. Oksimoronai „konservatyvi modernizacija“, „suvereni arba valdoma demokratija“ tapo ideologine režimo emblema. Šias permainas lydėjo geopolitikos, „civilizuoto konflikto“ idėjų skleidimas, aiškinimai, kad Rusija neturi kitų sąjungininkų, tik armiją ir laivyną, kalbos apie Rusijos ir Vakarų interesų nesuderinamumą.

Ir tai davė vaisių. Visuomenės nuomonės orientacija į Europą po truputį silpnėjo ir 2014 m. pavasarį iš esmės visiškai sunyko.

1999 m. 67 proc. apklaustųjų sakė, kad Rusijai reikia stengtis įstoti į Europos Sąjungą (dauguma išsilaikė iki 2011 m.), 2014 m. taip galvojo tik 15 proc., o priešingai – 64 procentai. Panašiai pasiskirstė ir nuomonė, kad Europos kultūra daro neigiamą įtaką padėčiai Rusijoje: 1992 m. – 37 proc., po 2000-ųjų – jau 66 procentai.

Per pirmąją Putino kadenciją radikaliai pakito rusų saviidentifikacijos suvokimas: 1998 m. 71 proc. apklaustųjų save laikė „europiečiais“, o 2008 m. tokių buvo tik 21 procentas. Tai rodo, kad europietiškos savimonės sluoksnis Rusijos visuomenėje yra labai plonas ir lengvai pasiduoda erozijai.

Reikšmingas politikos ir propagandos lūžis įvyko po Putino kalbos Miunchene 2007 m. vasarį. Nusiteikimas tolintis nuo Vakarų Europos, kuris anksčiau buvo būdingas ne daugiau kaip 12–14 proc. gyventojų, ėmė pastebimai stiprėti ir 2009 m. pasiekė piką – 27 proc., o noras stiprinti ryšius su Europos šalimis sumažėjo nuo 75 iki 61 procento.

1994 m. 60 proc. rusų tikėjo, kad tarp Rusijos ir Vakarų gali būti „iš tikrųjų draugiški santykiai“ (priešingai manė 38 proc.), tačiau visuomenei primetama „priešų apsupties“ ideologija privedė prie to, kad 2001 m. jau daugiau kaip pusė rusų manė, jog tokie santykiai neįmanomi. 2015 m. šis rodiklis pasiekė 62 proc., o tų, kurie teigiamai žvelgė į santykius su Europa, liko tik 20 procentų.

Kad vidinio diskomforto ir nacionalinio nevisavertiškumo suvokimas susilpnėtų, negatyvūs rusų vaizdiniai apie pačius save, kurių patys rusai atvirai pripažinti neįstengia, priskiriami Vakarams. Į sociologų klausimą, „ką europiečiai galvoja apie Rusiją“, dauguma apklaustųjų (įvairiais metais) atsakė: „Vakarų žaliavų šaltinis“ (33–40 proc.), „pelningų investicijų vieta arba pelninga rinka“, „neišsivysčiusi, neprognozuojama ir agresyvi šalis“, „potencialus priešas, branduolinė valstybė“ (12–30 proc.). Ir tik 10–15 proc. teigė: „tai kaimynė ir partnerė, su kuria reikia plėtoti santykius“.

Čia yra svarbus savo ir europiečių suvokimo asimetriškumas: mes – taikūs žmonės, Vakarams nėra ko Rusijos bijoti, tačiau patys Vakarai kelia Rusijai grėsmę. Vakarai patys kalti, kad santykiai tarp Rusijos ir ES blogėja, nes rimtai nevertina Rusijos interesų, jų kritika dėl tarptautinės teisės bei asmens laisvių pažeidimų – veidmainiška, nepateisinama ir neobjektyvi.

Paradoksas tas, kad absoliutinė rusų dauguma, būdama skeptiška dėl galimybės pakeisti valstybės politiką esant dabartinei valdžiai, vis vien norėtų bendradarbiauti, normalizuoti santykius su Europos valstybėmis, dar daugiau – slapta tikisi, kad tai įvyks. Santykis tų, kurie mano, kad būtų teisinga stiprinti abipusiai naudingus ryšius, ir tų, kurie mano, kad reikia silpninti priklausomybę nuo Vakarų Europos, per visą Putino valdymo laikotarpį buvo apie 3:1, įtampos su Vakarais padidėjimo tarpsniais (kaip per pastaruosius dvejus metus) sumažėdamas iki 2:1. Toks suvokimas yra paremtas užslėptu santykinės gyventojų daugumos supratimu, kad pasibaigus šaltajam karui ir konfrontacijai Rusijos žmonės iš to greičiau laimėjo, nei pralaimėjo.

Originalus tekstas: http://www.novayagazeta.ru/politics/70997.html

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 3)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras