Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai













   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kremlius ir realybė (102)

Viktoras Denisenko
2016 01 04

Adekvatumas – sąvoka, kurią vis rečiau tenka vartoti rašant apie dabartinės Rusijos politiką. Vis labiau stiprėja įtarimas, kad tiek šios valstybės vadovas Vladimiras Putinas, tiek jo artimiausia aplinka gyvena savotiškoje virtualioje realybėje, kuri turi mažai ką bendra su tikrove. Vokietijos kanclerė Angela Merkel dar 2014 metų kovo pradžioje telefonu kalbėdamasi su JAV prezidentu Baracku Obama pasakė, jog V. Putinas prarado sąsają su realybe. Atrodo, kad nuo to laiko situacija tik blogėjo.

Yra gana nemažai požymių, rodančių neadekvačią Rusijos politinio elito reakciją į globalius įvykius. Šiame tekste ir pabandysime šiuos požymius išskirti ir aprašyti.

Politikos mirtis

Viena iš akivaizdesnių problemų šiandieniniame Rusijos politiniame gyvenime yra ta, kad iš jo išnyko esmė, t. y. politika. Tai, kas liko, geriausiu atveju galima būtų pavadinti politikos imitavimu. Valdžios vertikalė galutinai sustingo, ji prarado bet kokį lankstumą. Tokioje situacijoje Rusijos valdantysis režimas priverstas kiekvieną dieną demonstruoti nuobodulį keliantį politinį spektaklį.

Šią situaciją iliustruoja neseniai įvykusi Rusijos prezidento spaudos konferencija. Gruodžio pabaigoje Vladimiras Putinas tradiciškai kelias valandas bendravo su žurnalistais, atsakydamas į jų klausimus. Pažymima, kad Rusijos prezidentas iš esmės neatsakė nė į vieną aštresnį klausimą, apsiribodamas tradiciniais abstrakčiais samprotavimais be aiškios vidinės minties.

Rusijos portalo ej.ru autorius Andrejus Kolesnikovas mano, jog V. Putino spaudos konferencija atskleidė, kad dabartinis Rusijos vadovas net nesistengė jai pasiruošti. Jo manymu, tai parodo, kiek V. Putinas iš tikrųjų nutolo nuo realių problemų sprendimų ir realios politikos.

Pažymima ir tai, kad savo spaudos konferencijoje Rusijos prezidentas sugebėjo apsimeluoti. Be to, jis padarė tai ne vieną kartą. Melagingus Rusijos prezidento pasisakymus nuosekliai demaskavo portalo meduza.io žurnalistai, kurie suskaičiavo net šešis atvejus, kai V. Putino atsakymai į klausimus prasilenkė su tiesa.

Pavyzdžiui, kalbėdamas apie naują transporto mokestį, kuriuo yra labai nepatenkinti tolimųjų reisų vairuotojai, pervežantys krovinius, Rusijos prezidentas pareiškė, kad lengvojo ir krovininio transporto valdytojai moka vienodą transporto mokestį (tai yra netiesa). Be to, V. Putinas buvo ne visai tikslus kalbėdamas apie Maskvos gyventojų galimybę nemokamai naudotis apmokestintomis stovėjimo aikštelėmis, esančiomis šalia jų namų, ir panašiai.

Įdomiausiai, ko gero, skambėjo V. Putino teiginys, kad Rusija nežinojo, jog Turkija prieštarauja Sirijos turkmėnų (turkomanų) pozicijų bombardavimui. Šiuo atveju Rusijos vadovą melu apkaltino pats Turkijos prezidentas Tayyipas Erdoganas, pareiškęs, kad buvo asmeniškai informavęs V. Putiną apie turkomanų klausimą ir oficialią Ankaros poziciją.

Ko gero, politinis nuobodulys aprašomoje spaudos konferencijoje išnyko tik vieną kartą – kai V. Putinas prasitarė apie Rusijos vaidmenį palaikant vadinamuosius separatistus Ukrainos rytuose. Žinoma, Rusijos vadovas pasisakė šiuo klausimu gana abstrakčiai. Jis pareiškė, kad Rusija niekada neneigė, jog Donbase veikia jos piliečiai, kurie, „be kita ko, sprendžia ir kai kuriuos karinius klausimus“. Vėliau V. Putino atstovui spaudai Dmitrijui Peskovui teko „tikslinti“ savo vadovo žodžius. Pasak D. Peskovo, Rusijos prezidentas turėjo omenyje „savanorius“, kovojančius už nepripažintas respublikas, o ne kokius nors patarėjus ar Rusijos reguliariosios kariuomenės karius.

Beje, tai jau ne pirmas atvejis, kai V. Putinas prasitaria Ukrainos klausimais. Jau anksčiau propagandiniame dokumentiniame filme apie „Krymo susigrąžinimą“ Rusijos prezidentas pripažino, jog užgrobiant pusiasalį dalyvavo Rusijos karinės pajėgos.

Klaidingi sprendimai

Gyvenimas „virtualioje realybėje“ iš tikrųjų atneša Rusijai ir nemažai problemų. Pirmiausia tai susiję su sprendimų priėmimu. Kaip žinome, priimti efektyvius ir apgalvotus sprendimus galima analizuojant turimą informaciją ir faktus. Tačiau kai informacija ir faktai susiję su virtualia realybe, o ne realiu pasauliu, tai ir sprendimai būna klaidingi objektyvios realybės atžvilgiu.

Galima tik numanyti, kur atsirado vadinamoji sisteminė klaida, kuri formuoja dabartinės Rusijos „politikos“ kontūrus. Pirmiausia tai gali būti susiję su dabartinio Rusijos režimo autoritarine sistema. Tokioje sistemoje nelieka vietos alternatyviai nuomonei, vadinasi, ir potencialiam objektyvumui. Be to, tokia sistema diktuoja tam tikras taisykles. Informacija skirstoma į „teisingą“ ir „neteisingą“, arba į tą, kurią valdžia nori girdėti, ir tą, kurios nenori girdėti. Tokio proceso apoteoze (ją, atrodo, dabartinis Kremlius jau yra pasiekęs) tampa situacija, kurioje aukščiausius šalies vadovus pasiekia tik „teisinga“ informacija, kitaip sakant, tik tai, ką jie nori girdėti.

Tokią situaciją savo straipsnyje aprašo Aleksandras Sytinas, buvęs pagrindinio rusiško analitinio centro – Rusijos strateginių tyrimų instituto (RISI) – ekspertas. Kalbėdamas apie sprendimus, kuriuos Kremlius priėmė dėl Ukrainos, A. Sytinas nurodo, kad Rusijos valdžia rėmėsi ekspertų bendruomenės nuomone, tačiau ta nuomonė iš esmės buvo klaidinga, nes Rusijos ekspertai, į kurių nuomonę atsižvelgia Kremlius, jau seniai sako tik tai, ką valdžia nori girdėti. Iš esmės jie palaiko tuos stereotipus, kuriais gyvena Kremlius. Pavyzdžiui, tokie ekspertai įtikinėjo valdžią, kad Rytų Ukrainos gyventojai svajoja susivienyti su Rusija. Tai lėmė Kremliaus sprendimą dėl avantiūros Donbase. Galiausiai Rytų Ukraina pasirodė esanti ne tokia „prorusiška“, kaip teigė tie patys ekspertai.

Lygiai taip pat Kremlius buvo įsitikinęs, kad Vakarų pasaulis yra silpnas, tingus ir mąsto tik realpolitik kategorijomis. Tokį įsitikinimą kiek sustiprino ir pirminė ES ir JAV reakcija į Rusijos įvykdytą Krymo užgrobimą ir separatistinių nuotaikų skatinimą Donbase. Ši reakcija iš tikrųjų buvo lėta ir vangi, tačiau vėliau tapo aišku, kad ekonominis spaudimas, kurį kaip esminį instrumentą pasirinko Vakarai, negali būti ignoruojamas. Nepaisydamas to, Kremlius vis dar tikėjo, kad Vakarai negeba išeiti už realpolitik ribų, ir, atitinkamai, bandė išmainyti Ukrainą į savo dalyvavimą sprendžiant Sirijos konfliktą. Čia rezultatas irgi gana aiškus: 1) Vakarai atsisakė negrabios Rusijos „pagalbos“ Sirijoje (nors Prancūzija po teroro aktų Paryžiuje ir bandė įtikinti kitus Vakarų koalicijos partnerius priimti Rusiją į sąjungininkus); 2) Vakarai aiškiai atskiria Sirijos klausimą nuo Ukrainos klausimo, t. y. apie jokius geopolitinius mainus nekalbama. Tad akivaizdu, kad ir čia Kremliaus sprendimai prasilenkė su realybe.

Išvados

Nėra jokių požymių, kad Kremlius gali atgauti adekvatų realybės suvokimą. Tai neįmanoma, kol veikia dabartinė sistema. Todėl artimiausioje ateityje greičiausiai sulauksim dar ne vieno sprendimo, kuris aiškiai prasilenkia su realybe ir elementaria logika. Šie sprendimai pirmiausia yra pražūtingi pačiai Rusijai, bet jų pasekmės gali paliesti ir artimiausius Rusijos kaimynus, o gal net nuskambėti globaliu mastu.

Situacija gana rimta, nes dabartinė Rusijos valdžia, įtikėjusi, kad „aplinkui priešai“, ir įtikinusi tuo didžiumą savo visuomenės, iš dalies primena vėžlį, kuris užimdamas gynybinę poziciją slepiasi kiaute (tačiau nepamirškime, kad tas abstraktus vėžlys kartais gali būti labai greitas ir agresyvus).

Klaidingi sprendimai, gyvenimas „virtualioje realybėje“ ir viso to pasekmės kelia potencialią grėsmę dabartinei Rusijos valdžiai. Tačiau režimas yra pasirinkęs aiškią strategiją, kurios esmė – viskuo kaltinti mitinius priešus (apibendrintus Vakarus) ir rengtis jėga išlaikyti valdžią savo rankose (visai neseniai Rusijos Dūma priėmė įstatymo pataisas, leidžiančias Federalinio saugumo tarnybos pajėgoms masinių neramumų atvejais šaudyti į minią net tada, kai joje yra moterų, nepilnamečių ir neįgaliųjų. Kitaip sakant, tai yra „objektyvi Kremliaus realybė“, pagal kurią jis tvarko gyvenimą šalyje ir nuo kurios pačiai Rusijai jau nėra kur bėgti. Čia ir slypi esminė moderniosios Rusijos tragedija.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 102)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Žvilgsnis į Kubos ekonomiką

2016 09 28

Tokios didžiosios Azijos valstybės kaip Japonija ir Kinija vis dažniau dairosi į Kubą. Minėtas šalis domina prekybos ir investicijų perspektyvos šioje rinkoje. Irano prezidentas Hassanas Rouhani neseniai jau lankėsi Kuboje, o ir kiti pasaulio lyderiai atverčia naują santykių su ja puslapį. Keičiasi ir pačios Kubos politika – jos ekonomika darosi dinamiškesnė ir atviresnė. Tai kelia, pavyzdžiui, Japonijos susidomėjimą. Antra vertus, pertvarkos ir reformos nevyksta sparčiai, tad stiprių verslo partnerių atėjimas svarbus. 



Afrikos plėtra naujame kelyje

2016 09 21

Dažnai kalbama, kad tam tikras medaus mėnuo Afrikos šalių ekonomikoms baigėsi. Mažiau nei prieš dešimtmetį atrodė, kad žemyno svajonės pradeda pildytis, daugeliui valstybių fiksuojant įspūdingus bendrojo vidaus produkto (BVP) plėtros rodiklius. Pastaruoju metu analitikai atkreipia dėmesį į sudėtingą realybę ir iššūkius, kai išlaikyti minėtus augimo tempus tampa vis sunkiau. Prie to prisideda lėtėjanti Kinijos ekonomika, smunkančios žaliavų kainos ir saugumo krizių poveikis. Afrikos metinis BVP augimas susilpnėjo nuo 4,9 proc. 2000–2008 metais iki vos 3,3 proc. 2010–2015-aisiais.



Germanas Bergeris. Latvijos kariuomenės pareigūnas įsitikinęs, kad „žaliesiems žmogeliukams“ užkirs kelią specialiųjų operacijų junginys

2016 09 15

Nacionalinių karinių pajėgų (NKP) Specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) vadas Juris Ušackis naujienų agentūrai LETA sakė, kad šio junginio karių Latvijoje netrukus patrigubės ir jie sugebės pastoti kelią „žaliesiems žmogeliukams“. 



Klausimai apie Europos ateitį

2016 09 14

Europos ateities plėtros gairėms ir šalių bendradarbiavimui ją vykdant didžiulę įtaką daro nesibaigiantys iššūkiai. Europos Sąjunga (ES) išgyvena rimtą egzistencinę krizę, kurią gilina Didžiosios Britanijos sprendimas pasitraukti iš Bendrijos – vadinamasis „Brexit“. Be to, sudėtinga tartis dėl daugelio klausimų: nuo klimato kaitos padarinių iki geopolitinių aspektų.



2017 metų pavasarį į Latviją atvyktų tarptautinis NATO batalionas

2016 09 08

Pagrindinius koordinuojamuosius darbus, susijusius su NATO kariškių dislokavimu Latvijoje, tvarkys Kanada.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2016 Geopolitinių Studijų Centras