Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kinijos ekonominis augimas kaip nacionalinio saugumo prioritetas (5)

Irmantas Pečiūra, Azijos politikos ekspertas
2015 12 21

Spartus Kinijos ekonominis augimas ir su juo susijusios šios valstybės politinės galios plėtros tendencijos pastaruoju metu yra viena iš populiariausių tarptautinės politikos problemų, plačiai eskaluojamų Vakarų valstybių politiniame ir akademiniame diskurse. Prognozių Kinijos atžvilgiu esama įvairių – nuo požiūrio, kad jau visai netrukus ši valstybė nustelbs JAV hegemoniją ir taps naująja supergalybe, iki tokių, kurie projektuoja gana niūrius šios valstybės ateities scenarijus. Be jokios abejonės, prognozuojant tolimesnes Kinijos raidos perspektyvas į analizę tenka įtraukti gausybę kintamųjų, ir skirtingos jų interpretacijos ar net pačių kintamųjų pasirinkimas nulemia, kad mokslinių/strateginių požiūrių gijos išsiskiria. Vis dėlto visus požiūrius vienija bendras vardiklis: pernelyg pabrėžiama realpolitik/geopolitiniai – kovos dėl galios tarptautinėje arenoje aspektai – ir dažnai pamirštama įvertinti sociopolitinių veiksnių reikšmę šios valstybės viduje. Siekiant prognozuoti šios ypatingais prieštaringumais ir civilizacine specifika pasižyminčios valstybės raidą, būtina susidaryti visapusišką mentalinį žemėlapį, integruojant į jį ir vidaus politikos veiksnius.

Vargu, ar būtų galima ginčytis, kad sparčiai didėjanti ekonominė galia suteikia Kinijai vis daugiau politinių dividendų tarptautinėje arenoje. Prieš dešimtmetį Vakaruose į šią valstybę buvo žvelgiama tik kaip į didelį pigių prekių gamybos fabriką, o dabar Kinija tapo neatsiejama integruotos tarptautinės prekybos ir globalios finansų sistemos dalimi, verčiančia Vakarų valstybes kur kas atidžiau sekti jos įgyvendinamą daugiavektorinę užsienio politiką. Šį teiginį būtų sunku paneigti net ir patiems didžiausiems Kinijos plėtros pesimistams. Vis dėlto ypatingas Kinijos komunistų partijos dėmesys valstybės ekonominiam progresui nebūtinai yra tiesiogiai susijęs (kaip dažnai manoma) su potencialiu Kinijos revizionizmu ar didesnio prestižo tarptautinėje arenoje siekiais. Kinijos komunistų partija valstybės ekonominį augimą vertina kaip nacionalinio saugumo prioritetą, nes nuo jo didžiąja dalimi priklauso šios partijos tolimesnės galimybės išlikti valdžioje. Kitaip tariant, ekonominė valstybės pažanga yra vienas svarbiausių dabartinio Kinijos režimo stabilumą garantuojančių veiksnių, kartu paradoksaliai ribodamas demokratizacijos plėtrą šioje valstybėje. Panagrinėkime šiuos painius teiginius atidžiau.

Kinijos ekonominė ir politinė sistema pasižymi Vakarų valstybėms neįprastais prieštaravimais. Nors valstybėje funkcionuoja rinkos ekonomika, ji nėra derinama su demokratiniu valdymu, kuris Vakarų valstybėse dažnai yra laikomas tiesiogine ekonominės modernizacijos ir kapitalistinių rinkos santykių pasekme. Skirtingai nei Vakaruose, kur kaip ekonominės modernizacijos pasekmė susiformavusi vidurinioji klasė tapo pagrindiniu demokratizacijos procesų katalizatoriumi, Kinijos vidurinioji klasė tebėra gana skeptiška demokratinio valdymo atžvilgiu. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog anokia čia problema – galbūt demokratija nėra būtina modernių rinkos santykių sąlyga ir „egocentriškiems Vakarams“ teks susitaikyti su šios (neo)liberalios sampratos universalumo ribotumu. Vis dėlto tikrovė yra kur kas sudėtingesnė, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

XX a. 8 dešimtmetyje Kinijos komunistų partijai ėmus įgyvendinti svarbiausių šalies ūkio šakų reformas ir laipsniškai atsiveriant tarptautinėms rinkoms, prasidėjo žaibiškas Kinijos ekonominis augimas, trunkantis daugiau nei tris dešimtmečius. To meto „Azijos tigrų“ patirtis buvo savotiškas kelrodis Kinijai modernizuojant savo ekonomiką, pritraukiant vakarietiškų technologijų ir investicijų. Palyginimui: 1978 metais, prieš įgyvendinant Deng Xiaopingo reformas, Kinijoje BVP dalis vienam gyventojui tesudarė 165 JAV dolerius, o, pavyzdžiui, Japonijoje šis rodiklis siekė 8000 JAV dolerių. Vis dėlto nuosekliai įgyvendinama ekonominė politika lėmė precedento neturintį ekonominį proveržį (vidutiniškai po 10 procentų grynojo BVP augimas kasmet), kuris paskatino Kinijos gyventojų pajamų kilimą ir ilgainiui paklojo pamatus viduriniosios klasės susiformavimui. Be abejo, reikia pasakyti, kad ši valstybė vis dar pasižymi milžiniškais ekonominės raidos netolygumais, pavyzdžiui, jei lygintume gyventojų gerovę miestuose ir kaimuose, rytinėse ir vakarinėse šalies provincijose, tačiau absoliučiais skaičiais Kinijos vidurinioji klasė jau dabar yra didžiausia pasaulyje.

Nors dažnai manoma, kad autoritarinis ir represinis Kinijos komunistų partijos režimas vienašališkai nustato strateginius valstybės prioritetus, tačiau net ir tokia galios koncentracija pasižymintis biurokratinis aparatas ne(be)gali ignoruoti modernėjančios ir vis daugiau laisvių reikalaujančios Kinijos visuomenės poreikių. Galima teigti, kad ryšys tarp ilgalaikių Kinijos strateginių prioritetų nustatymo ir dabartinės sociopolitinės padėties šalyje yra tiesioginis. Kinijos komunistų partija šioje grandyje užima tarpinę poziciją ir įteisina savo valdymo tęstinumą tik todėl, kad nustatomi nacionalinės plėtros prioritetai (kol kas) tenkina vis didesnę įtaką Kinijoje įgyjančios viduriniosios klasės interesus. Savo materialinės gerovės kilimą vidurinioji klasė yra linkusi tiesiogiai sieti su sėkmingai įgyvendinama Kinijos komunistų partijos ekonomine politika, todėl ją palaiko.

Materialinės gerovės siekimas šiuolaikinėje Kinijos visuomenėje suvokiamas kaip vertybė, kuri yra įprasminama per Kinijos komunistų partijos kuriamą ir palaikomą „kiniškos svajonės“ diskursą. Šis diskursas – aiški aliuzija į gerai visiems žinomą „amerikietiškos svajonės“ analogą. Tačiau nors šie žodžių junginiai semantiškai panašūs, jų turinys gerokai skiriasi. Terminą „amerikietiška svajonė“ galima apibūdinti kaip tam tikrą Amerikos visuomenėje įsišaknijusią tikėjimo sistemą, teigiančią, kad kiekvienas šios šalies pilietis, nesvarbu, koks jo socialinis statusas, gali suklestėti ir praturtėti, jei tik siekdamas šių tikslų įdės užtektinai darbo, ryžto ir kūrybiškumo. Galima teigti, jog šio termino turinį įprasmina savotiška liberalios valstybės ir kapitalistinės rinkos ekonomikos sintezė. Valstybės, kuri yra kildinama iš tautos, uždavinys – garantuoti savo piliečiams saugumą, politines ir pilietines teises. Pasinaudodami šiomis teisėmis ir aktyviai dalyvaudami rinkos santykiuose, į kuriuos valstybė nesikiša, piliečiai gali įprasminti tuos tikslus. O štai alternatyvus „kiniškos svajonės” variantas akcentuoja kur reikšmingesnį valstybės vaidmenį, reguliuojant tiek visuomeninius, tiek rinkos santykius. Šioje tikėjimo sistemoje politinės ir pilietinės laisvės nėra būtinos sąlygos „svajonei“ pasiekti, atvirkščiai – jų paaukojimas ir perleidimas valstybei suvokiamas kaip būtina sąlyga svajonės išsipildymui. Šiuo metu tarp Kinijos komunistų partijos ir viduriniosios klasės susiformavęs savotiškas socialinis kontraktas, kuris galėtų būti nusakomas taip: „Jūs (vidurinioji klasė) nesikišate į valstybės valdymą (politiką), o mes (partijos elitas) garantuosime šalies ekonominį augimą, kuris sudarys sąlygas jums toliau turtėti.“

Reikia pasakyti, kad kol kas šio susitarimo buvo sėkmingai laikomasi. Pastarąjį dešimtmetį vidutinis darbo užmokestis Kinijoje kilo sparčiausiai, palyginti su kaimyninėmis Pietryčių Azijos regiono valstybėmis – Malaizija, Filipinais, Tailandu, Vietnamu. Visos šios valstybės siekia įtvirtinti demokratinį valdymą, tačiau kol kas jis neatneša tiek ekonominės naudos kaip autoritarinis Kinijos komunistų partijos režimas. Remiantis 2011 m. atlikto tyrimo[1] duomenimis, paaiškėjo, kad nors Kinijos vidurinioji klasė ir norėtų platesnio pilietinių teisių užtikrinimo, tačiau politinės teisės, tokios kaip demonstracijų laisvė, laisvas organizacijų kūrimas, demokratinių institucijų plėtra ar aktyvus dalyvavimas politikoje, šią visuomenės grupę mažai tedomina. Savo politines teises Kinijos vidurinioji klasė pragmatiškai aukoja dėl ekonominės gerovės.

Savo ruožtu Kinijos komunistų partija, siekdama išvengti visuomenės „bruzdėjimų“, stengiasi viduriniąją klasę kuo labiau integruoti į valstybines struktūras. Šiuo metu didžiosios dalies Kinijos viduriniosios klasės ekonominė gerovė ir prestižas visuomenėje priklauso nuo karjeros valstybės tarnyboje ar net pačioje partijoje. Dėl šios priežasties vidurinioji klasė bijo radikalių sociopolitinių permainų šalyje. Galima teigti, kad nors Kinijos vidurinioji klasė ir turi potencialo įgyvendinti demokratines pertvarkas, kol Kinijos komunistų partijos vykdoma politika užtikrina stabilų valstybės ekonominį augimą, tol nebylus socialinis paktas tarp jų nenutrūksta. Vis dėlto tikėtina, kad gili ekonominė recesija, ypač ilgesnės trukmės, galėtų paskatinti sociopolitines permainas ir demokratizaciją šioje valstybėje. Ekonominis nuosmukis sudrebintų Kinijos komunistų partijos ir viduriniosios klasės socialinio pakto pamatus, todėl vidurinioji klasė potencialiai imtų siekti platesnio politinio atstovavimo.

Prognozuoti tolimesnes šio pakto tvarumo perspektyvas taip pat sudėtinga kaip ir prognozuoti Kinijos ekonominio augimo tendencijas. Kaip jau buvo minėta pradžioje, įvairių ekspertų pozicijos šiuo klausimu smarkiai išsiskiria. Viena vertus, galima manyti, kad ateityje Kinija išliks pasaulio ekonomikos augimo flagmanu. Per daugiau nei trisdešimtmetį Kinijos valdžia įrodė sugebanti nuosekliai įgyvendinti išsikeltus strateginius uždavinius, o autoritarinis režimo pobūdis suteikia galimybę užtikrinti sprendimų priėmimo efektyvumą ir jų įgyvendinimo tęstinumą. Jau dabar Kinija yra pirmoji pasaulio ekonomika pagal perkamosios galios paritetą. Manoma, kad iki 2030 m. ši valstybė pagal realųjį BVP gali aplenkti Jungtines Amerikos Valstijas. Be to, Kinija nuosekliai siekia pakeisti savo ekonomikos augimo modelį, kuris lig šiol buvo grįstas didele priklausomybe nuo užsienio investicijų ir orientuotas į prekių eksportą, ir pereiti prie tokio augimo modelio, kuris remtųsi paslaugų sektoriaus plėtra ir skatintų didesnį vidaus vartojimą. Kinija taip pat tampa vis svarbesne kitų užsienio valstybių prekybos partnere ir vis daugiau investuoja tarptautinėse rinkose. Remiantis šia argumentacija atrodo, kad Kinijos ekonomika ir toliau išliks viena progresyviausių pasaulyje, tačiau tai tik viena medalio pusė.

