Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Venesuelos pamokos

Tatjana Vorožeikina
2016 01 06

Kodėl režimas, Venesueloje valdęs jau 17 metų ir sąžiningai laimėdavęs rinkimus bei referendumus, staiga su tokiu triukšmu pralaimėjo? Visuomenės nuomonės apklausos, vykusios paskutiniais mėnesiais, rodė susivienijusios opozicijos pranašumą, tačiau jos neleido nuspėti, kad opozicijos pergalė 2015-ųjų gruodžio 6 d. bus tokia akivaizdi: „Demokratinės vienybės apskritasis stalas“ gavo du trečdalius balsų. Kas gi atsitiko?

Čia daugiausia bus kalbama apie šalies gyventojų „apačias“, kurios buvo svarbiausias Hugo Chaveso vykdomos politikos ramstis. Per 14 jo valdymo metų neturtingųjų naudai buvo iš esmės perskirstytos valstybės pajamos: gyvenusių žemiau skurdo ribos sumažėjo nuo 49,4 proc. 1999 m. iki 29,5 proc. 2011 m., o šis perskirstymas tapo įmanomas dėl pajamų iš naftos eksporto.

Per tuos 14 metų Venesueloje buvo priimta daug socialinių programų, remiančių neturtingiausius visuomenės sluoksnius. Tai valstybės subsidijuojamų produktų pardavimas, medicinos punktai ir klinikos neturtingųjų kvartaluose ir gyvenvietėse, neraštingumo likvidavimas ir mokyklų bei pigių būstų statyba, žemės ūkio gamybos skatinimas ir t. t. Tai buvo Chaveso paskelbto „XXI amžiaus socializmo“ ekonominis pagrindas.

Kartu Chavesas Venesueloje nuosekliai griovė atstovaujamosios demokratijos institutus. Pradžioje jis pasinaudojo šalies partinės sistemos moraliniu ir fiziniu nuosmukiu, kai nė viena iš dviejų svarbiausių Venesuelos partijų nesugebėjo iškelti kandidato prezidento rinkimuose 1998 metais. XXI a. pirmo dešimtmečio viduryje Chavesas jau sugebėjo įvesti asmeninę realios valdžios institutų – vykdomosios valdžios, kariuomenės ir naftos pramonės – kontrolę, o opoziciją – susilpninti ir suskaldyti. 2005 m. ji boikotavo parlamento rinkimus, tai leido Chavesui visiškai pajungti savo kontrolei įstatymų leidėjus, Aukščiausiąjį Teismą bei Nacionalinę rinkimų komisiją. Kai 2009 m. referendumu buvo priimtos Konstitucijos pataisos, panaikinusios apribojimus pakartotiniam visų renkamų pareigūnų, įskaitant ir prezidentą, išrinkimui, Chavesas iš esmės tapo šalies lyderiu iki gyvos galvos.

Tačiau ekonominė 2008–2009 m. krizė ir ypač Chaveso mirtis 2013 m. kovo pradžioje sugriovė to ekonominio ir politinio modelio pusiausvyrą. Į pirmą planą iškilo tie jo bruožai, kuriuos naftos dolerių lietus ir asmeninis Chaveso žavesys iki tol neutralizuodavo. Baisi korupcija visuose valdžios lygmenyse, verslą žlugdanti ekonominė politika, gamyklų ir prekybos tinklų nacionalizacija, kainų ir valiutų kursų kontrolė privedė prie to, kad šalyje ėmė trūkti maisto produktų ir buitinių prekių, parduotuvėse susidarydavo milžiniškos eilės, klestėjo pogrindinė rinka, o po paskutinių naftos kainų kritimų ėmė strigti ir elektros energijos tiekimas.

Blogėjančią socialinę-ekonominę padėtį režimas bandė maskuoti įvesdamas faktiškai totalinę žiniasklaidos priemonių, pirmiausia televizijos, kontrolę, stiprindamas politines represijas, tačiau tai nepadėjo. Nustojo būti paveiki ir „imperialistų, priešų ir kontrrevoliucionierų apsuptos tėvynės“ bei „Bolivaro revoliucijos“ retorika, kuria savo šalininkams mobilizuoti sėkmingai naudodavosi Chavesas.

Svarbiausias triuškinamo valdančiosios partijos pralaimėjimo gruodžio 6 d. rinkimuose „kūrėjas“, be abejo, yra Venesuelos prezidentas Nikolas Maduro. Neturėdamas nei Chaveso charizmos, nei tokių naftos dolerių, Maduro stengėsi tęsti jo politiką ir kai kur net jį mėgdžioti, tačiau nesėkmingai. Ir tai ne Maduro kaltė: Chavesas, kaip ir dauguma autoritarinių lyderių, savo aplinkoje nemėgo protingų, sėkmės lydimų asmenybių, todėl prieš mirdamas savo įpėdiniu ir pasirinko Maduro – vieną silpniausių savo aplinkos figūrų.

Politinis arba fizinis autoritarinio vadovo pasitraukimas neišvengiamai sugriauna visą asmeninės valdžios – vado valiai paklūstančių vykdomosios, teisminės ir įstatymų leidybos institutų – konstrukciją. Taip atsitiko ir Venesueloje. Opozicija laimėjo 17-oje iš 23 šalies valstijų ir federalinėje apygardoje. Jos įgyta konstitucinė dauguma suteikia teisę šalinti iš pareigų kitų valdžios srovių atstovus, siūlyti Konstitucijos pataisas, skelbti referendumus, sušaukti Konstitucinę Asamblėją ir priimti konstitucinius įstatymus. Svarbiausias iš jų gali būti dėl veikiančio prezidento atšaukimo iš pareigų.

Opozicija ir jos lyderis, dukart kandidatas į prezidentus Henrigue Caprilesas šiuo klausimu pasisako labai atsargiai (Maduro kadencija baigiasi 2016 m. balandį), pabrėždamas būtinybę išsaugoti šalies vienybę, atkurti jos valstybinius institutus, pagerinti socialinę-ekonominę situaciją ir šalyje sumažinti nusikalstamumą. Opozicija sumaniai įtraukė vargingųjų visuomenės sluoksnių lūkesčius į savo demokratinę programą, juolab kad tam buvo palanki katastrofiška čavizmo nustekentos šalies ekonomikos padėtis. Tačiau opozicija, bent jau atstovaujama Caprileso šalininkų, supranta, kad Chaveso laikų socialiniai iškovojimai – palyginti pigus būstas, maistas, sveikatos apsauga ir švietimas – turi būti išsaugoti ir ateityje. Tokie pažadai padėjo demokratinei ir liberaliajai opozicijai patraukti į savo pusę rinkėjus, kurie anksčiau palaikė Chaveso režimą, tačiau pastaruoju metu aktyviai pasisakė prieš neigiamus jo bruožus – autoritarizmą, demagogiją, melą, manipuliacijas visuomenės nuomone.

Tai, mano supratimu, yra akivaizdi Venesuelos pamoka Rusijai.

Taip ir tiktai taip, įtraukiant socialinius „apačių“, „paprastų žmonių“ reikalavimus į demokratinę, antiautoritarinę darbotvarkę, o socialinius judėjimus – į bendrą demokratinių judėjimų tėkmę, galima įveikti autoritarinį režimą ir užtikrinti taikų perėjimą į demokratiją. Taip buvo Ispanijoje aštunto dešimtmečio pabaigoje, Brazilijoje – devinto dešimtmečio viduryje, tai vyksta ir šiandien Venesueloje.

Venesuelos opozicijai nebuvo lengva tai suprasti: kai kurios įtakingos jos jėgos aiškina, kad reikia laikytis grynai liberalios darbotvarkės. „Demokratinės vienybės apskritasis stalas“, gana sunkiai sukurtas 2008 m., jungiantis platų opozicinių partijų ir organizacijų spektrą, 2014 m. vos nesuskilo. Jo dalis, vadovaujama L. Lopeso, pasisakė prieš dalyvavimą režimo rengiamuose rinkimuose, kurie nors ir buvo sąžiningi balsų skaičiavimo prasme, tačiau nebuvo lygūs ir teisingi, nes valdžia plačiai naudojosi savo administraciniais resursais ir visiškai kontroliavo žiniasklaidą, prieš opozicionierius naudojo represijas, rengė provokacijas ar net juos žudė. O H. Caprilesas ir jo šalininkai nepalaikė masinių eilinių žmonių demonstracijų siekiant taikiu būdu nuversti režimą ir reikalavo išskirtinai legalių, pirmiausia – rinkimais paremtų kovos formų. Vis dėlto Venesuelos opozicija priešrinkiminiu laikotarpiu sugebėjo įveikti rimtus nesutarimus ir į rinkimus ėjo vieningu bloku: 127 jos kandidatai buvo iškelti bendru konsensusu, o 40 – balsuojant į „Apskritąjį stalą“ įeinančioms partijoms. Tai, mano supratimu, yra antra Venesuelos pamoka Rusijai: susivienijusi opozicija parlamento rinkimuose gali nugalėti net esant pačioms nepalankiausioms autoritarinės-populistinės valdžios dominavimo sąlygoms. Tam tikslui ji bent laikinai turi minimizuoti vidinius nesutarimus ir būti maksimaliai plati tiek politine, tiek socialine prasme.

Akivaizdžių, ir ne visai, Rusijos ir Venesuelos analogijų virtinėje ypatingą vietą užima klausimas apie tipologinį šių šalių valdančiųjų režimų sutapimą. Mano supratimu, esmė yra visai ne tai, ar vykdoma „kairioji“ ar „dešinioji“ ekonominė politika. Esmę sudaro autoritarinis politinis režimas, kuris nuosekliai naikina demokratinius institutus – sąžiningus, lygius ir teisingus rinkimus, valdžių pasidalinimą, nepriklausomus teismus, varžo žodžio ir iš esmės visas politines laisves ir teises, ir visa tai daro remdamasis nuo valstybės priklausančiais socialiniais sluoksniais. Svarbu pabrėžti, kad tai ne vien socialinės „apačios“, tai ir dalis viduriniojo sluoksnio, gaunančio atlyginimus iš valdžios, ir ypač verslininkai, orientuoti ne į rinkos konkurencijos, o į ryšių valdžios aparate veiklą, galimybę gauti valstybinių užsakymų bei kitų biudžetinių preferencijų. Tokio režimo esmė – siekis amžinai būti valdžioje persekiojant ir naikinant bet kurią nepriklausomą – ekonominę, socialinę ar politinę – veiklą, kurioje jis mato grėsmę sau. Režimo ekonominė politika gali būti kairės pakraipos, kaip Venesueloje ar Argentinoje, arba dešinės – kaip Rusijoje, tačiau tai nekeičia jo esmės. Žlunganti ekonomika, nuosavybės garantijų nebuvimas, visa apimanti korupcija kartu su naftos kainų kritimu Venesuelą atvedė prie ekonominės katastrofos. Mes, atrodo, taip pat esame tame kelyje: korupcija, nuosavybės teisės garantijų nebuvimas, nuosekliai gyventojams taikomos savos ekonominės sankcijos, bandymai mažėjančias pajamas iš angliavandenilių eksporto kompensuoti vis naujomis rinkliavomis (komunalinis ūkis, mokesčiai už kapitalinį remontą, kaupiamosios pensijų dalies konfiskacija, mokamos automobilių aikštelės namų kiemuose bei sunkvežimių važiavimo federalinėmis trasomis apmokestinimas) daro socialinės-ekonominės situacijos blogėjimą neišvengiamą. Mažiau nei po pusmečio Rusijoje taip pat turi vykti parlamento rinkimai.

Originalus tekstas: Новая газета 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (34)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (87)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras