Pirmoji straipsnio dalis

Naujos valstybės vadovas?

Pagal šiuo metu galiojančią Rusijos Federacijos Konstituciją V. Putinas negali balotiruotis trečiajai kadencijai. Kitaip sakant, laikantis pagrindinio šalies įstatymo, jam 2008 metais teks palikti Rusijos prezidento postą. Žinoma, Konstitucija gali būti pakeista, ir V. Putinui nebebus kliūties likti šalies vadovu neribotą laiką. Bet apie tai jau buvo rašoma pirmoje šio straipsnio dalyje. Dabar panagrinėkime kitus variantus.

Iki šiol nėra aiškus klausimas dėl Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės. Šis politinis projektas jau ilgus metus stovi vietoje. Sąjunginė sutartis taip ir nepasirašyta, realių vienijimosi veiksmų jau ilgą laiką taip pat nematyti. Paskutinė iniciatyva, apie kurią buvo daug kalbėta – bendra valiuta, taip ir nebuvo realizuota. Atrodo, Rusijos ir Baltarusijos sąjunga taip ir liks dideliu propagandiniu farsu, kuris mažai ką bendro turi su realybe. Nors kas gali žinoti...

Pirmiausia Rusijos ir Baltarusijos sąjunga buvo vertinama kaip galimybė Baltarusijos prezidentui Aleksandrui Lukašenkai išsaugoti valdžią. Tai galėtų įvykti, jei jis taptų sąjunginės valstybės prezidentu. Bet, kaip yra žinoma, A. Lukašenka pasirinko kitą kelią. Supratęs, kad Rusija vargu ar prileis jį prie bendros valstybės valdžios, jis, pamynęs visus demokratinius principus, įsitvirtino Baltarusijos vadovo kėdėje, o kartu pradėjo stabdyti ir susijungimo su Rusija procesus.

Teoriškai dabar sąjunginės valstybės atsiradimas galėtų būti naudingas V. Putinui. Pirmiausia tai  sutvirtintų jo pozicijas posovietinėje erdvėje, kur vis dar bandoma panaudoti kaip kozirį „nostalgijos Sovietų Sąjungai“ kortą. Antra vertus, tapti sąjunginės valstybės vadovu V. Putinui būtų gerokai lengviau negu A. Lukašenkai. Tikėtina, kad jo kandidatūrą palaikytų didesnė dalis ne tik Rusijos, bet ir Baltarusijos gyventojų. Tačiau kol nėra bendros valstybės, nėra ir jos vadovo posto.

Pastaruoju metu Rusija sustiprino kritiką Baltarusijos atžvilgiui dėl nenoro vienytis (o A. Lukašenkai tai suteikė galimybę propagandiniais tikslais patetiškai kalbėti apie šalies suverenumą). Kalbama, kad galiausiai Maskvos kantrybė gali trūkti, ir ji gali liautis rėmusi A. Lukašenką arba net padėti pakeisti jį labiau sukalbamu žmogumi. Kad Rusijai A. Lukašenka nėra neliečiama „šventa karvė“, rodo ir kartkartėmis kylantys Rusijos ir Baltarusijos nesutarimai dėl dujų ir naftos.

Repeticija Baltarusijoje

Kita vertus, ne tokie seni įvykiai Baltarusijoje, kai A. Lukašenka „liaudžiai leidus“ liko vadovauti šaliai trečiąją kadenciją, vertintini kaip galimų įvykių Rusijoje repeticija. Nors tai mažai tikėtina, bet visiškai atmesti šios galimybės neverta.

Suprantama,  A. Lukašenka išsilaikė valdžioje ne be Rusijos pagalbos. Maskva skyrė didelį dėmesį įvykiams Baltarusijoje ne tik todėl, kad tai kaimyninė valstybė. Tenka pripažinti, kad baltarusiškam scenarijui realizuoti Rusijoje yra beveik visi reikalingi elementai.

Pirma, oficialiąją valdžią palaiko jėgos struktūros. Jos jau dabar po truputį treniruojasi, vaikydamos visokius opozicinius „nepritariančiųjų maršus“.

Antra, nereikia pamiršti ir visuomenės palaikymo. Rusijoje nuolat akcentuojama, kad V. Putinu pasitiki dauguma šalies gyventojų. Kuriamos iniciatyvinės grupės, kurios aktyviai propaguoja trečiosios kadencijos idėją. Kalbama, kad reikia rengti referendumą dėl atitinkamų Konstitucijos nuostatų pakeitimo.

Tačiau tokia galimybė jau liko neišnaudota. Pagal Rusijos įstatymus, likus mažiau negu metams iki rinkimų, draudžiama  rengti bet kokį referendumą (artimiausi rinkimai į Dūmą vyks šių metų gruodžio 2 dieną).

Bet jeigu Rusija ryšis veikti pagal Baltarusijos pavyzdį, juridinės normos gali būti vertinamos kaip nereikšmingas formalumas. Tačiau toks posūkis gali sulaukti neigiamo atgarsio ne tik pasaulyje, bet ir pačioje Rusijoje. Vargu ar Maskva ryšis atviram įstatymų laužymui. Kaip jau buvo kalbama pirmoje šio straipsnio dalyje, V. Putinui yra svarbu išlaikyti demokratiškumo iliuziją, todėl jo ir jo komandos veiksmai greičiausiai bus subtilesni, ypač turint galvoje, kad galimybė „sužaisti švariau“ yra.

