Didžiulius naftos ir dujų išteklius turintis Kazachstanas pastaruoju metu tampa tikra interesų susidūrimo arena. 20 amžiaus paskutiniuoju dešimtmečiu dalijantis įtakos zonas šioje valstybėje, pagrindinėmis žaidėjomis buvo Rusija, JAV, Kinija ir musulmoniškosios šalys, o  dabar vis daugiau dėmesio Kazachstanui, ypač jo gausiems energetiniams resursams, skiria Europos Sąjunga ir atskiros jos valstybės. Kovo mėnesį Astanoje įvyko Kazachstano, Kirgizijos, Tadžikistano, Turkmėnistano, Uzbekistano užsienio reikalų ministrų ir Vokietijos užsienio reikalų ministro Franko Walterio Steinmeierio, ES komisarės užsienio reikalams Benitos Ferrero–Valdner ir specialiojo įgaliotinio Centrinės Azijos regionui Piere‘o Morelio susitikimas. Vienas svarbiausių aptartų klausimų – galimybė Europai gauti Kazachstano naftos ir dujų. Dar 2006 m. gruodį Briuselyje Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas ir Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso  pasirašė memorandumą, kuriame buvo pripažintas ypatingas Kazachstano vaidmuo Kaspijos jūros regione ir išreikštas abipusis suinteresuotumas stiprinti bendradarbiavimą energetikos srityje.

Ir iš tikrųjų – unikali geografinė padėtis bei didžiuliai gamtiniai ištekliai Kazachstanui suteikia ypatingų galimybių ir veikimo scenarijų, kuriais ši šalis neabejotinai pasinaudos. Kiekviena iš pusių, pretenduojančių į kazachų naftą ir dujas, pasirengusi daryti nuolaidas: amerikiečiai užmerkia akis dėl demokratijos stokos ir labai jau savotiškos šios valstybės politinės santvarkos, kinai pasirengę mokėti net nesiderėdami, rusai – vietoj istoriškai įprasto diktato siūlydami strateginio partnerio statusą, europiečiai – atverdami savo rinkas ir nekritikuodami Astanos. Anot laikraščio „The Washington Post”, Rusija ir Kinija perka tiek kazachiškos naftos, kiek sugeba panešti, todėl visiškai nekeista, kad ir ES bei JAV nori to paties, nekeldamos subtilių politinių klausimų, kuriuos eskaluojant Kazachstanas energetinius resursus tuoj pat nukreiptų ten, kur ramiai ir greitai apmoka sąskaitas ir neuždavinėja nereikalingų klausimų.

Balandžio mėnesį Kazachstano prezidentas N. Nazarbajevas interviu Ispanijos laikraščiui „El Pais” pareiškė, kad rusiškos naftos ir dujų tiekimo sutrikimai sukėlė Europos valstybių „nesveiką interesą” gauti energetinių resursų apeinant Rusiją. Anot prezidento, Europa domisi Kazachstanu todėl, kad jam priklauso 70 proc. naftos telkinių Kaspijos jūros regione ir akvatorijoje. (Yra nemaža teorijų, kam ir kiek tenka Kaspijos naftos telkinių, o tai pirmiausia priklauso nuo to, ar Kaspiją šalia jos esančios valstybės susitars laikyti jūra, ar ežeru. Jeigu ežeru, tada Kazachstanui tenka didžioji dalis, o jei jūra (taip buvo susitarę dar SSSR ir Iranas, tik dvi prie Kaspijos buvusios valstybės) – mažesnė, nes tada galiotų tarptautinė jūrų teisė su 10 mylių ekonomine zona, o į kitas zonas vienodą teisę turėtų visos Kaspiją supančios valstybės. Taigi tie 70 proc. – labai sąlygiškas dalykas, priklauso nuo to, kuri šalis skaičiuoja, o  galutinių susitarimų dar nėra. Kai kuriais rusų skaičiavimais, Kazachstanui turėtų tekti nuo 25 iki 40 proc. Kaspijos naftos.)

„Suinteresuotumas dar labiau padidės, kai pradėsime eksploatuoti Kašagano telkinį – didžiausią pasaulyje per pastaruosius metus. Iš paskos ES eina JAV ir Kinija. Rusija nori Kaspijos naftą ir dujas transportuoti per savo teritoriją, amerikiečiai nori daugiau aktyvų, o Kinija - padengti savo energetinį deficitą. Bet tai – jų interesai ir jų problemos. Mes turime savų. Ir čia nėra jokios politikos. Mūsų vienintelis noras- pardavinėti savo resursus kuo efektyviau ir pelningiau. Ir mes tieksime ten, kur bus naudingiau: į Rusiją, į Kaukazą, į Kiniją. Mes nenorime kaktomušos. Mes - kontinentinė valstybė. Mes suvokiame savo geografinę padėtį ir gerbiame kaimynų interesus, bet, kaip pragmatiška valstybė, neužmirštame ir savųjų”, - laikraščiui „El Pais” teigė Kazachstano prezidentas N. Nazarbajevas.

Kašagano telkinys

1993 m. Kazachstano Vyriausybė pasirašė tarptautinį susitarimą su SHELL (Olandija), STATOIL (Norvegija), MOBIL (JAV), BP (Anglija), TOTAL (Prancūzija), AGIP (Italija) dėl konsorciumo steigimo Kaspijos jūros ištekliams eksploatuoti. 1994–1996 metais beveik 100 tūkst. kv. km. plote buvo vykdomi seisminiai, ekologiniai, infrastruktūriniai ir kt. tyrimai. Iš pradžių buvo pradėtas eksploatuoti Tengizo telkinys, bet 2001 m. gręžiniu Nr.1 buvo paskelbtas Kašaganas, kuris Kazachstano naftos ir dujų atsargas padidins 35 proc. Laikraštis „Financial Times” (2006 10 27) skelbia, kad Kašagane galima išgauti tiek naftos, kiek jos yra Sudane, - 38 mlrd. barelių, iš jų 13 mlrd., pritaikius naujausias technologijas, yra išgaunami nesunkiai. Pirmoji Kašagano nafta turėtų pasirodyti jau 2008 metais.

ES susidomėjimas kazachų energetiniais resursais iš tikrųjų yra susijęs su padidėjusia įtampa dėl tiekimo sutrikimų iš Rusijos ir noru diversifikuoti naftos bei dujų importą. Turkijos, Austrijos, Vengrijos, Rumunijos ir Bulgarijos energetikos ministrai bei ES komisaras Andris Piebalgs patvirtino planą statyti Transkaspijos dujotekį „Nabucco”, kuris aplenktų Rusiją ir sujungtų Europą su Centrine Azija. Tam planuojama skirti net 5,8 mlrd. dolerių. Neabejotinai vienas pagrindinių žaidėjų šiame projekte – Kazachstanas.

Sumanymą, kad kazachų nafta ir dujos Transkaspijos vamzdynais būtų eksportuojamos aplenkiant Rusiją ir Iraną, aktyviai palaiko JAV, jau nuo 2005 m. deklaruojančios strateginę partnerystę su Astana. Pernai rugsėjį šalių prezidentai Nursultanas Nazarbajevas ir George‘as Bushas sutarė plėsti energetinį, karinį ir prekybinį bendradarbiavimą. Žodžiai tuoj pat buvo paremti veiksmais: N. Nazarbajevas susitiko su didžiausių Amerikos energetikos kompanijų – „Exxon Mobil”, „Hulliburton” ir „Access Industries” – vadovais. Naujajam „strateginiam partneriui” Vašingtonas taip pat pasiūlė paramą dėl narystės Pasaulio Prekybos Organizacijoje ir siekiant 2009 m. pirmininkavimo ESBO.

Alternatyvūs gamtinių resursų tiekimo į Vakarų Europą keliai – ne tik geopolitinis, bet ir ekonominis smūgis Rusijai. Ką jau kalbėti apie tai, kad ši valstybė niekaip nenori paleisti Kazachstano iš savo tiesioginės įtakos.  „Kazakhstan Today” cituoja Kazachstano parlamento senato pirmininką Kasymą Žomartą Tokajevą, kuris pareiškė, kad Astana neketina keisti energetinės politikos Rusijos atžvilgiu ir abiejų valstybių bendradarbiavimą vertina kaip „absoliučiai svarbų”. Tačiau, pabrėžia K. Ž. Tokajevas, Kazachstanas privalo turėti alternatyvą statyti naftotiekį, sujungsiantį jį su kitomis rinkomis, kurioms labai reikia kazachų energetinių resursų.

Kazachstano energetiniais resursais aktyviai domisi ir Kinija, kurios agresyvokas elgesys jau susilaukė kritiško įvertinimo Astanoje. 2005 m. Kazachstano parlamentas buvo priverstas pakeisti įstatymus ir įtvirtinti nuostatą, kad ne rezidentai negali parduoti savo aktyvų Kazachstano naftos ir dujų pramonėje tretiesiems asmenims. Šiuo įstatymu taip pat nustatoma prioritetinė valstybės teisė tuos parduodamus aktyvus išpirkti. Minėtus įstatymų pakeitimus paskatino istorija su kanadiečių kompanija „PetroKazakhstan”, kuri norėjo vienos iš kazachų perdirbimo kompanijų ir gavybos grupės savo dalį akcijų parduoti kaip tik kinams -  už  4,48 mlrd. dolerių. Tačiau sandoris neįvyko ir 50 proc. „PetroKazakhstan”   atsidūrė valstybinės kazachų bendrovės „KazMunayGaz” rankose. Apsukrūs kinai iki šios istorijos jau buvo suspėję išpirkti kai kurių Vakarų kompanijų aktyvus ir tai sukėlė rimtą ne tik Kazachstano, bet ir Rusijos nerimą.

Nepaisant stabdžių kinų valstybinėms įmonėms įkelti koją į Kazachstano naftos ir dujų pramonę, jie be išsvajotų energetinių resursų neliko: pernai visu pajėgumu pradėjo veikti naftotiekis Atasu–Alašankou, taip pat planuojama 2009 m. atidaryti šia kryptimi dujotiekį, kurio maksimalus laidumas būtų  30 mlrd. kub. m dujų per metus.

Kazachstano naftos ir dujų sektorius daugmaž liberalios ekonomikos vėjus galėjo pajusti tik po Sovietų Sąjungos sugriuvimo, tačiau vėliau nuosekliai vykdoma politika kruopščiai „surinko” ir sujungė daugiau nei 45 atskiras žvalgybos, gavybos, perdirbimo, transportavimo bei realizavimo kompanijas ir 2002 m. įkūrė galingą valstybinę bendrovę „KazMunayGaz”. Remiantis oficialiomis bendrovės prognozėmis, 2007 m. ketinama išgauti 17 mln. 272 tūkst. tonų naftos ir dujų kondensato; transportuoti 43 mln. 325 tūkst. tonų naftos ir 124,8 mlrd. kub. m dujų. „KazMunayGas”  kontroliuojama Atyrau naftos perdirbimo gamykla planuoja šiais metais perdirbti 3 mln. 700 tūkst. tonų žaliavos. Kazachstano ištekliai eksportuojami keturiomis kryptimis: Tengizas–Novorosijskas (į Rusiją), Atyrau–Samara (per jį pasiekia ir Europą), Atasu–Alašankou (į Kiniją) ir dujotekiu Centrinė Azija–Centras. Vienu perspektyviausių projektų „KazMunayGaz”  laiko Transkaspijos transportavimo sistemą Aktau–Baku–Tbilisis–Džeichanas.

Galinga bendrovė „KazMunayGaz” naudos atneša ne tik Kazachstano valstybei, bet ir N. Nazarbajevo šeimai: prezidento žentas Timūras Kulibajevas, einantis šios bendrovės viceprezidento pareigas ir holdingo „Samruk” vienas iš vadovų, žurnalo „Forbes” įvardijamas kaip multimilijonierius, valdantis 2,1 mlrd. JAV dolerių turtą.

Kelerius metus iš eilės fiksavęs daugiau nei 9 proc. BVP metinį augimą (jis prilygsta Kinijos ūkio augimui), Kazachstanas neabejotinai yra dinamiškai besivystanti ekonomika, bet politinė jo sistema yra išlaikiusi nemažai tradicinės Centrinės Azijos bendruomenės bruožų. Opozicija šioje šalyje silpna ir neorganizuota, ekonominiai laimėjimai, pasiekiami ne tik sėkmingo energetinių resursų eksporto kaina, garantuoja stabilumą visuomenėje ir netgi N. Nazarbajevo populiarumą. Tačiau jo pasitraukimas gali sukelti Centrinės Azijos valstybėms būdingą sumaištį, kai į kovą dėl valdžios stoja „didžioji šeima”, genčių autoritetai ir vietinio elito atstovai. Šiuo požiūriu gamtiniais ištekliais gausiai apdovanota valstybė tampa ne tokia jau prognozuojama praktiškai visoms dėl jos naftos ir dujų besivaržančioms šalims. Tačiau prieš galvojant, kaip išsaugoti savo pozicijas, jas pirmiausia reikia išsikovoti, nes norinčiųjų labai daug.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.