Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai













   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Lenkijos politikos vingiai ir Lietuva

Viktoras Denisenko
2016 02 17

Lietuvos ir Lenkijos santykiai pastaraisiais metais gana ambivalentiški. Viena vertus, abi valstybės yra Europos Sąjungos ir NATO narės, negatyviai reaguojančios į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, vertinančios ją kaip pavojų viso regiono stabilumui. Kita vertus, dvišalius Lietuvos ir Lenkijos santykius apsunkina nemalonūs klausimai, kurių niekaip nepavyksta įveikti. Pirmiausia tai Lenkijos priekaištai dėl vietinės lenkų bendruomenės padėties Lietuvoje, klausimai, susiję su lenkiškų vardų ir pavardžių rašymu lietuviškuose asmens dokumentuose ir pan. Natūraliai kyla klausimas, kuria kryptimi gali pasisukti šie reikalai po to, kai praeitais metais Lenkijoje pasikeitė visa aukščiausia valdžia.

Geopolitika.lt jau rašė apie tai, ką pačiai Lenkijai reiškė Įstatymo ir teisingumo (ĮT) partijos įsitvirtinimas valdžioje ir kokių jau turėjo pasekmių šalies gyvenimui. Čia verta trumpai priminti esminius faktus, nes jie yra svarbūs mūsų temai. Taigi, ĮT kandidatui laimėjus prezidento rinkimus, o vėliau šiai partijai švenčiant pergalę ir rinkimuose į parlamentą, sustiprėjo konservatyvi ir tautiškai orientuota politika. Su nerimu pastebima, kad Varšuva ryžtingai pasuko keliu, kuriuo jau kurį laiką eina Budapeštas kartu su ministru pirmininku Viktoru Orbanu ar net Maskva su Vladimiru Putinu. Politinių pokyčių esmė – daugiau kontrolės (pirmiausia viešoje sferoje – žiniasklaidos srityje), užsisklendimas vidinėje politinėje darbotvarkėje, vadinamųjų tradicinių vertybių suabsoliutinimas, radikaliai neigiamas požiūris į migrantus ir pan. Visa tai jau pavertė Lenkiją nauja Europos Sąjungos problema (po Vengrijos), sukėlusia Varšuvos ir Briuselio konfliktą.

Jau ir anksčiau Lenkija demonstravo gana dideles ambicijas Europos Sąjungoje: bandė užimti svarbesnę vietą europinėje politikoje ir orientavosi į ES variklį – Vokietiją. Šiandien, atrodo, prioritetai kiek keičiasi. Didelės ambicijos niekur nedingo, tačiau pasikeitė kryptis. Dabar pagrindine politine Varšuvos idėja tapo kova su „Briuselio diktatu“, nacionalinių valstybingumo pamatų stiprinimas. Kita vertus, vargu ar iš ĮT galima buvo tikėtis ko nors kito, žinant šios politinės jėgos įvaizdį ir deklaruotus principus.

Tačiau grįžkime prie klausimo, ką tai reiškia Lietuvai. Pirmiausia Vilnius visada stengėsi pozicionuoti santykius su Varšuva kaip strateginius. Tai buvo logiška – atsižvelgiant į bendrą skausmingą istorinę patirtį sovietmečiu, panašias išsilaisvinimo (Lietuvos – iš Sovietų Sąjungos, Lenkijos – iš vadinamojo Rytų bloko) aplinkybes. Svarbu buvo ir tai, kad abi valstybės pasirinko vakarietišką integracijos vektorių ir sugebėjo įveikti gana skausmingus istorinius nesutarimus. Kita vertus, nepanašu, kad Lenkijai strateginė partnerystė su Lietuva būtų tiek svarbi, kiek ji yra svarbi Vilniui. Žiūrint geopolitiškai, šios valstybės vis dėlto yra skirtingų svorio kategorijų (dėl to Varšuva dar ne taip seniai visai natūraliai orientavosi į Berlyną, o ne į Vilnių).

Dabartinės politinės permainos Lenkijoje, žiūrint iš Lietuvos pusės, neteikia didelio optimizmo. Atsižvelgdamas į nestabilumą regione, kuris kyla dėl Rusijos agresyvių veiksmų prieš Ukrainą ir karingų Kremliaus pareiškimų, Vilnius yra labai suinteresuotas, kad Vakarų pasaulio susivienijimai, kuriems priklauso Lietuva, būtų stiprūs ir vieningi. Dabartinė Lenkijos pozicija aiškiai prisideda prie Europos Sąjungos šalių vienybės skaldymo. Pavyzdžiui, principinė Varšuvos pozicija dėl migrantų tikrai nepadeda spręsti sudėtingos krizės, su kuria šiandien susiduria susivienijusi Europa. Lenkija deklaruoja, kad nacionalinis interesas yra aukščiau Sąjungos intereso. Ši Varšuvos nuostata greičiausiai gali sulaukti ir kai kurių kitų ES šalių palaikymo (pavyzdžiui, Vengrijos, Jungtinės Karalystės), tai apsunkins naštą, kuri, sprendžiant migrantų krizę, guls ant valstybių, atveriančių duris migrantams, pečių, taip pat susilpnins ES, kurios viena iš vertybių ir yra solidarumas, pozicijas.

Suprantama, migrantų klausimas iš esmės yra sudėtingas. Ši problema jau šiandien stipriai mitologizuota, ji taip pat nestokoja kontroversiškumo. Liūdnai pagarsėję įvykiai Kelne virto didžiausių baimių, susijusių su migrantais, patvirtinimu, tačiau aišku, kad migrantų klausimą bet kuriuo atveju teks spręsti. Lenkijos pozicija, kaip jau minėta, nepadės europinio sprendimo paieškai. Kitaip sakant, Varšuva savotiškai siekia nutolti tiek nuo ES problemų (pažiūrėti į jas kaip į svetimas), tiek ir nuo pačios Europos Sąjungos, kiek tai įmanoma būnant jos dalimi. Tad Lietuva, reikalui esant, irgi vargu ar galėtų tikėtis Lenkijos solidarumo, nes ši samprata bent jau kol kas apleido Lenkijos politinį diskursą.

Kitas svarbus aspektas – Lenkijos vaidmuo Lietuvos saugumo architektūroje. Dar 2010 metais į viešumą patekus duomenims apie NATO planą Baltijos šalims apginti, tapo aišku, kad jame nemažą vaidmenį atlieka Lenkija – ir kaip teritorija, per kurią būtų permetamos JAV, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės pajėgos į numanomą konflikto zoną, ir kaip svarbi NATO karinė jėga, esanti šiame regione.

Atrodytų, Lenkijos politika gynybos sferoje kol kas nesikeičia. Varšuva neturi didesnių iliuzijų dėl Rusijos (skirtingai nei ta pati Vengrija ar Čekija) ir aiškiai mato jos karinės agresijos prieš Ukrainą pasekmes. Vargu ar Lenkijos politiniame gyvenime dabar galėtų atsirasti daugiau simpatijų Kremliui, juolab kad ĮT atėjus į valdžią vėl bandoma aktualizuoti tuometinio Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio (šios politinės jėgos atstovo) žūties lėktuvo katastrofoje prie Smolensko klausimą. Į viešumą vėl traukiama sąmokslo teorija, kad ši lėktuvo katastrofa galėjo būti neatsitiktinė.

Tačiau saugumo klausimas irgi remiasi tuo pačiu solidarumu, kurio dabar Varšuva stokoja, tad iš tikrųjų nežinia, kiek aktyviai Lenkija, reikalui esant, prisidėtų prie Lietuvos (ar kurios nors kitos iš Baltijos šalių) gynybos.

Sudėtingas išlieka ir dvišalių santykių klausimas. ĮT garsėja griežtu konservatyviu požiūriu. Šios politinės jėgos atstovai, numanoma, nesidrovės kelti aštrius dvišalių santykių klausimus, kurių tinkamo sprendimo nepavyksta rasti jau daug metų (tenka pripažinti, kad dažnai tam pritrūksta politinės valios pačioje Lietuvoje). Nepamirškime ir to, kad naktį po rinkimų į Lenkijos parlamentą ĮT partijos būstinėje Varšuvoje buvo pastebėtas Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemaras Tomaševskis, kuris pavertė visus minėtus sudėtingus klausimus savo pagrindiniu politiniu kapitalu. Pranešama, kad į ĮT štabą V. Tomaševskis buvo pakviestas šios partijos vadovybės.

Atsižvelgiant į visa tai, galima pažymėti, jog Lietuva iš tikrųjų yra suinteresuota gera ir patikima kaimynyste su Lenkija, nes šį interesą natūraliai nulemia saugumo, stabilumo bei ekonominio bendradarbiavimo aspektai. Tačiau su dabartine Lenkijos valdžia gali būti sudėtinga plėtoti vaisingą dialogą, kaip ir su bet kuria kita gana radikaliai nusiteikusia jėga. Tai jau parodė minėtasis Varšuvos ir Briuselio konfliktas. ĮT konservatyvumas neleidžia tikėtis šios politinės jėgos polinkio į kompromisą, kuris būtinas sprendžiant sudėtingus Lietuvos ir Lenkijos dvišalių santykių klausimus. Kita vertus, svarbu pabrėžti, kad Lietuvos ir Lenkijos požiūris į saugumo klausimus vis dar sutampa. Dabar tai gali tapti pagrindine platforma dialogui plėtoti. Šios platformos reikėtų pabandyti neprarasti.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  Straipsnis komentarų neturi
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Germanas Bergeris. Estija pirmininkaus ES Tarybai vietoj Didžiosios Britanijos
Be autoriaus
2016 07 25

Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko oficialus atstovas Prebenas Amanas (Preben Aamann) informavo, kad vietoj Didžiosios Britanijos, kuri po Brexit paliks Europos Sąjungą, ES Tarybai pirmininkaus Estija, pranešė RT (Russia Today).



Europospolitika: nuo dvejojimo prie pokyčių

2016 07 20

Iki to laiko, kol Jungtinės Karalystės piliečiai referendume pasisakė už šalies pasitraukimą iš Europos Sąjungos (ES), pabėgėlių krizė buvo didžiausia Europos problema. Tiesą sakant, minėta krizė suvaidino lemiamą vaidmenį priimant sprendimą dėl vadinamojo „Brexit“, kuris reiškė didelį sukrėtimą. Šiame kontekste Bendrijos suirimas gali atrodyti beveik neišvengiamas. Dėl krizių kenčia tokios ES valstybės kaip, pavyzdžiui, Italija, o tai dar labiau aptemdo bloko išlikimo galimybes. Šia tema domisi garsus milijardierius, investuotojas ir filantropas George`as Sorosas.



Atsinaujinančios energetikos strategija

2016 07 13

Europos Sąjunga (ES) nebevaidina lyderės vaidmens pasaulio energetikos sektoriaus kaitoje. Norėdama susigrąžinti prarastas pozicijas Bendrija turėtų nebeteikti pirmenybės iškastiniam ir branduoliniam kurui, taip pat padidinti energijos vartojimo efektyvumą. 2007 metais Europa buvo itin svarbi šalims bandant pereiti prie atsinaujinančios energetikos. Tuomet ji įsipareigojo iki 2020 metų 20 proc. energijos gauti iš atsinaujinančių šaltinių. Tai reiškė ambicingą 11,5 proc. padidėjimą vos per 13 metų, suvokiant klimato kaitos problematiką. Tačiau iki 2015 metų Europos progresas minėtoje sferoje nusilpo. Ji ėmė atsilikti nuo Kinijos ir Jungtinių Valstijų.



NATO pagalba Ukrainai: 40 naujesnių sričių

2016 07 12

Didžiulis 40 naujesnių bendradarbiavimo sričių aprėpiantis pagalbos rinkinys Ukrainai bus patvirtintas Varšuvoje įvyksiančiame NATO viršūnių susitikime. Apie tai pareiškė Jegoras Božokas, laikinasis Ukrainos ambasadorius NATO, ir pranešė naujienų agentūra „Ukrinform“.



AnatolijusTarasovas. Rusijos Federacijos ambasadorius Lietuvoje įspėjo dėlgalimo atsako Aljansui rimtu ginklu

2016 07 11

Jei Karaliaučiaus srityje atsirastų raketų „Iskander“, tai būtų atsakas į NATO veiksmus Europoje – taip pareiškė Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2016 Geopolitinių Studijų Centras