Sugrįžimo scenarijus

Dar 2006 metų vasarą tuometinis Rusijos Vyriausiosios rinkimų komisijos vadovas Aleksandras Vešniakovas pareiškė, kad net neturėdamas galimybės balotiruotis trečiajai kadencijai iš eilės 2008 metais, V. Putinas turės visas teisines galimybes dalyvauti prezidento rinkimuose 2012 metais. Kitaip sakant, praleidęs vieną kadenciją, dabartinis Rusijos prezidentas be jokių Konstitucijos pataisų ir įstatymo pažeidimų gali grįžti į aukščiausiąjį valstybės postą.

Bet ar V. Putinas lauks 2012 metų, kad pergalingai grįžtų prie Rusijos vairo? Pastarųjų metų Rusijos prezidento veiksmai liudija, kad sumanymas gali būti kur kas subtilesnis. Tikėtina, kad  V. Putinas tikrai ramiai paliks savo postą 2008 metais ir nedalyvaus rinkimuose. Taip visam pasauliui bus parodyta, kad jis laikosi demokratijos principų. Tačiau vargu ar V. Putinas galimybės grįžti lauks ketverius metus.

Vienas iš galimų variantų yra toks: 2008 metais išrinktas įpėdinis (o tai, kad tai tam tikra prasme bus tik įpėdinis, abejonių nėra) po metų prezidentavimo gali pasiguosti visuomenei, kad nesusitvarko su šalies valdymu arba nesusitvarko taip, kaip „sugebėdavo susitvarkyti“ V. Putinas, kuris oficialiosios propagandos ir viešųjų ryšių pastangomis, nežiūrint į jokias jo klaidas ir nesėkmes, vaizduojamas kaip idealus šalies vadovas. Tolesni veiksmai aiškūs – įpėdinis savo noru pasitraukia iš posto. Tada, tarkim - ne vėliau kaip 2009 metais, rengiami priešlaikiniai prezidento rinkimai, kuriuose V. Putinas jau turės teisę dalyvauti ir kuriuose (gal dar teatrališkai paragintas valdžios ir visuomenės) tikriausiai ir dalyvaus.

Taip V. Putinas garantuotų sau teisiškai visai „švarų“ grįžimą į valdžia jau 2009 ar 2010  metais (kol jo populiarumas neišblėso). Svarbu tik, kad naujai išrinktas prezidentas laiku pasitrauktų iš savo posto, o kaip jis tai padarys – savo noru ar ne, jau techninis klausimas.

Turint omenyje tokią taktiką, tampa aišku, kodėl V. Putinas taip vengia kalbėti apie savo įpėdinį, tvirtindamas, kad „jokio įpėdinio nebus.“ Įpėdinio tiesiogine žodžio prasme ir neturi būti. Tiksliau, dabar yra keletas galimų kandidatų, tarp kurių aiškaus V. Putino favorito nėra. Dažniausiai minimi vicepremjerų Dmitrijaus Medvedevo ir Sergejaus Ivanovo vardai. Visuomenei teks pačiai pasirinkti vieną iš jų (o gal dar ką nors trečią?). Po rinkimų abejonės niekur nedings – Rusijoje bus diskutuojama, ar tinkamas įpėdinis buvo išrinktas, ar nebuvo apsirikta, ar teisingai buvo suprastos visos V. Putino užuominos,  kam turi atitekti valdžia. Tokiu atveju naujojo prezidento atsistatydinimas tik patvirtins visuomenės nuogąstavimus, kad pasirinkta buvo neteisingai, o geresnio prezidento už V. Putiną nėra ir negali būti.

V. Putinas negali tiesiogiai įvardyti įpėdinio ir todėl, kad tai reikštų tiesiogiai perduoti įpėdiniui valdžią ir tuo pačiu visuomenės palaikymą. Naujojo prezidento pozicijos neturi būti tvirtos, nes kitaip jis gal ir nepanorės palikti savo posto, o tai reikštų visos kombinacijos žlugimą.

Per ketverius metus daug kas gali atsitikti. Pavyzdžiui, pasitelkęs tą pačia propagandą ir viešuosius ryšius, naujasis Rusijos prezidentas gali susikrauti nemažą politinį kapitalą ir neatiduoti valdžios net per 2012 metų rinkimus. Arba atskleisti per tą laiką tiesą apie „Nord-Ost“ tragediją ar Beslaną, o tai, tikėtina, galbūt galutinai sužlugdytų „Putino mitą“.

Kitaip sakant, per šitą rizikingą operaciją valdžia turi būti grąžinta į V. Putino rankas kaip galima greičiau, nors ir išlaukus tam tikrą pauzę, kad viskas atrodytų kuo natūraliau.

Išvados

V. Putinas turi galimybių išsaugoti valdžią kardinaliai nekeisdamas Rusijos Federacijos Konstitucijos, nepažeisdamas šalies įstatymų ir priimtų demokratijos normų. Žinoma, kiekviena kombinacija turi nemažai rizikos. Negalima tvirtinti ir to, kad tokios kombinacijos atitiktų „švaraus žaidimo“ taisykles. Čia būtų akivaizdi politinė manipuliacija, bet vargu ar ką nors pačioje Rusijoje tai nustebintų.

Žinoma, visos pateiktosios prielaidos yra tik spėlionių lygmens. Visai gali būti, kad V. Putinas ir jo komanda panaudos kokią nors kitą, čia nepaminėtą, taktiką. Kaip viskas bus iš tikrųjų – parodys laikas.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.