Šiandien Kinijos ekonomika susiduria su gausybe iššūkių, kurių galimos pasekmės tolimesnei jos raidai dar nėra pakankamai įvertintos. Pavyzdžiui, nemažai daliai ekonomistų vis daugiau abejonių kelia Kinijos finansų sektoriaus stabilumas. Nors finansinio sektoriaus apimtis šalyje dar nėra didelė, 2015-ujų metų vasarą Kinijos akcijų rinkoms patyrus sukrėtimą ir Kinijos centriniam bankui nusprendus davalvuoti nacionalinę valiutą, sustiprėjo ekonomistų ir investuotojų nuogąstavimai dėl lėtėjančios valstybės ekonomikos. Tai pakurstė abejones ir dėl Kinijos valdžios sugebėjimų tinkamai reaguoti ir reguliuoti tokius procesus. Maža to, pastaruoju metu Kinija susiduria su paklausos tarptautinėse rinkose mažėjimu, todėl krinta ir valstybės eksporto rodikliai. Daug klausimų kelia ir investicijų į infrastruktūros plėtros projektus ir nekilnojamojo turto sektorių efektyvumas, didėjanti valstybės skola, žemas namų ūkių vartojimas ir galiausiai net pačių Kinijos ekonominės plėtros rodiklių patikimumas.

Atsižvelgiant į dviprasmiškas Kinijos ekonominės plėtros tendencijas, sunku pasakyti, kiek tvarus yra minėtasis socialinis paktas. Akivaizdu, kad kol kas Kinijos komunistų partija ir šios šalies vidurinioji klasė sudaro savotišką simbiotinį junginį. Vidurinioji klasė glaudžiai suaugusi su valstybiniu sektoriumi, todėl šios visuomenės grupės interesų atstovavimas yra svarbus Kinijos komunistų partijos uždavinys. Kita vertus, klasė, kurią sudaro paprasti darbininkai ir kaimo gyventojai, Kinijoje menkai atstovaujama. Būtent ši visuomenės grupė, o ne vidurinioji klasė, pasisako už platesnį politinį atstovavimą ir demokratinių struktūrų plėtrą. Bėda ta, kad ši visuomenės grupė yra fragmentiška ir menkai organizuota. Tikėtina, kad jeigu Kinija susidurtų su rimtesniais ekonominiais iššūkiais, vidurinioji klasė galėtų konsoliduotis su žemesniąja klase ir tapti galinga sociopolitinių pokyčių jėga.

Be jokios abejonės, Kinijos valdžios elitas nenorėtų to išvysti net pačiame baisiausiame sapne. Kinijos komunistų partija valstybės ekonominiam augimui yra suteikusi nacionalinio saugumo prioriteto statusą, todėl tikėtina, kad lėtėjantis ekonominis kilimas galėtų paskatinti šią valstybę imtis agresyvesnių veiksmų tarptautinėje erdvėje. Vertinant iš saugumo perspektyvų, demokratinė Kinija būtų Vakarų svajonė (demokratinės taikos teorija), tačiau, kita vertus, sunku pasakyti, ką Kinijos komunistų partija galėtų iškrėsti tarptautinėje arenoje, desperatiškai siekdama užtikrinti valstybės ekonominį augimą mainais už politinį viduriniosios klasės palaikymą.

Šiuo atveju didėjantis Kinijos agresyvumas tarptautiniu lygmeniu galėtų būti suvokiamas ne kaip objektyvus valstybės interesas per se, o kaip sociopolitinių procesų, vykstančių valstybės viduje, pasekmė. Įdomu tai, kad nors straipsnyje pasirinktas analizės lygmuo prieštarauja realistiškai suvokiamam nacionalinio intereso kaip monolitiško ir objektyvaus egzistavimui, šiuo atveju formuojamo intereso turiniai sutampa. Sociopolitinių procesų, vykstančių Kinijos visuomenėje, suvokimas padeda nustatyti, kas, kaip ir kodėl šiam interesui suteikia turinį. Akivaizdu, kad Kinijos komunistų partijos ir šios šalies viduriniosios klasės santykis yra svarbus kintamasis, į kurį būtina atsižvelgti, prognozuojant tolimesnes Kinijos raidos perspektyvas ir jos elgseną tarptautinėje arenoje.

[1] Jie Chen, Chunlong Lu, „Democratization and the Middle Class in China: The Middle Class‘s Attitudes Towards Democracy“, Politicial Research Quarterly, Vol. 64, No. 3, 2011.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 5)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras