Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Kaip Rusija skatina NATO plėtrą (12)

Viktoras Denisenko
2016 05 23

Šio straipsnio pavadinimas gali atrodyti paradoksalus. Juk Rusija aktyviai pasisako prieš NATO plėtrą. Ji yra itin nepatenkinta net tuo, kad į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją buvo priimtos Baltijos šalys. Maskva naudoja „NATO priartėjimo prie sienos“ diskursą propagandai plėtoti, o kartais ir savo veiksmams pateisinti. Tačiau pačios Rusijos elgesys verčia jos kaimynes siekti narystės šiame aljanse. Turimos omenyje ne vien posovietinės šalys, bet ir tokios valstybės kaip Suomija ir Švedija, kurios dabar vis dažniau susimąsto, kad pasikeitusioje geopolitinėje situacijoje neutralumas yra prastas pasirinkimas. Tad visas šis straipsnis bus apie tai.

Mitas apie NATO pavojų

Straipsnio pradžioje minėtas paradoksas susideda iš kelių paradoksų. Vienas iš jų – jog NATO priartėjimas prie Rusijos sienų kelia jai pavojų. Kad būtų galima suprasti šio paradokso esmę, pirmiausia reikia įdėmiai pažvelgti į tai, kas yra Šiaurės Atlanto sutarties organizacija.

NATO yra gynybinis aljansas. Didžiausia šios organizacijos vertybe laikomas kolektyvinio saugumo principas, įtvirtintas penktame Šiaurės Atlanto sutarties straipsnyje. Jame nurodoma, kad vienos NATO valstybės užpuolimas vertinamas kaip agresija prieš visas aljanso nares. Atitinkamai ir atsakas į agresiją gali būti kolektyvinis. Kitaip sakant, užpulti vieną NATO narę yra tas pats kaip paskelbti karą visam aljansui.

Kolektyvinio saugumo principas garantuoja Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos nariams stabilumą. NATO šiuo metu yra pati pajėgiausia karinė galia pasaulyje. Tai turėtų atgrasyti potencialius šio susivienijimo priešus.

Įdomu, jog Rusija, teigdama, kad aljanso priartėjimas prie jos sienų kelia grėsmę, nesiteikia paaiškinti, kokio pobūdžio yra ta grėsmė. Mitas apie pavojų, kurį NATO kelia Rusijai, naudojamas rusiškos propagandos reikmėms aklai. Svarbu ir tai, jog šio teiginio iš tikrųjų neįmanoma paaiškinti (nebent pasitelkus kokią nors sąmokslo teoriją).

Logiškai mąstant, Rusija turėtų būti patenkinta, jog NATO artėja prie jos sienų. Vadinasi, kaimyninis regionas tampa saugesnis, jame sumažėja karinio konflikto grėsmė. Iš esmės kalbama apie itin saugią kaimynystę.

Žiūrint į visas aplinkybes, galima konstatuoti, kad NATO galėtų kelti Rusijai grėsmę tik vieninteliu atveju – jeigu pati Rusija turi piktų kėslų vienos ar kitos Šiaurės Atlanto aljanso valstybės atžvilgiu. Tokiu atveju grėsmė, žinoma, egzistuoja, nes Rusija akivaizdžiai nėra pajėgi galynėtis su NATO. Grėsmę jai keltų kolektyvinis atsakas į agresiją.

Kaip Maskva padėjo aljansui

Kitas paradoksas yra susijęs su tuo, jog Maskvos veiksmai vėl įprasmino NATO egzistavimą ir suteikė naują impulsą šiam aljansui. Prisiminkime, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacija užgimė šaltojo karo pradžioje, kai Europa iš esmės buvo padalinta į Rytų ir Vakarų blokus. NATO tapo Vakarų pasaulio šalių susivienijimu, kuris buvo reikalingas potencialiai komunistinio pasaulio agresijai atremti. Reikšmingu NATO priešu buvo Varšuvos blokas, kurį inicijavo Sovietų Sąjunga (iš esmės tai buvo savotiškas komunistinio pasaulio NATO). Vėlesnę istoriją visi, ko gero, dar atsimena.

Varšuvos blokas nustojo egzistuoti kartu su Sovietų Sąjunga (netgi kiek anksčiau). Dauguma valstybių, kurios buvo šio bloko narės, šiandien priklauso NATO. Po Sovietų Sąjungos žlugimo atrodė, kad šaltasis karas pasibaigė ir jau niekada nebegrįš. Tačiau reikšmingo priešo išnykimas sąlygojo ir savotišką NATO tapatybės krizę. Dar palyginti ne taip seniai buvo kalbama, jog Šiaurės Atlanto sutarties organizacija neteko prasmės. NATO ir pati bandė atrasti kelius aktualiai transformacijai. Vienas iš tokių kelių buvo susitelkimas kovai su terorizmu (globaliais teroristiniais tinklais – tokiais kaip „Al Quaeda“ ar dabartinė ISIS).

Tačiau Rusijos agresija prieš Ukrainą 2014 metų pradžioje, galima sakyti, grąžino Šiaurės Atlanto sutarties organizacijai egzistencinę prasmę. Dabartinė situacija pasaulyje daug kuo primena šaltojo karo situaciją. Tapo akivaizdu, jog šiandieninė Rusija yra sunkiai prognozuojama, be to – ji turi ambicijų stiprinti savo įtaką posovietinėje erdvėje ir yra pasiryžusi daryti tai ne tik diplomatiniais keliais. Grubus tarptautinės teisės normų pažeidimas, kurį okupuodama Krymą pademonstravo Rusija, įrodė, kad pavojus, kurį gali kelti ši valstybė, yra realus. Tai privertė NATO suklusti.

Taigi šio paradokso esmė ta, kad Rusija savo veiksmais pati atgaivino Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos idėją ir savotiškai prikėlė aljansą naujam gyvenimui. Šiandien neliko abejojančių, kad NATO egzistavimas yra prasmingas.

Kolektyvinio saugumo pasirinkimas

Požiūris į NATO keičiasi ir tose valstybėse, kurios anksčiau skeptiškai žiūrėjo į narystės šioje organizacijoje perspektyvas. Pavyzdžiui, nors Ukraina gana seniai buvo iškėlusi politinį siekį prisijungti prie Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos (tačiau Viktoro Janukovyčiaus valdymo laikotarpiu šio siekio buvo atsisakyta), ši idėja neturėjo plataus palaikymo šios valstybės visuomenėje. Viską pakeitė Krymo praradimas ir po jo prasidėjęs pseudoseparatistinis konfliktas Donbaso regione, kurį pakurstė Rusija. Šiandien kalbama, kad Maskva būtų nesiryžusi avantiūrai Kryme, jeigu Ukraina būtų NATO narė (kita vertus, nepamirškim, kad šios šalies saugumą garantavo 1994 metų Budapešto memorandumas, tačiau šis tarptautinis dokumentas pasirodė esąs niekinis). Šiandien dauguma Ukrainos gyventojų mano, kad Šiaurės Atlanto sutarties organizacija yra geriausias pasirinkimas valstybės saugumui. Paskutiniais duomenimis, narystę aljanse palaiko 45 proc. ukrainiečių, neigiamai į ją žiūri 30 proc., kiti nėra galutinai apsisprendę šiuo klausimu.

Apie narystę NATO taip pat svajoja Gruzija ir Moldova, tačiau šios šalys (kaip dabar ir Ukraina) turi teritorinių problemų. Tai užkerta joms kelią į Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją, nors jos siekia narystės kaip tik dėl to, kad galėtų garantuoti savo likusios teritorijos saugumą. Be to, ir NATO neturi politinės valios atverti durų šioms valstybėms.

Tačiau Rusijos veiksmai kelia susirūpinimą ne tik posovietinės erdvės valstybėms. Krymo okupacija ir vėlesni įvykiai Donbase tapo globaliu regioniniu sukrėtimu. Žiūrėdamos į minėtus įvykius, apie savo saugumą susimąstė ir tos Skandinavijos šalys, kurios nėra NATO narės. Lemiamu veiksniu ir vėl tampa geografinis Rusijos artumas.

Apie galimą narystę aljanse susimąstė Švedija. Tiesa, Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas bandė pagrasinti Stokholmui galimomis tokio žingsnio pasekmėmis, tačiau sukėlė priešingą reakciją, nei, tikėtina, norėjo. Švedijos ministras pirmininkas Stefanas Lofvenas pareiškė, jog jo valstybė „pati sprendžia savo gynybos ir saugumo klausimus“, o Europos Parlamento narys Larsas Adaktussonas pažymėjo, kad S. Lavrovo įspėjimai aiškiai rodo, „kodėl Švedija turi įstoti į NATO“.

Vis daugiau balsų už narystę Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje pasigirsta ir Suomijoje, kuri po Antrojo pasaulinio karo iš esmės buvo Sovietų Sąjungos satelite ir laikėsi principingo neutralumo. Šios šalies prezidentas Sauli Niinisto mano, kad dėl galimos šalies narystės NATO reikėtų surengti referendumą. Kita vertus, Suomijoje vis dar bijoma, kad narystė Šiaurės Atlanto sutarties organizacijoje lemtų stiprią Suomijos santykių su Rusija krizę. Kad toks scenarijus labiausiai tikėtinas, įspėja ekspertai.

Žinoma, tiek Švedijoje, tiek Suomijoje, kur baiminamasi Maskvos nepasitenkinimo, vis stiprėja ir kita baimė – agresijos atveju likti vieniems. Visi racionalūs samprotavimai apie taikų sugyvenimą dabar atsitrenkia į faktą, jog po Rusijos įvykdyto hibridinio karo prieš Ukrainą niekas šiame regione jau nebėra absoliučiai saugus. Siekiant efektyvių saugumo strategijų, geresnio varianto nei NATO kol kas nėra.

Savo ruožtu Rusija gali džiaugtis, kad ir vėl „visus aplošė“. Tačiau šįkart, atrodo, ir save pačią.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 12)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras