Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Prielaidos Ukrainos ir Turkijos aljansui (4)

Viktoras Denisenko
2016 01 25

Keičiantis geopolitinei situacijai tampa įmanomi gana netikėti aljansai. Galima sakyti, kad Ukraina ir Turkija yra kaimynės, laikant Juodąją jūrą geografiškai jas jungiančia erdve. Taip pat nereikia pamiršti, kad tiek Ukraina, tiek dabar ir Turkija užima Rusijos viešojoje ir politinėje erdvėje pagrindinių „priešiškai nusiteikusių“ valstybių pozicijas. Tad tarp Kijevo ir Ankaros įmanoma sąveika pagal primityvų, tačiau kartais veiksmingą principą – mano priešo priešas yra mano draugas. Todėl į naujo Turkijos ir Ukrainos dvišalių santykių lygmens galimybę verta pažvelgti įdėmiau.

Apžvalgą pravartu pradėti nuo paminėjimo, kad nuo tada, kai Rusija aneksavo Krymą, Turkija formaliai palaikė Ukrainą. Tiesa, šis palaikymas dažniausiai būdavo išsakomas gana abstrakčiai, standartinėmis diplomatijos frazėmis. Taip, pavyzdžiui, prieš metus bendraudamas su Ukrainos prezidentu Petro Porošenka Turkijos ministras pirmininkas Ahmetas Davutoglu pareiškė, kad „Ukrainos teritorinis vientisumas ir suverenumas yra svarbūs ne tik mums, bet ir visam pasauliui“. Panašią poziciją kiek vėliau išsakė ir Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas.

Čia pat reikia paminėti, kad Turkija buvo gana aktyvi Krymo klausimu. Ankara reiškia susirūpinimą dėl turkams etniškai artimų Krymo totorių padėties. Tačiau pastebima, kad bent jau anksčiau Turkijos susirūpinimas Krymo totorių ateitimi buvo panašus į jau minėtą formalų Ukrainos palaikymą – apsiribojant tik tam tikrais pareiškimais.

Kita vertus, Ankara ilgą laiką išliko gana draugiška Rusijos atžvilgiu. Kad ir ką sakė per visas oficialias kalbas, Turkija neprisijungė prie sankcijų, kurias Vakarų pasaulis pradėjo taikyti Rusijai po agresijos prieš Ukrainą. Be to, neoficialiai buvo kalbama, jog Turkija iš esmės neprieštarauja naujam Krymo statusui, jeigu Maskva sugebės užtikrinti Krymo totoriams „daugiau teisių, nei jie turėjo Ukrainoje“. Apie tai, naujienų agentūros „Фергана“ internetinio tinklalapio fergananews.com teigimu, kalbėjo Turkijos prezidentui artimas ekspertas Mohammedas Zahidas Gulas.

Kad Turkijoje prieš kurį laiką tikrai vyravo toks požiūris, patvirtina ir kai kurie faktai. Pavyzdžiui, šios šalies laivai gana dažnai pažeisdavo tarptautinę Krymo uostų blokadą. 2014 metų vasaros duomenimis, Turkijos laivai buvo tokių pažeidimų lyderiai. Tai iš esmės įrodo, kad, bent jau iki santykių su Rusija paaštrėjimo, Turkija nesirengė imtis kokių nors realių veiksmų, patvirtinančių jos deklaruojamą Ukrainos teritorijos vientisumo palaikymą.

Čia, žinoma, galima būtų bandyti kaltinti Ankarą veidmainyste, tačiau Turkijos valdžia greičiausiai žiūrėjo į visa tai kaip į realpolitik situaciją. Viena vertus, Ankara pasisakė už Vakarų pasaulio pozicijos palaikymą (nepamirškim, kad Turkija yra NATO narė), kita vertus – siekė gerų ir ekonomiškai naudingų santykių su Rusija.

Maskvoje Turkijos geranoriškumas neliko nepastebėtas. Prieš dvejus metus Kremlius nusprendė išnaudoti Ankarą savo žaidime, nukreiptame prieš Vakarus. Pirmiausia Maskva nusprendė „nubausti“ Europos Sąjungą ir kartu „paskatinti“ Turkiją. Čia turimas omenyje Maskvos sprendimas nutraukti „Pietų srauto“ dujotiekio statybą (geopolitika.lt gana plačiai rašė apie šią istoriją). Pagrindine priežastimi, kuri lėmė šio projekto sustabdymą, tapo Maskvos nepasitenkinimas energetine ES politika (pirmiausia prieš energetinių kompanijų monopolį nukreiptu Trečiuoju ES energetikos paketu). Todėl vietoje „Pietų srauto“ Maskva anonsavo naujo dujotiekio, kuris turėjo nusidriekti per Turkijos teritoriją, projektą (jis iš karto buvo pramintas „Turkų srautu“). Pasirinkdama į partnerius Ankarą Maskva galbūt siekė išnaudoti ir Turkijos nusivylimą Europos Sąjunga, į kurią šiai valstybei vis nepavyksta įstoti.

Turkija palaikė Maskvos iniciatyvą, tačiau vėliau Ankaros susidomėjimas dujotiekio projektu išblėso. Netrukus Turkijos ir Rusijos santykiai pradėjo pastebimai blogėti. Ypač tai išryškėjo 2015 metų rudenį. Tai lėmė tiesioginis Maskvos įsitraukimas į konfliktą Sirijoje: rugsėjį Maskva gana netikėtai pasiuntė į Siriją savo karinius lėktuvus. Pagal oficialią versiją, pradėta misija buvo nukreipta prieš teroristinę „Islamo valstybės“ organizaciją (ISIS), užgrobusią dalį Sirijos ir Irako teritorijos. Tačiau greitai paaiškėjo, jog tik mažas procentas Rusijos veiksmų Sirijoje yra nukreiptas prieš ISIS, o pagrindiniai smūgiai tenka suvienytos Sirijos opozicijos pajėgų kontroliuojamoms teritorijoms. Kitaip sakant, Maskva iš esmės įsitraukė į konfliktą, siekdama palaikyti Sirijos diktatorių Basharą al Assadą, kurį Vakarai kaltina kariniais nusikaltimais ir siekia, kad jis pasitrauktų iš savo posto.

Yra kelios versijos, kas lėmė Maskva sprendimą įsitraukti į konfliktą Sirijoje. Pagal vieną iš jų – Rusija taip gina savo strateginius interesus šiame regione. Maskva turi Sirijoje karo laivų aptarnavimo bazę Tartuso mieste. Šiandien yra aišku, kad Assado režimo žlugimo atveju Rusijos bazė iš Sirijos bus išprašyta.

Egzistuoja ir versija, kad Maskva įsivėlė į Sirijos konfliktą siekdama pradėti naują dialogą su Vakarais, galbūt – tikėdamasi įsiprašyti į JAV ir sąjungininkų koaliciją, kovojančią su ISIS. Taip Maskva galėjo siekti „išmainyti“ Siriją į Ukrainą (sudaryti su Vakarais sandėrį pagal senos geros realpolitik tradicijas). Tačiau tokia taktika nepasiteisino, nes JAV ir sąjungininkai aiškiai atsisakė jungti Siriją ir Ukrainą į vieną klausimų paketą.

Kad ir kokia būtų tikroji Rusijos intencija, Maskvos įsitraukimas į Sirijos konfliktą papiktino Turkiją. Ankara turi savų interesų šiame regione, ji taip pat pasisako už Assado pasitraukimą iš valdžios. Papildomu įtampos šaltiniu tapo ir tai, kad Rusijos karo lėktuvai pradėjo nuolat pažeidinėti Turkijos oro erdvę ir bombarduoti Sirijos turkmėnų, kuriuos palaiko Ankara, pozicijas. Šios įtampos kulminacija tapo Rusijos bombonešio numušimas praeitų metų lapkričio 24 dieną. Maskvai tai buvo gana netikėtas incidentas, nors Turkija anksčiau jau buvo įspėjusi, jog yra pasirengusi naikinti savo oro erdvės pažeidėjus. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pavadino šį incidentą „peilio dūriu į nugarą“, o Turkija akimirksniu užėmė Rusijos viešojoje erdvėje pagrindinio „priešo“ poziciją, išstūmusi iš jos (bent jau kuriam laikui) Ukrainą ir JAV.

Maskva taip pat pradėjo prieš Turkiją ekonominį karą ir ignoravo visas Ankaros pastangas sušvelninti situaciją.

Kaip išnaudoti situaciją

Apibendrinant pateiktą informaciją, galima pamąstyti, kaip dabartine padėtimi galėtų pasinaudoti Kijevas. Ukrainai dabar reikia sąjungininkų. Turkija, nors ir nesiekusi didelio masto konflikto su Rusija, šiandien yra gerokai įpykusi. Pavyzdžiui, Ankara pranešė, jog rengia prieš Maskvą ieškinį į Pasaulio prekybos organizaciją ir ketina kitais būdais ginti savo verslą ir verslo interesus.

Turkijos ir Rusijos santykių paaštrėjimą puikiausiai galėtų išnaudoti Kijevas. Geopolitiniai veiksniai šiuo atveju yra palankūs Ukrainai. Kijevo ir Ankaros sąveika galėtų būti stiprinama atsižvelgiant į bendro – Juodosios jūros – regiono kontekstą. Taip pat yra prielaidų aktyvesniam Turkijos ir Ukrainos ekonominiam bendradarbiavimui dabar – abiem valstybėms faktiškai praradus Rusijos rinką.

Ukraina ir Turkija galėtų rasti ir daugiau bendrų temų – pradedant jau minėtu Krymo totorių klausimu ir baigiant susirūpinimu saugumo iššūkiais Juodosios jūros akvatorijoje. Šių temų akcentavimas ir aktualizavimas dvišaliuose santykiuose turėtų būti šiandien tarp Ukrainos užsienio politikos prioritetų (būtent Ukrainos, nes Kijevo interesas šiuo atveju yra didesnis nei Ankaros). Juolab kad Rusija jau pradėjo nerimauti dėl galimo tokios koalicijos atsiradimo.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 4)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras