Nors Prancūziją ir vėl drebina gana rimtos riaušės bei politinė kritika, prezidento rinkimų rezultatų niekas nekvestionuoja. Dešiniųjų kandidatas Nicolas Sarkozy perims šalies vairą iš dvi kadencijas valdžiusio Jacques‘o Chiraco, kas turėtų reikšti ir savotišką naują Prancūzijos politikos erą, susijusią su kitos, jau pokarinės kartos politikų iškilimu.

Vis dėlto, žvelgiant į visas rinkimines prancūzų batalijas, galima pastebėti vieną išskirtinumą, lyg ir nebūdingą tokiai didelei Vakarų Europos valstybei, laikomai ir vienu pagrindinių Europos Sąjungos variklių. Tiek rinkimų laimėtojas, tiek ir jo oponentė socialistė Segolene Royal savo kampanijas konstravo remdamiesi vien vidaus politika, ypač akcentuojant socialinius klausimus, darbo rinką, imigraciją ir t. t. O užsienio politika, nuo kurios Prancūzija niekur nepabėgs, liko tarsi antrame plane, beveik neliečiant visai Europai aktualių geopolitinių klausimų.

Neabejotina, kad vienu pagrindinių aspektų šiame kontekste turėtų būti Paryžiaus–Berlyno–Maskvos ašies perspektyvos bei dvišaliai Paryžiaus ir Kremliaus santykiai, kurių svarbiausiu akcentu, žinoma, bus naujojo Prancūzijos lyderio požiūris į autoritarinę Rusiją bei būsimą jos vadovą.

Be to, žvelgiant dar plačiau, tikėtina, kad Europos geopolitinio klimato gali laukti ir dar didesnės permainos, nes lyderis keisis ir Didžiojoje Britanijoje, kurios premjeras Tony Blairas jau nurodė savo atsistatydinimo datą. Tačiau britai niekuomet neflirtavo su Rusija pernelyg smarkiai, todėl Dauningstryto šeimininkų pasikeitimas Kremliui neturėtų būti itin reikšmingas. O Francois Mitterand‘as ir Jacques‘as Chiracas niekuomet neslėpė savo simpatijų Rusijai, todėl Nicolas Sarkozy laukia rimtas išbandymas. F. Mitterand‘ą buvo galima suprasti – jis socialistas, o ir jo valdymo laikotarpis sutapo su pertvarka Sovietų Sąjungoje bei demokratine Boriso Jelcino epocha. O J. Chiracas, net ir matydamas autoritarinio Vladimiro Putino režimo gimimą bei stiprėjimą, laikėsi atsargios pozicijos, paremtos labiau asmenine bičiulyste ir asmeninėmis simpatijomis šaliai, su kuria Prancūziją sieja ir daug praeities konfliktų.

Nereikia pamiršti ir to, kad naujosios Prancūzijos santykiams su Rusija gali smarkiai daryti įtaką ir dar vienas faktorius – N. Sarkozy bendradarbiavimas su Angela Merkel, kurią su Kremliumi sieja ir kur kas žemiškesni  dalykai nei asmeninės simpatijos. Kita vertus, pamatyti, katrą iš šių šalių naujasis Prancūzijos prezidentas laiko svarbesne strategine partnere, bus galima ir žiūrint, kuria kryptimi – Berlyno ar Maskvos  - bus pasirinktas pirmasis oficialus vizitas.

Kita vertus, tai, kad N. Sarkozy ir S. Rojal buvo taip įnikę į vidines šalies problemas, gali rodyti ne tik jų aktualumą, bet ir rimtas dvejones dėl Prancūzijos ateities vaidmens Europoje ir pasaulyje. Akivaizdu, kad savotiškas neapsisprendimas vis dar vyrauja, nes ir senoji neutrali linija yra patraukli, ir atsinaujinimas yra būtinas, o ir daugelis rinkėjų yra pasigedę aktyvesnės Prancūzijos, kurios identitetą N. Sarkozy žadėjo grąžinti.

Taigi, kalbant apie dvišalius Paryžiaus ir Maskvos santykius, naujasis Prancūzijos vadovas turi dvi galimybes: arba suskubti susibičiuliauti su V. Putinu, taip deklaruojant bent jau toleranciją jo režimui ir išreiškiant palaikymą dabartinio Kremliaus šeimininko įpėdiniui, arba ryžtingai pasisakyti apie demokratijos mirtį šioje valstybėje. Kadangi rusiški vamzdynai Prancūzijos nesiekia, N. Sarkozy galėtų rasti argumentų tokiam žingsniui, nes pastarųjų kelerių metų įvykiai rodo, kad Rusijos elgsena jau peržengia regioninės problemos mastą.

Tačiau trišalių santykių kontekste yra ir kitų kintamųjų: pavyzdžiui, minėtieji N. Sarkozy santykiai su A. Merkel arba pastarosios bendradarbiavimas su būsimuoju Rusijos prezidentu, atsižvelgiant į naujojo dujotiekio Baltijos jūros dugnu tiesimą. Bet kokiu atveju yra akivaizdu, kad pokyčiai Prancūzijos valdžios viršūnėse, nepaisant šios šalies vidaus problemų, į politinę Europos panoramą turėtų įnešti naujų geopolitinių vėjų, nes kažin ar ši valstybė galės ilgai laikytis pasyvios pozicijos. Tiesa, reikia pripažinti, kad N. Sarkozy, ko gero, bandys laimėti laiko. Arba priešingai - kad kuo efektyviau išvengtų jį užgriuvusios vidaus kritikos, pirmiausia imsis užsienio politikos klausimų, kurių sprendimas turėtų parodyti ką nors naujo vien todėl, kad padarytas „naujosios kartos“ (nors, pavyzdžiui, T. Blairas tokių lūkesčių lyg ir nepateisino).

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.

Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.

Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.

Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.

Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 

Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.