Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Imperinis nacionalizmas kaip Rusijos propagandos pagrindas (19)

Viktoras Denisenko
2016 06 20

Rusijos propagandos nagrinėjimas nepraranda savo aktualumo. Kuo giliau Rusija ir vadinamasis Vakarų pasaulis grimzta į konfrontaciją, kurią tiksliausiai galima būtų apibūdinti naujojo šaltojo karo vardu – tuo didesnis dėmesys skiriamas šiai temai. Šiandien jau net Vakarų Europoje ir JAV atsiranda supratimas, kad propaganda yra vienas efektyviausių nekonvencinių ginklų, Rusijos naudojamų savo tikslams pasiekti. Todėl ypač verta panagrinėti tai, kas tampa Rusijos propagandos pagrindu ir vienu esminių ramsčių.

Susirūpinimas dėl Rusijos propagandos vis akivaizdesnis. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės leidinys „The Observer“ pesimistiškai pareiškė, jog „Rusija laimi informacinį karą“. Straipsnyje pažymima, kad Rusijos propagandinis resursas RT turi gana didelę auditoriją Vakaruose, dalis jos net neįtaria, jog tampa nuolatinio informacinio Rusijos propagandos poveikio taikiniu. Kita vertus, šiame straipsnyje žavimasi Rusijos gebėjimu plėtoti propagandinį naratyvą, pateikti savo, kad ir melagingą, pasakojimą. „The Observer“ net siūlo Vakarų pasaulio politikams pasimokyti komunikacijos iš pramogų pasaulio žvaigždžių ir pasistengti atsakyti į nuolatinį Rusijos propagandos poveikį, kuris yra gana pavojingas.

Čia, žinoma, kyla kitas klausimas, susijęs su tikruoju Rusijos propagandos mastu. Būtina paminėti, jog anksčiau Vakarų pasaulyje dominavo viena pozicija – nematyti Rusijos propagandos ir nepripažinti, kad tokia problema egzistuoja, o dabar vyrauja kitas kraštutinumas – pervertinti poveikio mastą. Tačiau bet kuriuo atveju dėmesys šiam reiškiniui yra tiesiog būtinas. Taip pat svarbu žinoti, kaip su rusiškos propagandos sfera sąveikauja kiti reiškiniai.

Pavyzdžiui, ne taip seniai pasirodė tyrimas „Naujasis Rusijos nacionalizmas. Imperializmas, etniškumas ir autoritarizmas 2000–2015“. Leidinio, kuriame paskelbti šio tyrimo rezultatai, redaktoriai yra Norvegijos mokslininkai Palas Kolsto ir Helge Blakkisrud. Knygoje nagrinėjama, kaip pasikeitė požiūris į nacionalizmą naujausioje Rusijos istorijoje, ir aptariama, kaip Maskva naudoja nacionalizmą savo interesams palaikyti ir užtikrinti.

Tyrėjai pažymi, jog etninis nacionalizmas Rusijoje sustiprėjo po Sovietų Sąjungos žlugimo. Viena vertus, tai buvo natūralus procesas. Faktiškai būtent Rusijai po Sovietų Sąjungos žlugimo kilo didžiausių tapatybės problemų. Visoms kitoms sovietinėms respublikoms šis geopolitinis įvykis atvėrė naujų galimybių, kuriomis jos pasinaudojo (nors ir skirtingai), o Rusijoje Sovietų Sąjungos žlugimas laikomas katastrofa. Tai patvirtina ir Vladimiro Putino pasisakymas 2005 metais: jis apibūdino šį istorinį įvykį kaip „didžiausią XX a. geopolitinę katastrofą“. Tas posakis iš esmės išreiškė tai, ką jautė nemaža šalies gyventojų dalis. Rusija visada buvo imperinis Sovietų Sąjungos centras ir kartu su SSRS žlugimu neteko šio statuso bei dalies ankstesnių galių.

Tačiau ir nacionalizmo iššūkis buvo Rusijai ne iš lengvųjų. Minėtos knygos autoriai pažymi, kad, viena vertus, dabartinė Rusijos valdžia akcentuoja, jog būtent etniniai rusai yra šalį formuojanti nacija. Kita vertus, ši pozicija savotiškai yra pavojinga pačiai Rusijai, kurioje gyvena labai daug įvairių etninių grupių. Iš tikrųjų Kremlius negali tiesiogiai skatinti rusų nacionalizmo, nes tai kelia papildomų įtampų ir gali paskatinti atsakomąjį kitų etninių grupių nacionalizmą (ir atitinkamai separatizmą). Atrodo, kad šiandien Maskvai pavyko rasti šios problemos sprendimą. Knygos autoriai teigia, jog Rusijoje kultivuojamas nacionalizmas yra imperinio pobūdžio. Kitaip sakant, etninė didybė siejama su valstybės galios samprata.

Cituojamoje knygoje taip pat teigiama, jog imperinio nacionalizmo idėja yra susijusi ir su „ypatingojo Rusijos kelio“ idėja, t. y. Rusija interpretuojama kaip specifinė, nepanaši į kitas, civilizacija, kuriai netinka „vakarietiškos vertybės“. Taip pat ir šalies gyventojai turi šio „ypatingojo kelio“ žymę. Tai stiprina ir rusiško nacionalizmo karingumą, nes faktiškai kalbama apie įgyvendinamą civilizacijų susidūrimo konceptą (apie tai praeityje rašė Samuelis Huntingtonas).

Verta pažymėti ir tai, kad tyrimo apie rusų nacionalizmą autoriai nagrinėja nacionalistinių nuotaikų Rusijoje po Sovietų Sąjungos žlugimo raidą. Jie pažymi, jog praeito amžiaus dešimtame dešimtmetyje egzistavo skirtingos nacionalistų grupės, kuriose dominavo skirtingos idėjos ir nuotaikos – nuo noro atkurti Sovietų Sąjungą iki antisemitinių nuotaikų, o po 2000 metų pagrindiniu nacionalistų taikiniu tapo migrantai iš Vidurio Azijos ir Kaukazo.

Knygos apie rusų nacionalizmą autoriai pažymi, jog 2014 metais, po įvykdytos Krymo aneksijos, Rusijoje aiškiai sumažėjo nusikaltimų, nukreiptų prieš migrantus, skaičius. Žinoma, tai nereiškia, jog nacionalistai staiga pamilo kitataučius. Tyrimo autoriai numano, kad nemaža dalis nacionalistų tiesiog išvažiavo kariauti į Ukrainos Donecko ir Luhansko sritis, nes ten veikiantys vadinamieji separatistiniai judėjimai atitinka jų įsivaizdavimą apie augančią Rusijos (ir rusų tautos) galią bei įtaką. Tačiau kai anksčiau ar vėliau jiems teks iš ten grįžti, Rusiją gali užlieti nauja kruvinų nusikaltimų prieš migrantus banga.

Taip pat pažymima, kad maždaug nuo 2008 metų Rusijos valdžia aktyviai bandė inkorporuoti nacionalistinį naratyvą į esminį valstybinį diskursą. Įdomu, jog nuo 2005 metų kasmet per Nacionalinės vienybės dieną (lapkričio 4 d. – gana nauja šventė, pradėta švęsti 2004 metais) vyksta vadinamieji Rusų maršai, kuriuos organizuoja nacionalistai. Nuo 2009 metų tokio paties pavadinimo renginį Nacionalinės vienybės dieną organizuoja ir prokremliškas jaunimo judėjimas „Naši“, kurio nariai teigia, jog taip bando atimti šį „prekės ženklą“ iš nacionalistų. Tačiau sunku pasakyti, kas šiuo atveju vyksta iš tikrųjų – kova ar konvergencija.

Suprantama ir tai, kad imperinis nacionalizmas yra platesnio pobūdžio nei tautinis nacionalizmas. Su jo koncepcija puikiai sugyvena „Rusų pasaulio“ vizija, kuri tapo ir Rusijos agresijos prieš Ukrainą pagrindu. Verta priminti, kad „Rusų pasaulio“ pamatu pasirinktas kalbos veiksnys, iš dalies nustumiantis į šalį tautiškumo problematiką. Be to, „Rusų pasaulis“ yra savotiška įsivaizduojamos imperijos, neapsiribojančios fizinėmis Rusijos sienomis, idėja ir būdas, suteikiantis Kremliui galimybę „privatizuoti“ visas rusakalbes bendruomenes, nesvarbu, nori jos to ar ne. Tiek 2008 metų įvykiai Gruzijoje, tiek 2014 metų agresija prieš Ukrainą parodė, kaip meistriškai Maskva geba manipuliuoti „Rusų pasaulio“ konceptu ir naudoja jį savo nešvariems darbams pridengti.

„Rusų pasaulis“ tampa natūraliu pagrindu ir dabartinei Rusijos propagandai, nes leidžia paaiškinti Maskvos veiksmus jai palankioje šviesoje. Taip bet kokia agresija ar bandymas daryti spaudimą kitoms valstybėms yra pridengiamas Maskvos įsipareigojimu ginti „Rusų pasaulį“ (įsipareigojimas, kurį Maskva pati susigalvojo ir prisiėmė). Šio koncepto panaudojimas verčia Rusijos propagandą kurti ir „pavojingus antipodus“ – „Pabaltijo fašistus“ ar „Kijevo banderovcus“, nuo kurių Maskva pasiryžusi „ginti rusus“. Kitaip sakant, įsivaizduojamas „pasaulis“ yra ginamas nuo išgalvotų priešų. Šis visiškai virtualus vaizdas gana sėkmingai naudojamas kaip prielaida realiai agresijai. Galbūt tai ir yra esminis dabartinės Rusijos propagandos pavojus.

„Rusų pasaulio“ gynimas bet kokiomis priemonėmis ir bet kokia kaina nesulaukia protestų Rusijos visuomenėje, nes atitinka vyraujančio imperinio nacionalizmo principą. Tai leidžia Maskvai sustyguoti visą kuriamą propagandinę-patriotinę sistemą.

Atsižvelgiant į tai, galima numanyti, jog Rusija stengsis stiprinti imperinį nacionalizmą, nes jis stiprina ir valdžios veiksmų palaikymą, – vadinasi, jo ženklų Rusijos propagandoje bus vis daugiau. Žinoma, šis konceptas pirmiausia yra skirtas vidaus auditorijai, tačiau jo elementų jau dabar galima aptikti ir propagandoje, kurią Maskva gamina užsienio vartotojams. Jis dažniausiai naudojamas kaip kreivo veidrodžio atspindžio principas: Rusija iš esmės kaltina „imperiniu nacionalizmu“ visas kitas valstybes (pirmiausia JAV), o paskui pareiškia, kad jeigu visi neva žaidžia pagal tokias taisykles, tai ir ji turi tam teisę.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 19)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (4)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (1)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (1)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras