Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai













   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kremlius ir realybė (102)

Viktoras Denisenko
2016 01 04

Adekvatumas – sąvoka, kurią vis rečiau tenka vartoti rašant apie dabartinės Rusijos politiką. Vis labiau stiprėja įtarimas, kad tiek šios valstybės vadovas Vladimiras Putinas, tiek jo artimiausia aplinka gyvena savotiškoje virtualioje realybėje, kuri turi mažai ką bendra su tikrove. Vokietijos kanclerė Angela Merkel dar 2014 metų kovo pradžioje telefonu kalbėdamasi su JAV prezidentu Baracku Obama pasakė, jog V. Putinas prarado sąsają su realybe. Atrodo, kad nuo to laiko situacija tik blogėjo.

Yra gana nemažai požymių, rodančių neadekvačią Rusijos politinio elito reakciją į globalius įvykius. Šiame tekste ir pabandysime šiuos požymius išskirti ir aprašyti.

Politikos mirtis

Viena iš akivaizdesnių problemų šiandieniniame Rusijos politiniame gyvenime yra ta, kad iš jo išnyko esmė, t. y. politika. Tai, kas liko, geriausiu atveju galima būtų pavadinti politikos imitavimu. Valdžios vertikalė galutinai sustingo, ji prarado bet kokį lankstumą. Tokioje situacijoje Rusijos valdantysis režimas priverstas kiekvieną dieną demonstruoti nuobodulį keliantį politinį spektaklį.

Šią situaciją iliustruoja neseniai įvykusi Rusijos prezidento spaudos konferencija. Gruodžio pabaigoje Vladimiras Putinas tradiciškai kelias valandas bendravo su žurnalistais, atsakydamas į jų klausimus. Pažymima, kad Rusijos prezidentas iš esmės neatsakė nė į vieną aštresnį klausimą, apsiribodamas tradiciniais abstrakčiais samprotavimais be aiškios vidinės minties.

Rusijos portalo ej.ru autorius Andrejus Kolesnikovas mano, jog V. Putino spaudos konferencija atskleidė, kad dabartinis Rusijos vadovas net nesistengė jai pasiruošti. Jo manymu, tai parodo, kiek V. Putinas iš tikrųjų nutolo nuo realių problemų sprendimų ir realios politikos.

Pažymima ir tai, kad savo spaudos konferencijoje Rusijos prezidentas sugebėjo apsimeluoti. Be to, jis padarė tai ne vieną kartą. Melagingus Rusijos prezidento pasisakymus nuosekliai demaskavo portalo meduza.io žurnalistai, kurie suskaičiavo net šešis atvejus, kai V. Putino atsakymai į klausimus prasilenkė su tiesa.

Pavyzdžiui, kalbėdamas apie naują transporto mokestį, kuriuo yra labai nepatenkinti tolimųjų reisų vairuotojai, pervežantys krovinius, Rusijos prezidentas pareiškė, kad lengvojo ir krovininio transporto valdytojai moka vienodą transporto mokestį (tai yra netiesa). Be to, V. Putinas buvo ne visai tikslus kalbėdamas apie Maskvos gyventojų galimybę nemokamai naudotis apmokestintomis stovėjimo aikštelėmis, esančiomis šalia jų namų, ir panašiai.

Įdomiausiai, ko gero, skambėjo V. Putino teiginys, kad Rusija nežinojo, jog Turkija prieštarauja Sirijos turkmėnų (turkomanų) pozicijų bombardavimui. Šiuo atveju Rusijos vadovą melu apkaltino pats Turkijos prezidentas Tayyipas Erdoganas, pareiškęs, kad buvo asmeniškai informavęs V. Putiną apie turkomanų klausimą ir oficialią Ankaros poziciją.

Ko gero, politinis nuobodulys aprašomoje spaudos konferencijoje išnyko tik vieną kartą – kai V. Putinas prasitarė apie Rusijos vaidmenį palaikant vadinamuosius separatistus Ukrainos rytuose. Žinoma, Rusijos vadovas pasisakė šiuo klausimu gana abstrakčiai. Jis pareiškė, kad Rusija niekada neneigė, jog Donbase veikia jos piliečiai, kurie, „be kita ko, sprendžia ir kai kuriuos karinius klausimus“. Vėliau V. Putino atstovui spaudai Dmitrijui Peskovui teko „tikslinti“ savo vadovo žodžius. Pasak D. Peskovo, Rusijos prezidentas turėjo omenyje „savanorius“, kovojančius už nepripažintas respublikas, o ne kokius nors patarėjus ar Rusijos reguliariosios kariuomenės karius.

Beje, tai jau ne pirmas atvejis, kai V. Putinas prasitaria Ukrainos klausimais. Jau anksčiau propagandiniame dokumentiniame filme apie „Krymo susigrąžinimą“ Rusijos prezidentas pripažino, jog užgrobiant pusiasalį dalyvavo Rusijos karinės pajėgos.

