Apie mus     Veikla     Skelbimai     Kontaktai     Norintiems paremti     RSS 
 Lietuva
 Euroatlantinės organizacijos
 Rusija
 Kitos šalys
 Saugumas ir grėsmės
 Energetika
 Užsienio spaudos apžvalgos
 Leidiniai















   Rekomenduojame:







   Mus remia:



 
Kitos šalys
 
  Rusijos vertybiniai sąjungininkai Europoje: Prancūzijoje (I) (45)

2016 07 18

Pratarmė

Vis pasigirsta balsų, kad Vladimiro Putino režimo dienos suskaičiuotos. Tačiau režimas kaip gyvavo, taip tebegyvuoja ir daug ir aktyviai dirba, kad išsilaikytų valdžioje. Daugiausia – manipuliuodamas visuomenės nuomone, o pastaraisiais metais tam sumaniai išnaudodamas ir kalbas apie „tikrųjų vertybių“ gynimą.

2015 metais žurnalistai, nevyriausybinės organizacijos ir politikos institutai įvairiose Europos šalyse atliko Rusijos įtakos apžvalgas.* Jos parodė, kad V. Putino režimas aktyviai mezgė draugystes su nacionalistinėmis euroskeptiškomis partijomis ir judėjimais, kūrė sąjungas su krikščioniškomis organizacijomis ir bažnytinėmis institucijomis, steigė įvairias neva žmogaus teises ginančias organizacijas, telkė išeivius ir kitus Rusijos simpatikus, finansuodamas ir plėsdamas „tėvynainių“ judėjimą.

Atrodo, V. Putinas užčiuopė silpnąją Europos vienybės vietą – vertybes. Finansinė Graikijos, vėliau – ir pabėgėlių krizė išryškino atotrūkį tarp Vakarų, Pietų bei Vidurio ir Rytų Europos šalių, tarp jų elito ir visuomenių. Krizės padidino įtampą ir pačiose visuomenėse, o fizinio ir socialinio saugumo stoka sustiprino kraštutines kairiąsias ir dešiniąsias populistines jėgas.

Rusijos režimas šiais procesais sumaniai pasinaudojo gilindamas antivakarietiškas ir antieuropietiškas nuostatas ir toliau skaldydamas Europos šalių visuomenes. Pragmatiškas V. Putino virsmas tradicinių vertybių, krikščioniškos moralės ir savo valstybės interesų gynėju jam atsipirko – padėjo ne tik neprarasti Rusijos visuomenės palaikymo gilėjant ekonominei krizei, bet ir laimėti dalies vis radikalėjančių dešiniųjų jėgų Europoje simpatijas.

Nors tradiciškai žavėtis Rusija ir draugauti su ja yra linkę kairieji judėjimai (kai kurie iš jų, tokie kaip Syriza Graikijoje ar Podemos Ispanijoje, ir dabar palaiko Rusiją santykiuose su Vakarų šalimis), panašu, jog pragmatiškąjį Putiną ir su dešiniosiomis jėgomis, bent jau vertybiškai, šiandien sieja kur kas daugiau. Ši naujai kuriama sąjunga sudaro itin palankias sąlygas V. Putinui ir toliau plėsti savo įtaką Europoje. Tą supranta ir atvirai prokremliškos organizacijos bei veikėjai – štai Valdemaro Tomaševskio partija artėjant rinkimams pakeitė pavadinimą į Lietuvos lenkų rinkimų akciją–Krikščioniškų šeimų sąjungą, siekdama, anot partijos lyderio, „žengti koja kojon su laiku“.

Šioje apžvalgoje pateikiama pavyzdžių iš Prancūzijos, Ukrainos, Graikijos, Vengrijos, Austrijos, Slovakijos, Italijos, Ispanijos, Latvijos ir Lietuvos, kaip kuriami aljansai ir veikiama ne tik su politinių partijų, bet ir su visuomeninių organizacijų, religinio pobūdžio judėjimų bei religinių institucijų pagalba. Antipatija liberaliai demokratijai su neva iš jos kylančiomis ydomis yra bendra šiems judėjimams, ir tai skatina juos palaikyti V. Putiną, kuris su šiomis ydomis, jų akimis, nuoširdžiai kovoja. 

*Apžvalgas įvairiose šalyse atliko Political Capital Institute, Centre for East European Policy Studies, Marie Mendras, Alain Guillemoles, Francisco Malavassi, Mėta Adutavičiūtė ir žurnalistas iš Rusijos, kurio tapatybė neatskleidžiama saugumo sumetimais.

Bendrą apžvalgą parengė Mėta Adutavičiūtė, Žmogaus teisių stebėjimo institutas.

Apžvalgą parėmė Atviros Lietuvos fondas.

Prancūzija

Les Républicains (anksčiau Union pour un mouvement populaire, UMP) 

Aktyviausias Prancūzijos „putinistų klubo“ veikėjas centro dešinėje yra buvęs transporto ministras, parlamento narys Thierry Mariani. Būdamas Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos pavaduojančiuoju, o vėliau nuolatiniu nariu, jis dažnai keliaudavo į Ukrainą ir Rusiją.

T. Mariani vadovauja droite forte, Les Républicains (Respublikonų) partijos vidiniam judėjimui, primenančiam JAV „arbatos vakarėlį“ (konservatyvų judėjimą, susiformavusį JAV respublikonų gretose kaip atsakas į socialiai orientuotą JAV prezidento Baracko Obamos politiką). Taip pat, kartu su Vladimiru Jakuninu, įtakingu Rusijos oligarchu bei (dabar jau buvusiu) svarbiu V. Putino aplinkos žmogumi, pirmininkauja asociacijai Dialogue Franco-Russe („Prancūzijos ir Rusijos dialogas“). Asociacija, įsikūrusi Eliziejaus laukuose, įmonės Rosijskije železnyje dorogi („Rusijos geležinkeliai“) biuro Paryžiuje patalpose, skatina Prancūzijos ir Rusijos bendradarbiavimą politikoje bei versle. Ji finansuoja ir kultūrinius renginius, kuriuose nevengiama pasisakyti prieš sankcijų Rusijai politiką.

2014 m. lapkričio 13 d. laikraštis „Vedomosti“ paskelbė, kad T. Mariani yra CFG Capital dalininkas – tarp fondo investuotojų yra ir Rusijos pilietis Konstantinas Malofejevas, suvaidinęs nemenką vaidmenį remiant separatistus Ukrainoje (plačiau – skyriuje apie Ukrainą).

Prisidengdamas „atnaujinto dialogo“ politika, T. Mariani suorganizavo net keletą Prancūzijos parlamento narių vizitų į Maskvą ir Krymą. 2015 m. gegužę Aymeri de Montesquiou, Josette Durrieu, Robert del Picchia ir Gaëtan Gorce lankėsi Maskvoje ir susitiko su Dūmos pirmininku Sergejumi Naryškinu. 2015 m. liepą T. Mariani asmeniškai vadovavo parlamento narių delegacijai į Krymą, tarp jų buvo Nicolas Dhuicq, Claude Goasguen, Jacques Myard ir Yves Pozzo di Borgo. Vizitas padėjo šiems politikams išplatinti Prancūzijos ir Rusijos visuomenėms mintį, kad neva viskas „Rusijos Kryme“ yra gerai ir ramu.

Le Front National (Nacionalinis frontas)

Daug rašyta apie populistinio, euroskeptiško ir ksenofobiško Marie le Pen vadovaujamo Nacionalinio fronto artimą draugystę su V. Putinu. Šia draugyste partija didžiuojasi, o jos lyderiai su Rusija turi stiprių sąsajų. Aymericą Chauprade, Europos Parlamento narį, buvusį M. le Pen patarėją tarptautiniais klausimais ir nuolatinį Rusijos gynėją, sieja artimi ryšiai su K. Malofejevu. 2014 m. kovą A. Chauprade vyko į Krymą stebėti vadinamojo „referendumo“.

Jeanas Lucas Schaffhauseris, kitas Europos Parlamento narys, taip pat stipriai atsidavęs Rusijai, yra dirbęs prancūziškose įmonėse Maskvoje ir palaiko ten santykių tinklą. Schaffhauseris 2014 metais vadovavo deryboms dėl 9 milijonų eurų paskolos Nacionaliniam frontui iš Pirmojo Čekijos–Rusijos banko ir papildomos 2 milijonų eurų paskolos M. Le Pen. 2016 m. vasarį M. Le Pen partija vėl kreipėsi į Maskvą paskolos 2017 metų rinkimų kampanijai, šį kartą – 27 milijonų eurų. Bendradarbiavimo pagrindas, be pinigų, matyti iš M. Le Pen 2014 m. gegužės interviu Austrijos laikraščiui „Kurier“: „Ponas Putinas yra patriotas. Jis ištikimas savo žmonių suverenitetui. Mes giname bendras vertybes. Tai Europos civilizacijos ir krikščioniško palikimo vertybės.“

Mažosios dešiniosios partijos

Šalia Respublikonų partijos ir Nacionalinio fronto Prancūzijoje bando gyvuoti ir mažos dešiniosios partijos. Ir visos jos laikosi tos pačios prorusiškos politinės linijos. Debout la France („Kelkis, Prancūzija“), Nicolas Dupont-Aignano euroskeptiška partija, remia bendradarbiavimą su Rusija sprendžiant Sirijos ir Ukrainos klausimus, nors oficialiai Aignanas ir skelbiasi nesąs Putino gerbėjas.

Tas pats ir su Parti Chrétien-Democrate (Krikščionių demokratų partija), vadovaujama parlamento nario Jeano Frederico Poissono. Poissonas 2015 m. spalį kartu su dar dviem parlamento nariais vyko į Siriją ir susitiko su Basharu al Assadu. Šį vizitą puikiai išnaudojo Kremliaus valdoma Rusijos žiniasklaida, nušvietusi susitikimą kaip „protingų“ Europos politikų žingsnį „taisant“ Vakarų „klaidas“ Sirijos atžvilgiu.

Prie šio sąrašo galima pridėti ir Philippe‘ą de Villiers, kuris, nors ir pasitraukė iš aktyvios politikos, pabuvęs Europos Parlamento nariu, ministru ir Vandėjos (Vendée) regiono tarybos pirmininku, vis dar aktyviai dalyvauja politiniuose debatuose. Ph. de Villiers buvo euroskeptiškos partijos Mouvement pour la France („Judėjimas už Prancūziją“) lyderis, atstovavęs katalikams tradicionalistams. 2014 m. rugpjūtį jis netikėtai apsilankė Kryme, kur susitiko su V. Putinu.

Tą pačią dieną Villiers sudarė susitarimą su K. Malofejevu dėl dviejų istorinių parkų „Cargrad“ steigimo šalia Maskvos ir Kryme. Rusų partneris į šiuos projektus įsipareigojo investuoti 360 milijonų eurų, o Villiers ir jo valdomas Le Puy du Fou, istorinis parkas Prancūzijoje, bus šio prancūzišku modeliu besiremiančio projekto partneriai.

Putiną palaiko ir daugybė ekstremalios dešinės aktyvistų, tarp jų ir pronacistiniai judėjimai. Vienas jų – Alain Solar, prancūziškojo nacionalsocializmo ideologas. Solar įkūrė judėjimą Egalité et Réconciliation („Lygybė ir susitaikymas“) ir per nedidukės leidybos įmonės Kontre Kulture leidinius skleidžia Prancūzijoje Aleksandro Dugino idėjas.

Kita svarbi figūra yra Andre Chanclu, buvęs fašistinės Prancūzijos partijos Ordre Nouveau („Naujoji tvarka“) narys, įkūręs Le collectif France-Russie („Prancūzijos–Rusijos grupę“). Organizacija užsiėmė aktyvia Donecko ir Luhansko „demokratinių respublikų“ propaganda socialiniuose tinkluose ir padėjo ieškoti savanorių, norinčių kautis Donbase. Šiems militaristams Rusija yra lyg modelis – jiems patinka griežtas autoritarinis režimas, antivakarietiška pozicija ir politinės valdžios bei Ortodoksų bažnyčios sąjunga. Jie palaiko ir Rusijos nacionalistų veiksmus prieš Rusijoje gyvenančias tautines mažumas.

Žiniasklaida

Vienas iš proputiniškos spaudos pavyzdžių – ultrakonservatyvus savaitraštis Valeurs („Vertybės“), kurio tarptautinių naujienų redaktorius yra Frederic Pons, žurnalistas, buvęs Prancūzijos armijos karininkas, 2014 metais parašęs liaupsinančią V. Putino biografiją. Išleidęs knygą F. Pons tapo populiariu Rusijos politikos „žinovu“ ir buvo aktyviai kviečiamas dalyvauti pokalbių laidose, konferencijose bei įvairių proputiniškų Prancūzijos sluoksnių susitikimuose.

2014 m. lapkričio 5 d. F. Pons svečiavosi Tarptautiniame demokratijos ir bendradarbiavimo institute Paryžiuje – asociacijoje, finansuojamoje Rusijos prezidento administracijos. Asociacija siekia konkuruoti su panašaus pobūdžio JAV nevyriausybinėmis organizacijomis ir skatinti Rusijos interesus atitinkančią tarptautinių santykių viziją. Institutui vadovauja Natalija Naročnickaja, partijos „Vieningoji Rusija“ ir buvusi Rusijos Dūmos narė, sutikusi Fredericą Pons kaip „draugą“.

Svečiavosi F. Pons ir kultūriniame renginyje „Rusijos savaitė“ 2015 m. rugsėjį, Paryžiaus 16-osios apskrities (pranc. arrondissement) mero Claude Goasguen, dešiniosios partijos Les Républicains nario, buvusio ministro, kvietimu. Šis neslepia, jog yra ištikimas V. Putino gerbėjas. Renginio dalyviai turėjo progą ne tik susipažinti su Rusijos kultūra, bet ir pasisakyti prieš sankcijas bei už politinę partnerystę su Rusija. Anot C. Goasguen, „norėtųsi, kad tokia pat asmenybė vadovautų ir Prancūzijai“. Renginį atidarė Rusijos užsienio reikalų viceministras Aleksejus Meškovas.

Kaip teigia F. Pons, „Putinas yra brolis, nes jis yra tuo, kuo dauguma lyderių nėra arba bijo būti. Demokratiškai išrinktas, jis yra patriotiškas lyderis, atsidavęs savo valstybės krikščioniškoms šaknims ir ginantis savo žmonių ilgalaikius interesus. Jis demonstruoja autoritetą ir suverenumą. Jo politika realistiška ir pragmatiška, toli nuo politinio teatro, kuris virto rutina Vakaruose, kur vyriausybės tapo visuomenės nuomonės apklausų ir žiniasklaidos pramogų įkaitais“.

Populiarus katalikiškas tinklaraštis Le salon beige („Smėlio spalvos svetainė“) 2014–2015 metais ėmė publikuoti seriją V. Putinui skirtų straipsnių. Kai kurie buvo jo svarbesnių kalbų vertimai, kituose diskutuota apie Putino požiūrį į religiją, preziumuojant, kad jis yra nuoširdus tikintysis. Tinklaraštis apibūdina Rusiją kaip tobulą Bažnyčios ir valstybės bendradarbiavimo pavyzdį. Tradicionalistų nuomone, politinė valdžia turi būti neatsiejama nuo Bažnyčios ir būtent tai, jų vertinimu, dabar vyksta Rusijoje. Jie svajoja apie panašų režimą Prancūzijoje, kartu kritikuodami masinę žiniasklaidą dėl „dezinformacijos“ apie Rusiją. Putinas portale vaizduojamas kaip patriotas, tvirtas šeimos ir krikščionybės gynėjas, padėsiantis krikščionims ir kitose pasaulio vietose.

Panašių idėjų galima rasti ir kituose tradicionalistų tinklaraščiuose, tokiuose kaip Riposte catholique („Katalikų atsakas“). Žinoma, ne visi katalikai tradicionalistai laiko Putiną didvyriu, ypač dėl jo tarnybos KGB, persekiojusio tikinčiuosius. Pavyzdžiui, Reinformation.tv, internetinės katalikiškos žiniasklaidos portalas, 2015 m. rugsėjo 25 d. paskelbė straipsnį, kuriame abejojama Putino nuoširdumu ginant krikščionybę ir teigiama, kad patriarchas Kirilas, „be abejonės, taip pat buvo KGB agentas“, jis, anot portalo, nėkart savo narystės šioje organizacijoje nepaneigė ir dėl jos neatsiprašė.

La Manif pour tous

La Manif pour tous („Protestas visiems“) yra tradicines šeimos vertybes ginantis judėjimas. Judėjimas kilo 2012 metais reaguojant į vyriausybės pasiūlytą įstatymą „Santuoka visiems“, įteisinantį tos pačios lyties porų santuokas.

Įstatymas 2013 metais buvo priimtas, tačiau judėjimas išliko kaip asociacijų ir privačių asmenų tinklas su padaliniais visuose pagrindiniuose Prancūzijos miestuose.

Marine Lamoureux, katalikiško laikraščio La Croix („Kryžius“) žurnalistės, teigimu, šiuo metu aktyviai tebeveikia tik pats konservatyviausias judėjimo sparnas. „Juos sieja šeimos vertybių gynimas. Jie spaudžia valdžią laikytis stiprios paramos šeimai politikos, protestuoja prieš lyčių lygybės studijas mokyklose ir yra pasiruošę užkirsti kelią bet kokiam bandymui įteisinti surogatinę motinystę.“

Dauguma judėjimo narių pozityviai žiūri į Rusijos šeimos politiką, džiaugiasi Rusijos įstatymu, uždraudusiu homoseksualumo propagandą. V. Putiną jie laiko sąjungininku ginant tradicines vertybes.

2014 m. kovą grupė judėjimui priklausančių katalikiškų organizacijų atstovų vyko į Maskvą. Tarp jų buvo monsinjoras Marc Aillet, Bajonos vyskupas, jo padėjėjas Guillaume d’Alançon, konservatyvaus savaitraščio Famille chrétienne („Krikščioniška šeima“) leidėjas Aymeric Pourbaix, krikščioniškos organizacijos Europos teisės ir teisingumo centras generalinis direktorius Gregor Puppinck, už abortų draudimą agituojančios organizacijos Jérôme-Lejeune generalinis sekretorius Thierry de La Villejegu ir Alliance Vita („Gyvybės aljanso“) generalinė sekretorė Caroline Roux.

Maskvoje delegacija susitiko su ortodoksų patriarchu Kirilu, Dūmos nariais ir aplankė įvairias ministerijas. Delegacija deklaravo, kad nori bendradarbiauti ginant krikščioniškąją moralę ir tradicines vertybes. Ortodoksų patriarchato Išorinių ryšių departamento teigimu, vizitas organizuotas norint padėti „mūsų prancūzų partneriams rasti paramos Rusijoje“.

Prancūzijoje vizitas sulaukė kritikos iš katalikiškų balsų, bijančių judėjimo „putinizacijos“, raginančių nepasiduoti V. Putino bandymams ieškoti draugų krikščioniškųjų konservatorių tarpe ir lyginančių vizitą su Prancūzijos komunistų partijos kelionėmis į Maskvą Sovietų Sąjungos laikais. Judėjimo vadovybė nuo vizito atsiribojo ir pareiškė, kad santykių su Rusijos režimu nepalaiko.

Union des compatriotes russes de France (Rusijos tėvynainių sąjunga Prancūzijoje)

Rusijos ambasadai Paryžiuje pavyko užmegzti glaudžius ryšius su senosios Rusijos diaspora ir sujungti įvairias asociacijas į vieną naują organizaciją. 2009 metais per susitikimą ambasadoje įsteigta Rusijos tėvynainių sąjunga Prancūzijoje. Sąjungos nariai aktyviai dirba gerindami Rusijos įvaizdį Prancūzijoje.

Vienas jų – kunigaikštis Aleksandras Trubeckojus, „baltųjų rusų“ šeimoje gimęs prancūzas, dabar vienas aktyviausių prokremliškų veikėjų „baltųjų rusų“ bendruomenėje ir Rusijos ortodoksų bažnyčioje Prancūzijoje. 2011 m. Trubeckojus pakviestas prisijungti prie Svyazinvest (dabar Rostelecom) valdybos, kurioje yra ir K. Malofejevas.

Trubeckojus prezidentauja ir Association Dialogue Franco-Russe, organizacijai, 2004 metais įsteigtai Jacques‘o Chiraco ir Vladimiro Putino iniciatyva siekiant skatinti bendradarbiavimą kultūroje, versle ir politikoje.

Kita aktyvi tėvynainių figūra yra Dmitrijus de Kočko, buvęs žurnalistas, asociacijos France-Oural ir Rusofonijos remiamų kultūrinių renginių koordinatorius, rusų ir prancūzų kalbų vertėjas. Kočko dirba RBTH („Rusija anapus antraščių“), rusiškos kilmės žiniasklaidos priemonėje, publikuojančioje straipsnius įvairiomis užsienio kalbomis, taip pat ir prancūzų. Kočko atvirai pripažįsta, jog dirba, kad pagerintų Rusijos įvaizdį Prancūzijoje, ir savo straipsniuose aktyviai gina Putino politiką.

Bažnyčia

Dauguma ortodoksiškų institucijų Prancūzijoje – „baltųjų rusų“ imigrantų įsteigtos cerkvės, seminarijos, studijų centrai – ilgą laiką priklausė Konstantinopolio patriarchatui. Rusija užsimojo perimti šių institucijų kontrolę Prancūzijoje, infiltruodama savo atstovus į vietos parapijiečių tarybas, kad šie balsuotų už afiliacijos keitimą. Taip po ilgo teisinio ginčo Šv. Nikolajaus (Saint Nicholas) soboras Nicoje perėjo Maskvos patriarchatui. Kai to paties nepavyko padaryti su kitomis svarbesnėmis cerkvėmis, pasirinkta kita strategija – pastatyti didžiulį savo soborą pačiame Paryžiaus centre. 2010 metais Rusijos patriarchatas, Dmitrijui Medvedevui su Nicolas Sarkozy pagalba gavus visus reikalingus leidimus, už 73 milijonus eurų nusipirko 4245 kvadratinių metrų žemės sklypą prestižinėje Paryžiaus vietoje šalia Eifelio bokšto ir Quai Branly muziejaus. Soboro statybos darbai artėja prie pabaigos, tikimasi, kad jis pradės veikti dar šiais metais.

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga.


   Versija spausdinimui
 
  (Skaityti komentarus: 45)
 
Vardas:
El. paštas:
Komentaras:


Įveskite kodą:  

Redakcija pasilieka teisę išimti neetiškus komentarus.
 
 
Paieška






Iššūkių aplinkai geopolitika (12)

2017 03 08


Pasaulio ekonomika ir politika išgyvena iššūkių kupinus laikus. Tai – Vakarų šalių santykiai su Rusija, NATO aljanso ateitis, pilietinis karas Sirijoje ir pabėgėlių krizė, auganti populizmo banga bei artėjantis Jungtinės Karalystės pasitraukimas iš Europos Sąjungos (ES). Šiomis temomis diskutuojama nuolat, tačiau nepelnytai pamirštama aplinkos ir jos apsaugos tvarumo tema.



Vokietijos biudžeto perteklius – rekordinėse aukštumose (37)

2017 03 01


Vokietijos biudžeto perteklius 2016 metais pasiekė rekordines aukštumas ir sudarė beveik 24 mlrd. eurų, o tokius rezultatus lėmė geresnis mokesčių surinkimas ir išaugęs užimtumas. Tai – jau treti metai, kai Vokietijos vyriausybės pajamos viršijo išlaidas. Tiesa, padidėjo išlaidos, susijusios su būsto rinka ir pabėgėlių integravimu. Remiantis oficialiais patvirtintais duomenimis, Vokietijos ekonomika praėjusiais metais augo 1,9 proc., o prie to prisidėjo vartotojų ir vyriausybės išlaidos.



Azija siekia stiprinti ryšius su Europa (105)

2017 02 22


Didžiulė nežinomybė, gaubianti Jungtinių Valstijų užsienio, saugumo ir prekybos politikos ateitį, atveria naujus horizontus Europos Sąjungai (ES) bendradarbiaujant su Azija. ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini tiki, kad šiame kontekste Europa gali imtis lyderystės. Vis dėlto kyla klausimas, ar Bendrija įstengtų pasinaudoti tokia galimybe, kai naujojo JAV prezidento Donaldo Trumpo politika tampa vis mažiau nuspėjama.



Kinijai reikalinga nauja strategija

2017 02 15


Šaltasis karas baigėsi 1991 metais, kai žlugo Sovietų Sąjunga. Era po Šaltojo karo baigėsi 2016-ųjų lapkritį, kai Donaldas Trumpas laimėjo Jungtinių Valstijų prezidento rinkimus. Sudėtinga nuspėti, ką pasauliui atneš D. Trumpo valdymas, o dėl šių priežasčių pradeda nerimauti Kinija. Toliau vykstant ekonominei globalizacijai, Kinija plėtoja artimus komercinius ryšius su Vakarų valstybėmis. Tai yra palanku šios šalies ekonomikos augimui ir plėtrai. Be to, minėti ryšiai stiprina Kinijos įtaką užsienyje. 



Graikija bando žengti nuo taupymo prie atsigavimo (9)

2017 02 08


Atėnų ir jų kreditorių požiūris į Graikijos finansinės pagalbos programą skiriasi, o nežinomybę Europoje kursto artėjantys rinkimai Europos Sąjungos (ES) valstybėse. Graikijos kreditoriai akcentuoja reformas darbo ir energetikos sektoriuose bei išlaidų apkarpymus. Tikimasi, kad Graikija ir tarptautiniai skolintojai susitarimą gali pasiekti šių metų vasario 20 dieną, kai numatomas euro zonos finansų ministrų susitikimas. Atėnai viliasi grįžti į obligacijų rinkas iki 2017 metų pabaigos. Tiesa, nerimą kelia Graikijos skolos tvarumas.


 

Autorinės teisės: būtina nurodyti www.geopolitika.lt kaip šaltinį perspausdinant ar kitaip naudojantis www.geopolitika.lt medžiaga!

© 2005-2017 Geopolitinių Studijų Centras