Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai













   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kremlius ir realybė (102)

Viktoras Denisenko
2016 01 04

Adekvatumas – sąvoka, kurią vis rečiau tenka vartoti rašant apie dabartinės Rusijos politiką. Vis labiau stiprėja įtarimas, kad tiek šios valstybės vadovas Vladimiras Putinas, tiek jo artimiausia aplinka gyvena savotiškoje virtualioje realybėje, kuri turi mažai ką bendra su tikrove. Vokietijos kanclerė Angela Merkel dar 2014 metų kovo pradžioje telefonu kalbėdamasi su JAV prezidentu Baracku Obama pasakė, jog V. Putinas prarado sąsają su realybe. Atrodo, kad nuo to laiko situacija tik blogėjo.

Yra gana nemažai požymių, rodančių neadekvačią Rusijos politinio elito reakciją į globalius įvykius. Šiame tekste ir pabandysime šiuos požymius išskirti ir aprašyti.

Politikos mirtis

Viena iš akivaizdesnių problemų šiandieniniame Rusijos politiniame gyvenime yra ta, kad iš jo išnyko esmė, t. y. politika. Tai, kas liko, geriausiu atveju galima būtų pavadinti politikos imitavimu. Valdžios vertikalė galutinai sustingo, ji prarado bet kokį lankstumą. Tokioje situacijoje Rusijos valdantysis režimas priverstas kiekvieną dieną demonstruoti nuobodulį keliantį politinį spektaklį.

Šią situaciją iliustruoja neseniai įvykusi Rusijos prezidento spaudos konferencija. Gruodžio pabaigoje Vladimiras Putinas tradiciškai kelias valandas bendravo su žurnalistais, atsakydamas į jų klausimus. Pažymima, kad Rusijos prezidentas iš esmės neatsakė nė į vieną aštresnį klausimą, apsiribodamas tradiciniais abstrakčiais samprotavimais be aiškios vidinės minties.

Rusijos portalo ej.ru autorius Andrejus Kolesnikovas mano, jog V. Putino spaudos konferencija atskleidė, kad dabartinis Rusijos vadovas net nesistengė jai pasiruošti. Jo manymu, tai parodo, kiek V. Putinas iš tikrųjų nutolo nuo realių problemų sprendimų ir realios politikos.

Pažymima ir tai, kad savo spaudos konferencijoje Rusijos prezidentas sugebėjo apsimeluoti. Be to, jis padarė tai ne vieną kartą. Melagingus Rusijos prezidento pasisakymus nuosekliai demaskavo portalo meduza.io žurnalistai, kurie suskaičiavo net šešis atvejus, kai V. Putino atsakymai į klausimus prasilenkė su tiesa.

Pavyzdžiui, kalbėdamas apie naują transporto mokestį, kuriuo yra labai nepatenkinti tolimųjų reisų vairuotojai, pervežantys krovinius, Rusijos prezidentas pareiškė, kad lengvojo ir krovininio transporto valdytojai moka vienodą transporto mokestį (tai yra netiesa). Be to, V. Putinas buvo ne visai tikslus kalbėdamas apie Maskvos gyventojų galimybę nemokamai naudotis apmokestintomis stovėjimo aikštelėmis, esančiomis šalia jų namų, ir panašiai.

Įdomiausiai, ko gero, skambėjo V. Putino teiginys, kad Rusija nežinojo, jog Turkija prieštarauja Sirijos turkmėnų (turkomanų) pozicijų bombardavimui. Šiuo atveju Rusijos vadovą melu apkaltino pats Turkijos prezidentas Tayyipas Erdoganas, pareiškęs, kad buvo asmeniškai informavęs V. Putiną apie turkomanų klausimą ir oficialią Ankaros poziciją.

Ko gero, politinis nuobodulys aprašomoje spaudos konferencijoje išnyko tik vieną kartą – kai V. Putinas prasitarė apie Rusijos vaidmenį palaikant vadinamuosius separatistus Ukrainos rytuose. Žinoma, Rusijos vadovas pasisakė šiuo klausimu gana abstrakčiai. Jis pareiškė, kad Rusija niekada neneigė, jog Donbase veikia jos piliečiai, kurie, „be kita ko, sprendžia ir kai kuriuos karinius klausimus“. Vėliau V. Putino atstovui spaudai Dmitrijui Peskovui teko „tikslinti“ savo vadovo žodžius. Pasak D. Peskovo, Rusijos prezidentas turėjo omenyje „savanorius“, kovojančius už nepripažintas respublikas, o ne kokius nors patarėjus ar Rusijos reguliariosios kariuomenės karius.

Beje, tai jau ne pirmas atvejis, kai V. Putinas prasitaria Ukrainos klausimais. Jau anksčiau propagandiniame dokumentiniame filme apie „Krymo susigrąžinimą“ Rusijos prezidentas pripažino, jog užgrobiant pusiasalį dalyvavo Rusijos karinės pajėgos.

Klaidingi sprendimai

Gyvenimas „virtualioje realybėje“ iš tikrųjų atneša Rusijai ir nemažai problemų. Pirmiausia tai susiję su sprendimų priėmimu. Kaip žinome, priimti efektyvius ir apgalvotus sprendimus galima analizuojant turimą informaciją ir faktus. Tačiau kai informacija ir faktai susiję su virtualia realybe, o ne realiu pasauliu, tai ir sprendimai būna klaidingi objektyvios realybės atžvilgiu.

Galima tik numanyti, kur atsirado vadinamoji sisteminė klaida, kuri formuoja dabartinės Rusijos „politikos“ kontūrus. Pirmiausia tai gali būti susiję su dabartinio Rusijos režimo autoritarine sistema. Tokioje sistemoje nelieka vietos alternatyviai nuomonei, vadinasi, ir potencialiam objektyvumui. Be to, tokia sistema diktuoja tam tikras taisykles. Informacija skirstoma į „teisingą“ ir „neteisingą“, arba į tą, kurią valdžia nori girdėti, ir tą, kurios nenori girdėti. Tokio proceso apoteoze (ją, atrodo, dabartinis Kremlius jau yra pasiekęs) tampa situacija, kurioje aukščiausius šalies vadovus pasiekia tik „teisinga“ informacija, kitaip sakant, tik tai, ką jie nori girdėti.

Tokią situaciją savo straipsnyje aprašo Aleksandras Sytinas, buvęs pagrindinio rusiško analitinio centro – Rusijos strateginių tyrimų instituto (RISI) – ekspertas. Kalbėdamas apie sprendimus, kuriuos Kremlius priėmė dėl Ukrainos, A. Sytinas nurodo, kad Rusijos valdžia rėmėsi ekspertų bendruomenės nuomone, tačiau ta nuomonė iš esmės buvo klaidinga, nes Rusijos ekspertai, į kurių nuomonę atsižvelgia Kremlius, jau seniai sako tik tai, ką valdžia nori girdėti. Iš esmės jie palaiko tuos stereotipus, kuriais gyvena Kremlius. Pavyzdžiui, tokie ekspertai įtikinėjo valdžią, kad Rytų Ukrainos gyventojai svajoja susivienyti su Rusija. Tai lėmė Kremliaus sprendimą dėl avantiūros Donbase. Galiausiai Rytų Ukraina pasirodė esanti ne tokia „prorusiška“, kaip teigė tie patys ekspertai.

Lygiai taip pat Kremlius buvo įsitikinęs, kad Vakarų pasaulis yra silpnas, tingus ir mąsto tik realpolitik kategorijomis. Tokį įsitikinimą kiek sustiprino ir pirminė ES ir JAV reakcija į Rusijos įvykdytą Krymo užgrobimą ir separatistinių nuotaikų skatinimą Donbase. Ši reakcija iš tikrųjų buvo lėta ir vangi, tačiau vėliau tapo aišku, kad ekonominis spaudimas, kurį kaip esminį instrumentą pasirinko Vakarai, negali būti ignoruojamas. Nepaisydamas to, Kremlius vis dar tikėjo, kad Vakarai negeba išeiti už realpolitik ribų, ir, atitinkamai, bandė išmainyti Ukrainą į savo dalyvavimą sprendžiant Sirijos konfliktą. Čia rezultatas irgi gana aiškus: 1) Vakarai atsisakė negrabios Rusijos „pagalbos“ Sirijoje (nors Prancūzija po teroro aktų Paryžiuje ir bandė įtikinti kitus Vakarų koalicijos partnerius priimti Rusiją į sąjungininkus); 2) Vakarai aiškiai atskiria Sirijos klausimą nuo Ukrainos klausimo, t. y. apie jokius geopolitinius mainus nekalbama. Tad akivaizdu, kad ir čia Kremliaus sprendimai prasilenkė su realybe.

Išvados

Nėra jokių požymių, kad Kremlius gali atgauti adekvatų realybės suvokimą. Tai neįmanoma, kol veikia dabartinė sistema. Todėl artimiausioje ateityje greičiausiai sulauksim dar ne vieno sprendimo, kuris aiškiai prasilenkia su realybe ir elementaria logika. Šie sprendimai pirmiausia yra pražūtingi pačiai Rusijai, bet jų pasekmės gali paliesti ir artimiausius Rusijos kaimynus, o gal net nuskambėti globaliu mastu.

Situacija gana rimta, nes dabartinė Rusijos valdžia, įtikėjusi, kad „aplinkui priešai“, ir įtikinusi tuo didžiumą savo visuomenės, iš dalies primena vėžlį, kuris užimdamas gynybinę poziciją slepiasi kiaute (tačiau nepamirškime, kad tas abstraktus vėžlys kartais gali būti labai greitas ir agresyvus).

Klaidingi sprendimai, gyvenimas „virtualioje realybėje“ ir viso to pasekmės kelia potencialią grėsmę dabartinei Rusijos valdžiai. Tačiau režimas yra pasirinkęs aiškią strategiją, kurios esmė – viskuo kaltinti mitinius priešus (apibendrintus Vakarus) ir rengtis jėga išlaikyti valdžią savo rankose (visai neseniai Rusijos Dūma priėmė įstatymo pataisas, leidžiančias Federalinio saugumo tarnybos pajėgoms masinių neramumų atvejais šaudyti į minią net tada, kai joje yra moterų, nepilnamečių ir neįgaliųjų. Kitaip sakant, tai yra „objektyvi Kremliaus realybė“, pagal kurią jis tvarko gyvenimą šalyje ir nuo kurios pačiai Rusijai jau nėra kur bėgti. Čia ir slypi esminė moderniosios Rusijos tragedija.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 102)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Germanas Bergeris. Estija pirmininkaus ES Tarybai vietoj Didžiosios Britanijos
Be autoriaus
2016 07 25

Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko oficialus atstovas Prebenas Amanas (Preben Aamann) informavo, kad vietoj Didžiosios Britanijos, kuri po Brexit paliks Europos Sąjungą, ES Tarybai pirmininkaus Estija, pranešė RT (Russia Today).



Europospolitika: nuo dvejojimo prie pokyčių

2016 07 20

Iki to laiko, kol Jungtinės Karalystės piliečiai referendume pasisakė už šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos (ES), pabėgėlių krizė buvo didžiausia Europos problema. Tiesą sakant, minėta krizė suvaidino lemiamą vaidmenį priimant sprendimą dėl vadinamojo „Brexit“, kuris reiškė didelį sukrėtimą. Šiame kontekste Bendrijos suirimas gali atrodyti beveik neišvengiamas. Dėl krizių kenčia tokios ES valstybės kaip, pavyzdžiui, Italija, o tai dar labiau aptemdo bloko išlikimo galimybes. Šia tema domisi garsus milijardierius, investuotojas ir filantropas George`as Sorosas.



Atsinaujinančios energetikos strategija

2016 07 13

Europos Sąjunga (ES) nebevaidina lyderės vaidmens pasaulio energetikos sektoriaus kaitoje. Norėdama susigrąžinti prarastas pozicijas Bendrija turėtų nebeteikti pirmenybės iškastiniam ir branduoliniam kurui, taip pat padidinti energijos vartojimo efektyvumą. 2007 metais Europa buvo itin svarbi šalims bandant pereiti prie atsinaujinančios energetikos. Tuomet ji įsipareigojo iki 2020 metų 20 proc. energijos gauti iš atsinaujinančių šaltinių. Tai reiškė ambicingą 11,5 proc. padidėjimą vos per 13 metų, suvokiant klimato kaitos problematiką. Tačiau iki 2015 metų Europos progresas minėtoje sferoje nusilpo. Ji ėmė atsilikti nuo Kinijos ir Jungtinių Valstijų.



NATO pagalba Ukrainai: 40 naujesnių sričių

2016 07 12

Didžiulis 40 naujesnių bendradarbiavimo sričių aprėpiantis pagalbos rinkinys Ukrainai bus patvirtintas Varšuvoje įvyksiančiame NATO viršūnių susitikime. Apie tai pareiškė Jegoras Božokas, laikinasis Ukrainos ambasadorius NATO, ir pranešė naujienų agentūra „Ukrinform“.



AnatolijusTarasovas. Rusijos Federacijos ambasadorius Lietuvoje įspėjo dėlgalimo atsako Aljansui rimtu ginklu

2016 07 11

Jei Karaliaučiaus srityje atsirastų raketų „Iskander“, tai būtų atsakas į NATO veiksmus Europoje – taip pareiškė Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2016 Geopolitinių Studijų Centras