Vos per keletą pastarųjų metų vadinamoji strateginė maskuotė pavirto pagrindine Rusijos geopolitinių žaidimų taktika. Pirmą kartą naujausioje istorijoje plačiausiai ji buvo panaudota per Krymo užgrobimo operaciją. Šiandien jau nėra jokia paslaptis, kad po „savigynos būrių“ priedanga Ukrainos teritorijoje veikė Rusijos kariuomenė (tai propagandiniame filme „Krymas. Kelias į Tėvynę“ pripažino pats Vladimiras Putinas. Tačiau šiandien šie žaidimai yra tęsiami – ir ne tik posovietinėje erdvėje, bet ir tolimesniuose kraštuose, pavyzdžiui, Sirijoje.

Išsaugoti visišką slaptumą internetinių technologijų amžiuje yra labai sunku, todėl ir ši Rusijos strateginė maskuotė nėra absoliuti. Informacija apie tai, kaip Kremlius bando paslėpti savo karių dalyvavimą operacijose Ukrainoje ir Sirijoje, vienaip arba kitaip pasiekia visuomenę. Neseniai atitinkamą žurnalistinį tyrimą paskelbė Sankt Peterburgo informacinis portalas-laikraštis „Fontanka“. Šį tyrimą verta apžvelgti plačiau, nes jis paaiškina Kremliaus taikomą strategiją ir priemones, kurios leidžia Maskvai meluoti apie savo „nedalyvavimą“ aktualiuose konfliktuose arba slėpti tikrąjį to dalyvavimo mastą.

Privati karinė įmonė

Leidiniui „Fontanka“ pavyko nustatyti, jog Rusijos interesams užsienio konfliktuose atstovauja kariai, kurie priskiriami privačiai karinei įmonei „ČVK Vagnera“ (ČVK šiuo atveju reiškia – частная военная компания, t. y. privati karinė įmonė). Būtina paminėti, kad Rusijos įstatyminė bazė nereglamentuoja tokių įmonių formavimo ir veiklos principų. Nors Rusijoje veikia nemažai privačių saugos tarnybų (jos turi savo abreviatūrą – ČOP, t. y. ЧОП – частное охранное предприятие), privačios sukarintos organizacijos iš esmės yra už įstatymo ribų. Bet tai netrukdo tokiai kompanijai kaip „ČVK Vagnera“ egzistuoti ir vykdyti savo „misiją“.

Būtina paminėti, kad privačios karinės įmonės pasaulyje iš tikrųjų nėra retas ar itin egzotiškas reiškinys. Tokių įmonių kariai konflikto zonose atlieka tam tikras funkcijas, susijusias su privačios infrastruktūros ar verslo objektų bei asmenų apsauga. Iš esmės kalbama apie privatų verslą, susijusį su didele rizika. Iš žinomiausių tokių įmonių verta paminėti „Academi“ (buvusią „Blackwater“), taip pat ir Lietuvoje apsaugos paslaugas teikiančią bendrovę „G4S“. Pažymėtina, kad tokių kompanijų veikla konflikto zonose yra oficiali ir teisėta (nors ir ne be tam tikrų skandalų ir įtarimų, kaip „Blackwater“ atveju). Tačiau šiame straipsnyje aptariamas žurnalistinis tyrimas parodo, jog „ČVK Vagnera“ skiriasi nuo įprastų privačių karinių įmonių, jos tikslai ir uždaviniai konflikto zonoje yra kitokie.

Įdomi yra ir „ČVK Vangnera“ atsiradimo istorija. Ji papasakota kitame, ankstesniame, leidinio „Fontanka“ atliktame tyrime. 2013 metų rudenį privati saugos bendrovė „Moran Security Group“ suformavo vadinamąjį „Slavų korpusą“. Į jo sudėtį įėjo 267 kariai. Oficialiai buvo teigiama, kad „Slavų korpuso“ uždavinys buvo saugoti naftos gavybos ir transportavimo infrastruktūrą Sirijoje. Yra duomenų, kad šis korpusas mėnesį treniravosi stovykloje Latakijos mieste. Vėlesnis „Slavų korpuso“ likimas buvo gana apgailėtinas: užuot vykdęs oficialiai numatytą funkciją, t. y. saugojęs naftos infrastruktūros objektus, korpusas įsivėlė į mūšį su teroristinės organizacijos „Islamo valstybė“ kovotojais. Šį mūšį „Slavų korpusas“ pralaimėjo. Po patirtos nesėkmės korpusas buvo nuginkluotas ir evakuotas atgal į Rusiją.

Toliau „Slavų korpusas“ buvo performuotas į „ČVK Vagnera“. Nuo 2014 metų pavasario šios privačios karinės įmonės kovotojai jau veikė Kryme, vėliau – Luhansko srityje Ukrainoje, palaikydami vadinamųjų separatistų pajėgas, kaudamiesi jų pusėje. Nuo 2015 metų rugsėjo dalis „ČVK Vagnera“ karių buvo permesta į Siriją. Leidinio „Fontanka“ duomenimis, vienoje iš atitinkamų grupių, permestų į šią valstybę, buvo 93 kovotojai. Ši grupė grįžo į Rusiją 2015 metų gruodį, tik trečdalis jos narių liko gyvi ir nesužeisti.

„ČVK Vagnera“: kas yra kas

Suprantama, kad tikslių žinių apie „ČVK Vagnera“ trūksta. Leidinio „Fontanka“ duomenimis, iš viso šioje privačioje karinėje įmonėje gali dirbti apie 600 kovotojų, neįskaitant civilinio aptarnaujančio personalo. Suprantama ir tai, jog šios įmonės veikla nėra afišuojama, tačiau žurnalistams pavyko nustatyti kai kurių šios karinės įmonės kovotojų asmenybes.

Įmonės vadovas yra 46 metų Dmitrijus Utkinas, atsargos pulkininkas. Jo pravardė yra Vagneris (iš čia kilęs ir įmonės pavadinimas). Teigiama, jog tokia pravardė atsirado dėl jo Trečiojo Reicho ideologijos ir estetikos pomėgio. Yra liudijimų, kad kovodamas Luhanske jis vietoje beretės nešiojo Antrojo pasaulinio karo nacių kariuomenės šalmą. Iki 2013 metų D. Utkinas pagal kontraktą tarnavo Rusijos kariuomenėje, vėliau perėjo dirbti į „Moran Security Group“. Tai jis ir buvo atsakingas už „Slavų korpuso“ formavimą. Buvo pasirodžiusių žinių ir apie D. Utkino žūtį Donecko srityje Ukrainoje, tačiau, leidinio „Fontanka“ duomenimis, jis tebėra gyvas ir sveikas.

Kitas žmogus, kuris buvo susijęs su „ČVK Vagnera“, – 51 metų Sergejus Čiupovas, pravarde Čiuba arba Čiupa. Jis buvo atsargos majoras, kitados tarnavo Afganistane, dalyvavo Pirmajame Čečėnijos kare. Leidinio „Fontanka“ duomenimis, S. Čiupovas žuvo prie Damasko. Yra žinoma, kad jis palaidotas Balašichos miestelio kapinėse Pamaskvėje 2016 metų kovo 18 dieną. Jo mirties data nurodyta 2016 metų vasario 8 d., tačiau tokėtina, kad jis galėjo žūti dar anksčiau – sausį.

Leidiniui „Fontanka“ pavyko aptikti ir kitų žuvusių „ČVK Vagnera“ karių pėdsakus. Pavyzdžiui, 2015 metų kovo 6 d. kapinėse Toljatyje palaidoti Andrejus Jelmejevas ir Andrejus Šreineris. Yra žinoma, kad jie žuvo Donbase. Dar vienas su „ČVK Vagnera“ susijęs kovotojas 38 metų kazokas Maksimas Kolganovas tarnavo pėstininkų kovos mašinos operatoriumi, žuvo Sirijoje.

Dar vienas identifikuotas asmuo – Bosnijos ir Hercegovinos pilietis, šiuo metu nuolat gyvenantis Rusijoje, Davoras Savičius (pravarde Vilkas). „Fontankos“ teigimu, jis vadovavo serbų būriui, kuris buvo struktūrinis „ČVK Vagnera“ padalinys. Tiesa, pats D. Savičius tai neigia, nors priremtas įrodymų prisipažino leidinio „Fontanka“ žurnalistams, kad „kelias dienas kovojo Donbase“.

Oficialūs apdovanojimai

Galėtų atrodyti, jog leidinio „Fontanka“ tyrime nėra nieko ypatinga, nes ir taip iš esmės buvo žinoma, kad Rusijos kariai kaunasi Ukrainoje vadinamųjų separatistų pusėje, o separatistų gretas nuolat papildo karinę patirtį turintys rusų samdiniai. „ČVK Vagnera“ galima būtų interpretuoti kaip įmonę, įsteigtą nelegaliam samdinių verslui koordinuoti ir tvarkyti. Tačiau „Fontanka“ atrado vieną svarbų aspektą – „ČVK Vagnera” kariai gaudavo valstybinius apdovanojimus (kai kurie iš jų – ir po mirties). Pavyzdžiui, minėti A. Jelmejevas ir A. Šreineris po mirties buvo apdovanoti Drąsos ordinais. M. Kolganovas turėjo du apdovanojimus – medalį „Už narsą“ ir Drąsos ordiną. Vargu ar paprasti samdiniai gali tikėtis gauti valstybinius apdovanojimus, suteikiamus karo veiksmų dalyviams, juolab kad jų dalyvavimas tiek konflikte Rytų Ukrainoje, tiek Sirijoje yra neigiamas.

Oficialiai suteiktų apdovanojimų faktas leidžia teigti, jog „ČVK Vagnera“ yra struktūra, susijusi su Rusijos kariuomene. Galima numanyti, kad ji buvo sukurta strateginės maskuotės tikslais. Faktiškai Maskva tokioje situacijoje kaip ir nemeluoja, kad jos kariai nedalyvauja konflikte, nes oficialiai „ČVK Vagnera“ nėra valstybinė karinė struktūra. Taip pat ir žuvę kovotojai nepatenka į Rusijos kariuomenės nuostolių statistiką. Tačiau ypatingas dėmesys „ČVK Vagnera“ kariams, t. y. jų kaip karo veiksmų dalyvių pripažinimas suteikiant apdovanojimus, byloja apie tikrą, egzistuojantį ryšį tarp Rusijos valdžios bei kariuomenės struktūrų ir šio „privataus“ verslo.

Galima numanyti, jog Rusijos karinius uždavinius Ukrainoje ir Sirijoje atlieka ne vienintelė „ČVK Vagnera“. Nenustebčiau, jeigu laikui einant taptų žinoma ir apie kitas tokio pobūdžio karines įmones. Šiuo atveju Maskva pasinaudojo Vakarų patirtimi (privačios karinės įmonės koncepcija), tačiau, kaip įprasta, realizavo ją savaip. Beje, visai tikėtina, kad kovotojų iš „ČVK Vagnera“ ir kitų panašių privačių karinių kompanijų rytoj jau gali atsirasti ir, pavyzdžiui, Kalnų Karabacho konflikto zonoje, kuri vėl kaista.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.