Žlugus Sovietų Sąjungai tarptautinės arenos žaidėjai pro padidinamąjį stiklą pradėjo stebėti dvi dideles valstybes – Baltarusiją ir Ukrainą. Europos Sąjunga į jas abi žvelgė kaip į platformą savo vertybėms skleisti, atskiros jos narės turėjo individualių ekonominių interesų jų atžvilgiu, Rusija savo ruožtu norėjo išlaikyti įtaką buvusios SSRS ribose, vėliau palengva kelią čia skynėsi ir komerciniai Kinijos interesai. Baltarusija ir Ukraina Rytų Europoje laikomos stabilumo garantu, tačiau dėmesio jų tarpusavio santykiams skiriama per mažai.

Tiesą sakant, jų santykiai niekada ir nekėlė didesnio tarptautinių žaidėjų susidomėjimo. Abi valstybės po SSRS žlugimo susidūrė su gana panašiomis problemomis, tačiau nesistengė bendradarbiauti ieškodamos sprendimų, dėl to dvišaliai politiniai santykiai ir nepasižymėjo intensyvumu. Nepaisant to, teoriškai galima spėti, jog perspektyvų Kijevui ir Minskui suartėti dar yra – juk pablogėjusi situacija regione nepaveikė jų santykių stabilumo. O galbūt atvirkščiai – laikui bėgant tarp jų vis mažės bendrų taškų?

Diplomatiniai Ukrainos ir Baltarusijos santykiai užsimezgė 1991 m., o šiandien galima priskaičiuoti per 170 jų pasirašytų dvišalių tarptautinių susitarimų. Baltarusijai santykiai su Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalimis, tarp jų ir Ukraina, – prioritetinių užsienio politikos partnerių sąrašo viršuje, tačiau to paties negalima pasakyti apie Kijevo poziciją. Friedricho Eberto fondo parengtoje Ukrainos 2015 m. vykdytos užsienio politikos analizėje Baltarusijos tarp svarbiausių partnerių (JAV, Kanada, Kinija, Lenkija, Rumunija, Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija ir Turkija) net nebuvo. To priežasčių – labai daug, bet išskirtini keli pagrindiniai aspektai. Visų pirma, po SSRS žlugimo Kijevas ir Minskas nesistengė stiprinti politinių ir ekonominių tarpusavio ryšių, netgi priešingai – ėmė konkuruoti, siekdami geresnių ekonominių subsidijų iš Maskvos (nors galbūt susivienijus būtų buvę galima sustiprinti abiejų derybinę poziciją prieš trečiąją jėgą – Rusiją). Antra, skyrėsi Baltarusijos ir Ukrainos politinio elito požiūris į saugumo klausimus. Kijevui Maskva dažniau asocijavosi su įvairiomis grėsmėmis, ypač po 2014 m. prasidėjusios Rusijos agresijos Ukrainoje. Baltarusija savo ruožtu rūpinosi „paskutinės diktatūros“ Europoje režimo išlaikymu ir laviravimu tarp Rytų ir Vakarų.

Iš pažiūros silpnas politinis Baltarusijos ir Ukrainos dialogas pamažu vėrė niūrią perspektyvą tarpusavio santykiams, tačiau Baltarusija, prisiimdama taikdarės vaidmenį Minsko derybose dėl Ukrainos, kiek pagyvino jų tėkmę. Aišku, A. Lukašenka žaidė kaip visada gudriai: stengėsi išlikti nešališkas tiek Ukrainos, tiek Rusijos atžvilgiu, tačiau pastarosios veiksmus vertino labai atsargiai. Kad ir kiek skeptiškų vertinimų buvo išsakyta, toks Minsko gestas parodė, jog jis iki tam tikros ribos pasiryžęs sustiprinti bendradarbiavimą su Kijevu.

Žvelgiant iš ekonominės pusės, Ukrainos ir Baltarusijos bendradarbiavimas skaičiais didelio įspūdžio taip pat nedaro. 2015 m. duomenimis, svarbiausių ekonominių Baltarusijos partnerių sąraše rikiavosi Rusija, Didžioji Britanija ir trečioje vietoje – Ukraina, sudariusi tik 9,4 proc. viso eksporto. Baltarusija savo ruožtu stabiliai jau daug metų laikosi Ukrainos pagrindinių ekonominių partnerių penketuke, tačiau praėjusiais metais ją aplenkė keturios valstybės – Rusija, Kinija, Vokietija ir Lenkija. 2015 m. tarpusavio prekybos mastai (bendra apimtis – 3,47 mlrd. JAV dolerių) labai sumažėjo: palyginti su 2014 m., eksportas į Ukrainą smuko 38 proc., importas į Baltarusiją – net 43,8 procento. Anksčiau prekybiniai šių šalių ryšiai plėtojosi savaime, tačiau 2010 m. pagaliau buvo nuspręsta juos institucionalizuoti, įkuriant Baltarusijos ir Ukrainos patariamąją tarybą. Vis dėlto ir įvykiai Ukrainoje, ir vangus tarybos darbo administravimas tokių rezultatų, kokių buvo tikėtasi, neatnešė, o ir abi valstybės nevengė įsivelti į ekonominius ginčus.

Tenka pripažinti, jog suirutė Ukrainoje pakeitė nusistovėjusią padėtį Rytų Europos regione. Pastarųjų metų įvykiai rodo, kad Minskas ir Kijevas staigiai nepuolė vienas kitam į glėbį, kurdami suartėjimo strategijas, tačiau susidariusi situacija gali tapti reikšmingu postūmiu glaudesniam politiniam ir ekonominiam dialogui užmegzti. Jam skatinti būtinas aktyvesnis Ukrainos įsitraukimas, nes Minskas tam jau visiškai pasiruošęs – užtenka prisiminti A. Lukašenkos aktyviai vykdomą planą padidinti prekybos apimtį su kuo daugiau valstybių, siekiant diversifikuoti ekonominius partnerius ir taip sumažinti priklausomybę nuo Rusijos. Abiejų šalių patariamoji verslo taryba – daug žadantis žingsnis šioje srityje, tačiau vėlgi reikia daugiau atsidavimo ir įdirbio, kad būtų galima matyti realius jos darbo rezultatus. Vis dėlto svarbiausia nepamiršti, jog be politinio dialogo koncentruotis vien į ekonominius klausimus gali būti per sunku: jie gali netgi kurstyti naujus ginčus tarp valstybių.

Siekiant politinio dialogo koją gali pakišti Baltarusijos specifika. Nors ir mažesniu mastu, bet vis dar stipriai priklausomas nuo Rusijos Minskas privengs labai suartėti dabartinėmis Rusijos konfrontacijos su Ukraina sąlygomis. Be to, jį visur lydės vidiniai suvaržymai, bijant pakenkti politinio režimo stabilumui. Žvelgiant į galimybę suartėti iš Kijevo varpinės, reikia nepamiršti, kad Ukrainos užsienio politikos darbotvarkės prioritetus į šalį gali nustumti vidaus rūpesčiai. Vis dėlto nereiktų galvoti vien tik apie kliūtis – Ukrainai susiduriant ir su ekonominėmis problemomis, Kijevas gali pasiryžti intensyviai stiprinti bendradarbiavimą su kitomis NVS narėmis, tarp jų ir Baltarusija.

Tiek Minskui, tiek ir Kijevui naudingiausia būtų bendradarbiauti ekonominėje ir energetinio saugumo srityse, į politines diskusijas įtraukiant ir kitas valstybes ir nekeliant nereikalingos įtampos regione. O ir platformos, kur būtų galima suintensyvinti tarpusavio santykius, jau veikia – Eurazijos Sąjunga, GUAM (Gruzija, Ukraina, Azerbaidžanas, Moldova), Kinijos inicijuota Šilko kelio ekonominė juosta. Baltarusijos ir Ukrainos suartėjimą apsunkina ir per ilgus metus susiformavęs kontekstas, ir vidinė šalių specifika, ir pastarųjų metų įvykiai, tačiau ne konkurencinis požiūris vienos į kitą, o būtent pozicijų stiprinimas regioniniuose projektuose gali tapti raktu į glaudesnį bendradarbiavimą. Ar Minsko ir Kijevo politikai sugebės tame įžvelgti naudą ir formuoti abiem pusėms naudingą politinę darbotvarkę, priklausys tik nuo jų. Dabar kaip tik palankus metas pradėti kurti ilgalaikę strateginę tarpusavio santykių viziją, pasiryžtant atsisakyti tipinio posovietinių valstybių užsienio politikos bruožo – žvelgti į potencialius partnerius pro nepasitikėjimo ir protekcionizmo prizmę.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.