Klaidingi sprendimai

Gyvenimas „virtualioje realybėje“ iš tikrųjų atneša Rusijai ir nemažai problemų. Pirmiausia tai susiję su sprendimų priėmimu. Kaip žinome, priimti efektyvius ir apgalvotus sprendimus galima analizuojant turimą informaciją ir faktus. Tačiau kai informacija ir faktai susiję su virtualia realybe, o ne realiu pasauliu, tai ir sprendimai būna klaidingi objektyvios realybės atžvilgiu.

Galima tik numanyti, kur atsirado vadinamoji sisteminė klaida, kuri formuoja dabartinės Rusijos „politikos“ kontūrus. Pirmiausia tai gali būti susiję su dabartinio Rusijos režimo autoritarine sistema. Tokioje sistemoje nelieka vietos alternatyviai nuomonei, vadinasi, ir potencialiam objektyvumui. Be to, tokia sistema diktuoja tam tikras taisykles. Informacija skirstoma į „teisingą“ ir „neteisingą“, arba į tą, kurią valdžia nori girdėti, ir tą, kurios nenori girdėti. Tokio proceso apoteoze (ją, atrodo, dabartinis Kremlius jau yra pasiekęs) tampa situacija, kurioje aukščiausius šalies vadovus pasiekia tik „teisinga“ informacija, kitaip sakant, tik tai, ką jie nori girdėti.

Tokią situaciją savo straipsnyje aprašo Aleksandras Sytinas, buvęs pagrindinio rusiško analitinio centro – Rusijos strateginių tyrimų instituto (RISI) – ekspertas. Kalbėdamas apie sprendimus, kuriuos Kremlius priėmė dėl Ukrainos, A. Sytinas nurodo, kad Rusijos valdžia rėmėsi ekspertų bendruomenės nuomone, tačiau ta nuomonė iš esmės buvo klaidinga, nes Rusijos ekspertai, į kurių nuomonę atsižvelgia Kremlius, jau seniai sako tik tai, ką valdžia nori girdėti. Iš esmės jie palaiko tuos stereotipus, kuriais gyvena Kremlius. Pavyzdžiui, tokie ekspertai įtikinėjo valdžią, kad Rytų Ukrainos gyventojai svajoja susivienyti su Rusija. Tai lėmė Kremliaus sprendimą dėl avantiūros Donbase. Galiausiai Rytų Ukraina pasirodė esanti ne tokia „prorusiška“, kaip teigė tie patys ekspertai.

Lygiai taip pat Kremlius buvo įsitikinęs, kad Vakarų pasaulis yra silpnas, tingus ir mąsto tik realpolitik kategorijomis. Tokį įsitikinimą kiek sustiprino ir pirminė ES ir JAV reakcija į Rusijos įvykdytą Krymo užgrobimą ir separatistinių nuotaikų skatinimą Donbase. Ši reakcija iš tikrųjų buvo lėta ir vangi, tačiau vėliau tapo aišku, kad ekonominis spaudimas, kurį kaip esminį instrumentą pasirinko Vakarai, negali būti ignoruojamas. Nepaisydamas to, Kremlius vis dar tikėjo, kad Vakarai negeba išeiti už realpolitik ribų, ir, atitinkamai, bandė išmainyti Ukrainą į savo dalyvavimą sprendžiant Sirijos konfliktą. Čia rezultatas irgi gana aiškus: 1) Vakarai atsisakė negrabios Rusijos „pagalbos“ Sirijoje (nors Prancūzija po teroro aktų Paryžiuje ir bandė įtikinti kitus Vakarų koalicijos partnerius priimti Rusiją į sąjungininkus); 2) Vakarai aiškiai atskiria Sirijos klausimą nuo Ukrainos klausimo, t. y. apie jokius geopolitinius mainus nekalbama. Tad akivaizdu, kad ir čia Kremliaus sprendimai prasilenkė su realybe.

Išvados

Nėra jokių požymių, kad Kremlius gali atgauti adekvatų realybės suvokimą. Tai neįmanoma, kol veikia dabartinė sistema. Todėl artimiausioje ateityje greičiausiai sulauksim dar ne vieno sprendimo, kuris aiškiai prasilenkia su realybe ir elementaria logika. Šie sprendimai pirmiausia yra pražūtingi pačiai Rusijai, bet jų pasekmės gali paliesti ir artimiausius Rusijos kaimynus, o gal net nuskambėti globaliu mastu.

Situacija gana rimta, nes dabartinė Rusijos valdžia, įtikėjusi, kad „aplinkui priešai“, ir įtikinusi tuo didžiumą savo visuomenės, iš dalies primena vėžlį, kuris užimdamas gynybinę poziciją slepiasi kiaute (tačiau nepamirškime, kad tas abstraktus vėžlys kartais gali būti labai greitas ir agresyvus).

Klaidingi sprendimai, gyvenimas „virtualioje realybėje“ ir viso to pasekmės kelia potencialią grėsmę dabartinei Rusijos valdžiai. Tačiau režimas yra pasirinkęs aiškią strategiją, kurios esmė – viskuo kaltinti mitinius priešus (apibendrintus Vakarus) ir rengtis jėga išlaikyti valdžią savo rankose (visai neseniai Rusijos Dūma priėmė įstatymo pataisas, leidžiančias Federalinio saugumo tarnybos pajėgoms masinių neramumų atvejais šaudyti į minią net tada, kai joje yra moterų, nepilnamečių ir neįgaliųjų. Kitaip sakant, tai yra „objektyvi Kremliaus realybė“, pagal kurią jis tvarko gyvenimą šalyje ir nuo kurios pačiai Rusijai jau nėra kur bėgti. Čia ir slypi esminė moderniosios Rusijos tragedija.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 102)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška


Kokį poveikį Lietuvai, Jūsų nuomone, turės mūsų šalyje apgyvendinti pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos?

Lietuvai jau šiuo metu trūksta darbo jėgos, o esant blogai demografinei situacijai ateityje jos trūks dar labiau, todėl pabėgėliai Lietuvai gali būti ekonomiškai naudingi
Lietuvoje ir taip pakanka išlaikytinių, gyvenančių iš pašalpų, o pabėgėliai tik padidins jų skaičių ir bus papildoma našta valstybei
Lietuva yra krikščioniška šalis, todėl lietuviai bet kuriuo atveju pabėgėliams turi ištiesti pagalbos ranką
Lietuvai tai nelabai aktualu, nes pagal kvotas priimti pabėgėliai ilgai Lietuvoje neužsibus, o išvyks į valstybes, kuriose yra aukštesnis gyvenimo ir socialinės pagalbos lygis






ES įmonės siekia įsitvirtinti Kinijoje

2016 06 22

Kinijoje veikiančios Europos įmonės susiduria su rimtais iššūkiais ir tai lemia ne tik antros pagal dydį pasaulio ekonomikos augimo sulėtėjimas. Vis dėlto šios bendrovės norėtų įtvirtinti savo plėtrą minėtoje valstybėje. Žvelgdamos į praeitį jos mato pusiau pilną stiklinę, kai lūkesčiai buvo dideli, tačiau vertinant ateities perspektyvas stiklinė yra pusiau tuščia. Tokias nuotaikas atspindi ir naujo verslo pasitikėjimo tyrimo rezultatai, paremti daugiau negu 500 Europos Sąjungos (ES) įmonių, veikiančių Kinijoje, atsakymais. Jos reprezentuoja beveik 40 proc. Europos verslo šioje Azijos milžinėje.



Tvarus vartojimas ir Vokietijos pozicija

2016 06 15

Tvaraus vartojimo modelio pasirinkimas nepriklauso vien nuo vartotojų įpročių ir požiūrio, kadangi svarbu suformuoti politiką, kuriose srityse turėtų vykti pokyčiai. Ekspertai mano, kad Vokietija galėtų būti jų pradininkė. Kasdienių prekių gamyba ir vartojimas daro milžinišką įtaką aplinkai. Tai gali būti maistas, drabužiai ar išmanieji telefonai. Produktai, kurie negali būti perdirbti, kenkia vandens kokybei, žemės ir oro ištekliams, tad gamyba bei vartojimas įgyja neigiamų ekologinių ir socialinių aspektų. Juos pakeisti gali tvarumą skatinanti tarptautinė ir nacionalinė politika.



JAV išbandė raketą su Ukrainos inžinierių patobulinta pirmąja pakopa

2016 06 10

Birželio 1 d. JAV Volopo (Wallops) saloje įsikūręs NASA kosminių skrydžių centras atliko raketos nešėjos „Antares“ sėkmingą antžeminį bandymą, pirmą po 2014 m. spalio 28 d. sprogimo, įvykusio praėjus kelioms sekundėms po starto.



Vokietija atsisakė Rusiją ir toliau laikyti partnere

2016 06 09

Kaip pranešė Vokietijos laikraštis „Die Welt“, šalies valdžia atnaujino nacionalinio saugumo politikos strategiją, išdėstytą vadinamojoje baltojoje knygoje. Pagal atnaujintą šį dokumentą, Rusija yra ne partnerė, o varžovė.



Vokietijos ir Prancūzijos ūkio plėtra – kelyje į stabilumą

2016 06 08

Vokietijos ir Prancūzijos centriniai bankai prognozuoja, kad dvi didžiausios Europos ekonomikos per ateinančius kelerius metus plėsis užtikrintai, nors augimo prognozes tenka šiek tiek apkarpyti. Vokietijos „Bundesbank“ planuoja, kad šiemet Vokietijos ekonomika stiebsis 1,7 proc., 2017 metais – sulėtės iki 1,4 proc., o 2018-aisiais – vėl paspartės iki 1,8 proc.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2016 Geopolitinių Studijų Centras