Šiandien mažai kas prisimena, kad Turkijos Respublika buvo pirma valstybė, oficialiai pripažinusi Baltarusijos Respubliką.

Netrukus Minske pasirodė ir pirmasis pasiuntinys – Turkijos, ir tai labai padėjo energingo Turkijos verslo plėtrai Baltarusijoje. Tada aktyviai plėtojosi ir kitos abipusio bendradarbiavimo, kuriam buvo lemta atlaikyti ir rimtų išbandymų, sritys. Praėjus porai metų po to, kai Ankara pripažino Baltarusiją suverenia valstybe, Minske kilo didžiulis šnipinėjimo skandalas ir du turkų diplomatai buvo priversti išvykti namo. O KGB savo pastate surinko žurnalistus ir parodė „kiną“ apie tai, kaip turkai verbuoja Baltarusijos piliečius. Po šio žurnalistams surengto „kino“ kai kurie jo fragmentai buvo parodyti per televiziją.

Tačiau tai antiturkiškų nuotaikų tarp šalies gyventojų nesukėlė, nors Minsko ir Ankaros santykiai atšalo. Vėliau žiniasklaidos versijose dėl to dažnai buvo minima „Maskvos ranka“, atseit taip buvo bandoma stabdyti sėkmingą jaunos posovietinės respublikos užsienio politikos startą. Vis dėlto tai nesutrukdė dvišalių Minsko ir Ankaros santykių plėtros, o 1994 m. pirmasis Baltarusijos prezidentas faktiškai atsiprašė turkų už nedraugiškus, provokacinius ankstesnės Baltarusijos valdžios veiksmus.

Investicinis Turkijos potencialas yra labai didelis ir rimtas. Kadaise apie jį kalbėta su dideliu entuziazmu, tačiau, pasak oficialios informacijos, Turkijos investicijos taip ir nepasiekė Baltarusijos pusės pageidaujamų mastų. Ne paslaptis, kad tam vis dar trukdo Baltarusijos investicinio klimato specifika.

Vienu metu, kai dvišalei Tarpvyriausybinio bendradarbiavimo komisijai vadovavo vienas iš buvusių Baltarusijos užsienio reikalų ministerijos vadovų, Ankara bandė angažuoti Minską ir dėl Šiaurės Kipro problemos – bent kad užmegztų su juo santykius kultūros, švietimo ar verslo srityse. Kaip žinome, Šiaurės Kipro Turkų Respublikos nepriklausomybę yra pripažinusi tik Turkija, o pasaulio bendruomenė laiko šią Kipro dalį turkų okupuota teritorija. Nepaisydamas to, Minskas, tikėdamasis investicinio Turkijos palankumo, ryžosi plėtoti neformalius ryšius su šia Kipro dalimi.

Pirmojo Baltarusijos prezidento ambicijos apėmė ir Juodosios jūros regioną. Tuomet Baltarusija bandė užsitikrinti Turkijos paramą siekdama plačiau įsitraukti į Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos veiklą ir neapsiriboti joje vien tik stebėtojos statusu. Tačiau Minsko planų įgyvendinimui sutrukdė Graikija, kuri savo politikoje vadovavosi nepalankiu ES požiūriu į Baltarusiją ir uždarė savo pasiuntinybę Minske. 2015 m. Briuselyje ir Minske imta kalbėti apie santykių normalizavimą ir graikai Minske atidarė konsulatą. Baltarusiai Atėnuose savo pasiuntinybės neturi, tačiau turi Sirijoje, su kuria Turkija kariauja.

Neaišku, kaip Ankaroje buvo priimtas Baltarusijos užsienio reikalų ministro V. Makėjaus pareiškimas, kad Baltarusija visiškai palaiko Rusijos veiksmus Sirijoje. Verta priminti, kad kiek anksčiau prieš V. Makėjaus vizitą į Damaską Ankaroje lankėsi baltarusių karinė delegacija, vadovaujama Generalinio štabo viršininko Olego Belokonevo. Oficialiame pranešime teigiama, kad „Baltarusijos karinei delegacijai buvo pateikta informacija apie Turkijos ginkluotąsias pajėgas, joms keliamas užduotis, ateities planus. Taip pat buvo leista susipažinti su specialiųjų operacijų padalinių struktūra, jų parengimu ir techniniu aprūpinimu“. Baltarusijos žiniasklaidos ši dviejų šalių kariškių bendradarbiavimo tema buvo beveik nepastebėta.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Baltarusijos delegacijų vizitai į Ankarą ir Damaską vyko prieš pat prasidedant Rusijos kariniams veiksmams Sirijoje. Šiandien Turkijos vaidmuo Sirijos kare visiems žinomas. Ir, kaip pažymi kai kurie ekspertai, Minsko ir Ankaros karinis bendradarbiavimas gali liudyti specifinio pobūdžio santykius su daugybe nežinomųjų.

O juk neseniai buvo galima išgirsti apie galimą Turkijos įstojimą į Eurazijos ekonominę sąjungą (EAES), tačiau į ją priėmus Armėniją tai tapo nerealu. Prasidėjus dabartinei Maskvos ir Ankaros nesantaikai ši tema iš viso atkrito, iš dalies sukėlusi tam tikrą kitų Rusijos partnerių EAES neužtikrintumą. Du tokie partneriai – Kirgizija ir Kazachstanas – kartu yra ir Tiurkiakalbių šalių tarybos, kurios flagmanas yra Turkija, nariai. Ir Maskvai bus gana sunku siekti šių dviejų partnerių solidarumo vykdant savo „antiturkišką žygį“, kuris gali neigiamai paveikti kitų EAES narių santykius su Turkija. Juolab kad visas optimizmas, sklidęs po Baltarusijos delegacijos, vadovaujamos premjero A. Kobiakovo, vizito į Turkiją, bemat išgaravo numušus rusų karinį lėktuvą.

Minsko geostrategai bando atgaivinti ir dalyvavimo Juodosios jūros regiono veikloje planus. Tai apima ir pasakojimus Odesoje apie netikėtą Makėjaus ir Saakašvilio susitikimą. Lyg ir teisindamasis, oficialusis Minskas visiems pasakoja apie savo grynai prekybinius-ekonominius interesus, susijusius su Ukrainos uostais.

Neseniai padaryti Kijevo ir Ankaros pareiškimai apie draugystę (Kremliaus pykčiui) žada dar didesnį turkų aktyvumą Juodosios jūros regione. Ne paslaptis, kad tas dėmesys, kurį Ankara ėmė skirti Baltarusijai, yra susijęs ne tik su tranzito projektais „Vikingas“ ir kitais, numatančiais užtikrinti ekologišką ir saugų  susisiekimą tarp Juodosios jūros ir Baltijos bei Skandinavijos šalių.

Maskva negali būti abejinga specifiniams Baltarusijos ir Turkijos santykiams. Kad ir todėl, jog jie pradeda vis dažniau liesti energijos išteklių tiekimo tematiką. Tas vaidmuo, kuris tenka Turkijai energijos resursų tranzito į Europą kontekste, anaiptol nesiriboja vien Putino projektais. Tai tapo dar aiškiau, kai Ankara įšaldė „Turkų srautą“ su rusų dujomis, taip pat kai Turkijos, Kazachstano, Azerbaidžano ir Gruzijos didžiųjų transporto ir logistikos operatorių atstovai susitikime Stambule nusprendė įsteigti konsorciumą, kurio paskirtis – krovinių transportavimas iš Kinijos į Europą. Reikia tikėtis, kad, vadovaudamasi savais interesais, ir Baltarusija ieško sau vietos toje eurazijinės logistikos schemoje, kurioje Rusijos nematyti.

Kaip tikina specialistai, Ukraina savo Juodosios jūros uostuose turi galimybę priimti naftą, ją iškrauti ir toliau transportuoti į Baltarusiją, tam naudodama geležinkelį arba vamzdynus. Nėra pamiršti ir Odesos jūrų uosto panaudojimo projektai.

Rusijos ir kai kurių kitų šalių žiniasklaidoje vis dažniau imta prikaišioti Baltarusijai už bandymus politikoje „sėdėti ant dviejų kėdžių“. Tą politiką dar priimta vadinti pragmatiška ir daugiavektorine. Tai štai, toje žiniasklaidoje pranašaujama, kad tokia politika, esant rimtai krizei tarp Turkijos ir eurazijinių Rusijos partnerių, gali būti klaidinga. Kas ten ką bepranašautų, bet Putinas pareikalaus tiksliai apsispręsti, kas yra kieno pusėje. Stebėtojai teigia, kad Kremlius vis labiau linksta prie staigaus posūkio ne tik santykiuose su Turkija. Iki šių metų pabaigos turi paaiškėti, kiek tai supranta specifiniai jo sąjungininkai. Šiuo laikotarpiu Maskvoje planuojama nemažai įvairių posovietinės erdvės integracinių susivienijimų aukščiausio lygio susitikimų.

Originalus tekstas: БЕЛРЫНОК

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.