Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Lenkijos politikos vingiai ir Lietuva

Viktoras Denisenko
2016 02 17

Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaraisiais metais gana ambivalentiški. Viena vertus, abi valstybės yra Europos Sąjungos ir NATO narės, negatyviai reaguojančios į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, vertinančios ją kaip pavojų viso regiono stabilumui. Kita vertus, dvišalius Lietuvos ir Lenkijos santykius apsunkina nemalonūs klausimai, kurių niekaip nepavyksta įveikti. Pirmiausia tai Lenkijos priekaištai dėl vietinės lenkų bendruomenės padėties Lietuvoje, klausimai, susiję su lenkiškų vardų ir pavardžių rašymu lietuviškuose asmens dokumentuose ir pan. Natūraliai kyla klausimas, kuria kryptimi gali pasisukti šie reikalai po to, kai praeitais metais Lenkijoje pasikeitė visa aukščiausia valdžia.

Geopolitika.lt jau rašė apie tai, ką pačiai Lenkijai reiškė Įstatymo ir teisingumo (ĮT) partijos įsitvirtinimas valdžioje ir kokių jau turėjo pasekmių šalies gyvenimui. Čia verta trumpai priminti esminius faktus, nes jie yra svarbūs mūsų temai. Taigi, ĮT kandidatui laimėjus prezidento rinkimus, o vėliau šiai partijai švenčiant pergalę ir rinkimuose į parlamentą, sustiprėjo konservatyvi ir tautiškai orientuota politika. Su nerimu pastebima, kad Varšuva ryžtingai pasuko keliu, kuriuo jau kurį laiką eina Budapeštas kartu su ministru pirmininku Viktoru Orbanu ar net Maskva su Vladimiru Putinu. Politinių pokyčių esmė – daugiau kontrolės (pirmiausia viešoje sferoje – žiniasklaidos srityje), užsisklendimas vidinėje politinėje darbotvarkėje, vadinamųjų tradicinių vertybių suabsoliutinimas, radikaliai neigiamas požiūris į migrantus ir pan. Visa tai jau pavertė Lenkiją nauja Europos Sąjungos problema (po Vengrijos), sukėlusia Varšuvos ir Briuselio konfliktą.

Jau ir anksčiau Lenkija demonstravo gana dideles ambicijas Europos Sąjungoje: bandė užimti svarbesnę vietą europinėje politikoje ir orientavosi į ES variklį – Vokietiją. Šiandien, atrodo, prioritetai kiek keičiasi. Didelės ambicijos niekur nedingo, tačiau pasikeitė kryptis. Dabar pagrindine politine Varšuvos idėja tapo kova su „Briuselio diktatu“, nacionalinių valstybingumo pamatų stiprinimas. Kita vertus, vargu ar iš ĮT galima buvo tikėtis ko nors kito, žinant šios politinės jėgos įvaizdį ir deklaruotus principus.

Tačiau grįžkime prie klausimo, ką tai reiškia Lietuvai. Pirmiausia Vilnius visada stengėsi pozicionuoti santykius su Varšuva kaip strateginius. Tai buvo logiška – atsižvelgiant į bendrą skausmingą istorinę patirtį sovietmečiu, panašias išsilaisvinimo (Lietuvos – iš Sovietų Sąjungos, Lenkijos – iš vadinamojo Rytų bloko) aplinkybes. Svarbu buvo ir tai, kad abi valstybės pasirinko vakarietišką integracijos vektorių ir sugebėjo įveikti gana skausmingus istorinius nesutarimus. Kita vertus, nepanašu, kad Lenkijai strateginė partnerystė su Lietuva būtų tiek svarbi, kiek ji yra svarbi Vilniui. Žiūrint geopolitiškai, šios valstybės vis dėlto yra skirtingų svorio kategorijų (dėl to Varšuva dar ne taip seniai visai natūraliai orientavosi į Berlyną, o ne į Vilnių).

Dabartinės politinės permainos Lenkijoje, žiūrint iš Lietuvos pusės, neteikia didelio optimizmo. Atsižvelgdamas į nestabilumą regione, kuris kyla dėl Rusijos agresyvių veiksmų prieš Ukrainą ir karingų Kremliaus pareiškimų, Vilnius yra labai suinteresuotas, kad Vakarų pasaulio susivienijimai, kuriems priklauso Lietuva, būtų stiprūs ir vieningi. Dabartinė Lenkijos pozicija aiškiai prisideda prie Europos Sąjungos šalių vienybės skaldymo. Pavyzdžiui, principinė Varšuvos pozicija dėl migrantų tikrai nepadeda spręsti sudėtingos krizės, su kuria šiandien susiduria susivienijusi Europa. Lenkija deklaruoja, kad nacionalinis interesas yra aukščiau Sąjungos intereso. Ši Varšuvos nuostata greičiausiai gali sulaukti ir kai kurių kitų ES šalių palaikymo (pavyzdžiui, Vengrijos, Jungtinės Karalystės), tai apsunkins naštą, kuri, sprendžiant migrantų krizę, guls ant valstybių, atveriančių duris migrantams, pečių, taip pat susilpnins ES, kurios viena iš vertybių ir yra solidarumas, pozicijas.

Suprantama, migrantų klausimas iš esmės yra sudėtingas. Ši problema jau šiandien stipriai mitologizuota, ji taip pat nestokoja kontroversiškumo. Liūdnai pagarsėję įvykiai Kelne virto didžiausių baimių, susijusių su migrantais, patvirtinimu, tačiau aišku, kad migrantų klausimą bet kuriuo atveju teks spręsti. Lenkijos pozicija, kaip jau minėta, nepadės europinio sprendimo paieškai. Kitaip sakant, Varšuva savotiškai siekia nutolti tiek nuo ES problemų (pažiūrėti į jas kaip į svetimas), tiek ir nuo pačios Europos Sąjungos, kiek tai įmanoma būnant jos dalimi. Tad Lietuva, reikalui esant, irgi vargu ar galėtų tikėtis Lenkijos solidarumo, nes ši samprata bent jau kol kas apleido Lenkijos politinį diskursą.

Kitas svarbus aspektas – Lenkijos vaidmuo Lietuvos saugumo architektūroje. Dar 2010 metais į viešumą patekus duomenims apie NATO planą Baltijos šalims apginti, tapo aišku, kad jame nemažą vaidmenį atlieka Lenkija – ir kaip teritorija, per kurią būtų permetamos JAV, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės pajėgos į numanomą konflikto zoną, ir kaip svarbi NATO karinė jėga, esanti šiame regione.

Atrodytų, Lenkijos politika gynybos sferoje kol kas nesikeičia. Varšuva neturi didesnių iliuzijų dėl Rusijos (skirtingai nei ta pati Vengrija ar Čekija) ir aiškiai mato jos karinės agresijos prieš Ukrainą pasekmes. Vargu ar Lenkijos politiniame gyvenime dabar galėtų atsirasti daugiau simpatijų Kremliui, juolab kad ĮT atėjus į valdžią vėl bandoma aktualizuoti tuometinio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio (šios politinės jėgos atstovo) žūties lėktuvo katastrofoje prie Smolensko klausimą. Į viešumą vėl traukiama sąmokslo teorija, kad ši lėktuvo katastrofa galėjo būti neatsitiktinė.

Tačiau saugumo klausimas irgi remiasi tuo pačiu solidarumu, kurio dabar Varšuva stokoja, tad iš tikrųjų nežinia, kiek aktyviai Lenkija, reikalui esant, prisidėtų prie Lietuvos (ar kurios nors kitos iš Baltijos šalių) gynybos.

Sudėtingas išlieka ir dvišalių santykių klausimas. ĮT garsėja griežtu konservatyviu požiūriu. Šios politinės jėgos atstovai, numanoma, nesidrovės kelti aštrius dvišalių santykių klausimus, kurių tinkamo sprendimo nepavyksta rasti jau daug metų (tenka pripažinti, kad dažnai tam pritrūksta politinės valios pačioje Lietuvoje). Nepamirškime ir to, kad naktį po rinkimų į Lenkijos parlamentą ĮT partijos būstinėje Varšuvoje buvo pastebėtas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemaras Tomaševskis, kuris pavertė visus minėtus sudėtingus klausimus savo pagrindiniu politiniu kapitalu. Pranešama, kad į ĮT štabą V. Tomaševskis buvo pakviestas šios partijos vadovybės.

Atsižvelgiant į visa tai, galima pažymėti, jog Lietuva iš tikrųjų yra suinteresuota gera ir patikima kaimynyste su Lenkija, nes šį interesą natūraliai nulemia saugumo, stabilumo bei ekonominio bendradarbiavimo aspektai. Tačiau su dabartine Lenkijos valdžia gali būti sudėtinga plėtoti vaisingą dialogą, kaip ir su bet kuria kita gana radikaliai nusiteikusia jėga. Tai jau parodė minėtasis Varšuvos ir Briuselio konfliktas. ĮT konservatyvumas neleidžia tikėtis šios politinės jėgos polinkio į kompromisą, kuris būtinas sprendžiant sudėtingus Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių klausimus. Kita vertus, svarbu pabrėžti, kad Lietuvos ir Lenkijos požiūris į saugumo klausimus vis dar sutampa. Dabar tai gali tapti pagrindine platforma dialogui plėtoti. Šios platformos reikėtų pabandyti neprarasti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Kinijos eksporto nuosmukis atspindi vangią pasaulinę paklausą

2017 01 18


2016-aisiais Kinijos eksporto variklis strigo jau antrus metus iš eilės, o prie to prisidėjo silpna pasaulinė paklausa. Be to, šiemet šalies užsienio prekybos perspektyvas temdo nerimas dėl galimo prekybos karo su Jungtinėmis Valstijomis. Per rinkimų kampaniją išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas pažadėjo, kad pirmąją darbo dieną pavadins Kiniją valiutų manipuliatore. Net jeigu D. Trumpo administracija iš karto nesiims konkrečių veiksmų, analitikai pažymi, kad prastėjantys JAV ir Kinijos prekybiniai bei politiniai ryšiai pakenks eksportuotojų ir investuotojų pasitikėjimui visame pasaulyje.



Rusai netenka raketų „Jars“– jų gamyboje dalyvaujanti įmonė bankrutuoja (5)

2017 01 16


„Rusijos branduolinis skydas“ galėtų nugrimzti į praeitį kaip dulkėta tarybinių laikų legenda, jei Rusijos raketinės pajėgos netektų tarpžemyninių balistinių raketų kompleksų „Jars“, kuriomis gerėjosi ir gyrėsi.



80 valstybių piliečiai į Baltarusiją galės keliauti be vizų

2017 01 12


Baltarusijos Respublikos (BR) prezidentas Aliaksandras Lukašenka pasirašė sausio 9 d. įsaką Nr. 8 „Dėl bevizės tvarkos atvažiuojantiems ir išvažiuojantiems užsienio piliečiams nustatymo“. Šiuo dokumentu leidžiama iš 80 šalių ir ne ilgiau nei 5 paroms per pasienio kontrolės punktą „Nacionalinis Minsko oro uostas“ atvykti į Baltarusiją. Apie tai pranešė BR prezidento spaudos tarnyba.



Olimpinės žaidynės paskatino Brazilijos turizmą

2017 01 11

2016 metais Brazilijoje pasiektas turistų skaičiaus rekordas, o prie tokių tendencijų prisidėjo šalyje surengtos olimpinės žaidynės. Šią Lotynų Amerikos valstybę aplankė 6,6 mln. užsienio turistų. Pernai Brazilija tapo olimpinių žaidynių šeimininke ir tai padidino turistų skaičių šalyje iki naujo rekordo. Apie tai praneša Brazilijos turizmo ministerija. Pajamos iš turizmo 2016 metais išaugo 6,2 proc. iki 6,2 mlrd. JAV dolerių, palyginti su 2015-aisiais. Tai rodo ministerijos duomenys. Daugiausia turistų atvyko iš kaimyninės Argentinos. Taip pat – iš Jungtinių Amerikos Valstijų.


2017-ieji– lūžio taško metai

2017 01 04


Vakarų demokratijų laukia dar vieni iššūkių kupini metai. Prognozuojama, kad populistinės partijos įsitvirtins Europoje, stiprės Kinijos bei Rusijos įtaka. Prie to prisidės ir tam tikras Jungtinių Valstijų atsitraukimas. Kai 1991 metais žlugo Sovietų Sąjunga, amerikiečių politologas Francis Fukuyama paskelbė savo garsiąją „istorijos pabaigos“ teoriją, joje įžvelgdamas JAV, kaip vienintelės supergalios, triumfą, tačiau po dvidešimt penkerių metų įvyko visai kitaip. Liberali demokratija Jungtinėse Valstijose ir Europoje išgyvena krizę, o Kinija ir Rusija didina autoritarinių režimų galią.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras